Vingiuotais keliais...

Licėjaus laikais mano lenkų kalbos mokytoja, sužinojusi, kad pasirinkau studijas susijusias su biologija, tiesiog buvo pasipiktinusi tokiu mano sprendimu. Ji teigė, kad turėčiau rinktis humanitarinius mokslus, o ne tiksliuosius, nes neva turiu gyslelę rašymui.
Po tiek metų, galiu pasakyti, kad ji buvo teisi. Tikslieji mokslai tebuvo trumpas susižavėjimas. Gyvenimo keliai vingiuoti - niekad nenumatysi, kur jie nuves. Kai kas pasirenka ar pataiko tiesiog į automagistralę ir lekia tiesiai į tikslą, kurį užsibrėžė. Mano keliai nebuvo tiesūs ir paprasti. Tokiu būdu sugrįžau į polonistės išpranašautą vietą.
Darbas "Aušros" leidykloje atvėrė galimybę rašyti vietos spaudai ir platesnei žiniasklaidai. Nesijaučiu žurnalistė, ne tik dėl to, kad nebaigiau žurnalistikos, bet ir dėl rašymo būdo. Šiuolaikiniai žurnalistai dažnai rašo tik tam, kad rašyti, kad "įkristų" pinigas.
Man kartą temos "siūlosi" pačios, kitąkart - reikia nuodugniai gvildenti reikalą, kurio esmė nesigauna rašant greitai, paskubom. Mėgstu, kai tekstas šiek tiek "paguli", apsiprantu su juo ir kritiškai pasižiūriu, ar nepakeisti šio bei to.
Per keliolika metų tų straipsnių šiek tiek prisirinko, išsisklaidė po "Aušrą", "Šaltinį", "Suvalkietį", "Pasaulio lietuvį", bernardinai.lt, punskas.pl, "Wieści Sejneńskie", "Euroregiono Nemunas Panoramą", "Terra Jatwezenorum"... Sugalvojau, kad noriu juos turėti vienoje vietoje. Tad ir renku čia. Gal kam nors, kas užsuks į šį blogą, bus įdomu pasiskaityt apie Punsko kraštą, jo žmones, jų problemas... mat dažniausiai tekstai susiję su šia vieta. Bet ne visada. Mane domina socialinės problemos, eilinės-neeilinės vietos. Ieškau paprastų-nepaprastų žmonių, kurie atrodo, niekuo ypatingu neišsiskiria iš kitų, o įsigilinus - jie tampa asmenybėmis, tiesiog savotiškais herojais. Kiekviename jų stengiuos įžvelgti kažką ypatinga.

Yra auksinė mintis: jei neturi apie ką kalbėti/rašyti - geriau nutylėk. Ir šia mintim stengiuos vadovautis. Tad šį kartą - pakaks :)

Civilizacijos ligos ir jų profilaktika Punsko valsčiuje

Spartus mokslo ir technikos šuolis XX ir XXI amžiuje suteikė žmonijai galimybę siekti didžiulės pažangos. Visi stengiamės kuo patogiau gyventi, o skubėdami tas gėrybes pasiekti, užmirštame apie mūsų biologinį egzistavimą. Beje, kaskart dažniau pastebime, kad toks greitas civilizacijos vystymasis kelia įvairių pavojų. Kyla daug abejonių dėl žmonių ir viso pasaulio ateities. Kalbant liaudies kalba: „Žmogus tai toks sutvėrimas, kuriam visko visada mažai, gi žvėrelis - pasirūpina sau maisto tik tiek, kad save ir savo vaikus pasotintų“. O mes imame iš Žemės daugiau, nei mums iš tikrųjų reikia, nepergalvotai, nesaikingai. Paliekame – suniokotą, užterštą gamtą; gaminamės daiktus, kurie neva palengvina mums gyvenimą, o iš tikrųjų – palaipsniui mus luošina ir sukelia ligas, kurių labai dažnai nesugebame laimėti. Mūsų skubėjimas siekti materialinės gerovės sekina ir mūsų psichinę sveikatą.

Viename Lietuvos portale radau teiginį, jog šiuolaikinio žmogaus protas pernelyg greitai tobulina mokslą bei techniką, kad žmogaus organizmas – kaip biologinis objektas, kuriame evoliucijos užprogramuoti procesai vyksta kur kas lėčiau – galėtų viską prisisavinti be nuostolių. Taigi, čia ir glūdi civilizacijos ligų priežastis: aplinka, kurioje gyvename verčia mus prisitaikyti tam tikroms sąlygoms, tačiau mūsų organizmai, deja, dažnai užmesto krūvio - nepakelia.

Civilizacijos ligas sukelia nuolatinis stresas, fizinio aktyvumo stoka, netaisyklinga mityba, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotikai), gamtos užteršimas kenksmingomis medžiagomis, elektromagnetiniai laukai, radiacija ir t.t. Mūsų amžiaus ligos tai: širdies ir kraujagyslių (arterinė hipertenzija, miokardo infarktas, aterosklerozė), cukrinis diabetas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, osteoporozė, piktybiniai navikai (vėžio ligos), opaligė, cukraligė, nutukimas ir dar daug kitų. Tamtikra, virusinių ligų plitimui palanki, terpė (susilpnėjusi žmogaus imuninė sistema, cheminė tarša, laisvas žmonių persikėlimas iš valstybės į valstybę, iš žemyno į žemyną) leidžia vystytis (mutuoti) vis naujesniems virusams ir bakterijoms, sukeliančioms ligas, galinčias pakirsti vienu metu tūkstančius gyvybių (pvz., ŽIV arba pastaruoju metu garsusis „kiaulių gripo“ virusas – AH1N1).

Anksčiau išvardinti faktoriai, sukeliantys ligas - labiau susiję su didmiesčiais, todėl akivaizdu, kad pastebimi skirtumai tarp kaimo ir miesto gyventojų susirgimų šiomis ligomis skaičiaus.

Punsko ambulatorijos gydytoja, Janina Paransevičienė teigia, kad Punsko valsčiaus gyventojams grėsmė mažesnė, tačiau ir mums civilizacijos ligos nesvetimos. Dažniausiai mūsų krašte pastebimos civilizacijos ligos tai: arterinė hipertenzija – ilgalaikis arterinio kraujospūdžio (AKS) padidėjimas, cukraligė, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, kurią sukelia rūkymas; navikai, opaligė, alerginės ligos. Tikriausiai jų mažiau, nei didžiuosiuose miestuose, bet vistik kelia nerimą. Mūsų krašto gyventojų dažniausia mirties priežastis yra širdies ir kraujagyslių ligos.

Gydytojai yra nustatę, kad daugeliu atvejų, civilizacijos ligų galima išvengti arba bent jas nuslopinti keliant atsparumą ir taikant atitinkamą profilaktiką. Žmogus turi tik įsisąmoninti, kad reikia laikytis sveiko gyvenimo būdo: aktyviai leisti laisvą laiką, atitinkamai maitintis, vengti svaigiųjų medžiagų (alkoholio, cigarečių, narkotikų), vengti streso. Ir nebijoti (bei netingėti) tikrinti savo sveikatos būklės profilaktiniais tyrimais.

Civilizacijos ligos vis dažniau užklumpa jaunus žmones, todėl tikslinga taikyti ligų profilaktiką. Juk tikriausiai maloniau saugotis susirgimų, negu juos gydyti. Kuo anksčiau liga išaiškinama, tuo lengviau su ja susidoroti.

J. Paransevičienės nuomone, kiekvienas atsakingas žmogus turėtų rūpintis savo sveikata pats, o medicinos darbuotojų užduotis – jam tame padėti. Profilaktika – tai ypatingas ginklas, kuriuo galime apsiginti nuo daugelio ligų arba nuslopinti jų poveikį organizmui. Todėl kiekvienas, be didesnio raginimo, turėtų ateiti pas šeimos gydytoją ir pamatuoti arterinį kraujospūdį, cukraus, cholesterolio kiekį kraujuje, atlikti širdies elektrokardiogramą (tai galima atlikti kiekvieną dieną nemokamai), o ne laukti, kol atsiras ligų simptomai.

Punsko ambulatorija yra viešoji valsčiaus įstaiga, dirba čia tik pirmojo kontakto gydytojas. Nėra jokių specialistų, galinčių padėti nustatyti tam tikras ligas ir tinkamai jas gydyti arba taikyti profilaktiką. Specialistų tenka ieškotis poliklinikose.

Paskutinius kelis metus iš eilės Punsko ambulatorijos gydytojai pavyksta pasikviesti pavienius specialistus pasitelkiant farmacines įmones, pvz.: kardiologą, urologą, diabetologą, neurologą, pulmonologą. Jie atvyksta čia kasmet, vieną kartą per metus. Punsko ambulatorija dalyvauja širdies ir kraujagyslinių ligų profilaktinėje programoje: matuojamas cholesterolis, cukraus kiekis kraujuje, paciento svoris. Be to, kasmet atvyksta specialus autobusas su įranga mamografijos tyrimams atlikti. Šis tyrimas atliekamas nemokamai moterims nuo 50-69-erių kas du metai. Pas ginekologus (arčiausiai – Seinuose arba Šipliškėse) moterys gali atlikti citologinį tyrimą, kuris nemokamai prikaluso moterims nuo 25 iki 59 metų 1 kartą per 3 metus.

Paklausus, kodėl būtent Šipliškių, o ne Punsko valsčiaus ambulatorijoje kartą per savaitę veikia ginekologinis kabinetas, gavau atsakymą, jog Šipliškių valsčiaus ambulatorija veikia kitais principais, mat ji nėra viešoji įstaiga, todėl čia yra kitoks lėšų paskirstymas. Šipliškių ambulatorijoje buvo išskirtas ir specialiai įrengtas kabinetas, ir sudarytos sąlygos dirbti būtent šiam specialistui.

Punsko valsčius iš tikrųjų nėra didelis (apie 4,5 tūkst. gyventojų), todėl ir lėšos skirtos Punsko ambulatorijai – kuklios. J. Paransevičienė ir ambulatorijoje dirbančios seselės verčiasi tuo, ką turi. Gydytoja stengiasi stebėti ir įsigilinti į mūsų pacientų ligas, o reikalui esant, skirti nukreipimus pas specialistus, laboratoriniams tyrimams.

Per pastaruosius metus Punsko ambulatorijos gydytoja atidžiau stebi tam tikras pacientų ligas ir prieina išvados, kad iš tikrųjų - reikia būti budriam. Oficialių duomenų ambulatorija nekaupia, tačiau pastebimas tam tikrų ligų (jas priskiriame civilizacijos ligoms) progresavimas. Tarkim, tik praėjusiais, 2008 metais buvo diagnozuota 115 susirgimų cukralige ir 36 vėžio liga. Galbūt toki rezultatai yra dėl to, kad šiuo metu greičiau galima tas ligas ištirti tamtikrų tyrimų dėka. Galbūt anksčiau žmonės mirdavo „nežinia nuo ko“, nes dar nesugebėta jų taikliai diagnozuoti. Tačiau J. Paransevičienė drįsta teigti, kad civilizacijos ligų nuošimtis mūsų krašte didėja.

Mūsų visuomenė nėra izoliuota nuo pasaulio; ir mus pasiekia žalingi poveikiai: narkotikai, ypač sparčiai plinta alkoholizmas, rūkymas. Ir mes patys pastebime, kad gyvename greitą gyvenimą, patiriame stresą dėl darbovietės, pareigų, šeimos išlaikymo ir pan.; naudojamės visais patogumais, kuriuos teikia išsivysčiusios technologijos. Mažiau judame – daugiau sėdime prie kompiuterio, televizoriaus, visur važiuojame automobiliais, viešuoju transportu; nuolat vartojame mobilius telefonus. Blogai maitinamės – kad tik greičiau ir patogiau: perkame perdirbtą, konservuotą maistą. Sunegalavus – tuojau griebiamės įvairių medikamentų, nors kartais pakanka tik gerai išsimiegoti ir pailsėti. Dauguma piktnaudžiauja alkoholiu ir cigaretėmis, kai kurie – narkotikais. Jaučiame, kad elgiamės neteisingai, tačiau nesugebame ar nenorime gyventi kitaip. Visi galvojame: „Esu sveikas ir nieko blogo man neatsitiks, o ir jeigu – manim pasirūpins gydytojai“, tačiau iš tikrųjų – mes patys esame savo gyvenimo ir sveikatos kalviai.

Gerus įpročius reikia lavinti nuo pat užgimimo, tikina gydytoja J. Paransevičienė. Labai svarbu, kad gimusį kūdikį mama maitintų krūtimi, o vėliau, mažą vaiką - sveiku, savo pagamintu maistu. Mūsų gyvenamojoje aplinkoje nesunku pasirūpinti kaimiškų, beveik ekologiškų produktų, iš kurių galima pasigaminti daug sveikesnį maistą. Tarkim, kokią maistinę vertę turi vaikiškos sriubytės, kurios stovi parduotuvės lentynose ištisus metus? Ar naminė sriuba išstovėtų šitaip mėnesį? – mąsto gydytoja. Geriau vartoti mūsų vaisius ir daržoves, nei pvz., importinius bananus, apelsinus, kurie yra atitinkamai užkonservuoti tam, kad nesugestų.

Žalingų medžiagų, veiksnių ir įpročių neišvengsime, tačiau reikia juos minimalizuoti. Civilizacijos gėrybėmis privalu naudotis saikingai ir protingai. Gyvename vieną gyvenimą, ar jis bus ilgas, sveikas ir laimingas – priklauso nuo mūsų pačių. Gerbkime savo organizmą; patys gyvendami teisingai, - rūpinkimės ir kitų sveikata. Gerus įpročius skiepykime savo vaikams.

Božena Bobinienė

Z życia wzięte...

„...jeśli mocno czegoś pragniemy i pracujemy ciężko, aby zrealizować swój plan, to osiągniemy sukces.”

Oczywiście, nie mam co do tego wątpliwości. Trzeba tylko mieć serce i motywację, by swój cel osiągnąć. Wiem to z autopsji. My bardzo chcieliśmy mieć własny dom. Nikt nie wierzył, że nam się uda, a jednak...

W 2000 r. pewne okoliczności zmusiły mnie i męża do podjęcia niezwykle odważnej decyzji o budowie domu. Odważnej, gdyż nie dysponowaliśmy wówczas odpowiednimi środkami, a nie chcieliśmy zaciągać kredytu, bo i tak nie mielibyśmy z czego go spłacać. Jedyne oszczędności – 10 tys. złotych zarobiliśmy „na saksach”. Sytuacja była beznadziejna, bo cóż można zrobić z taką kwotą?
I nagle pojawiło się światełko nadziei – mąż znalazł w były PGRze mały domek z elementów drewnianych. Muszę w tym miejscu wyjaśnić, że w okresie świetności PGR-u wokół stało aż 6 takich domków zbudowanych specjalnie dla rodzin kierownictwa, ale nikt nie zdążył tam się wprowadzić, bo po prostu, wkrótce zmienił się w Polsce ustrój. Domki zostały sprywatyzowane i przeniesione do innych miejscowości. Został tylko jeden i czekał, - chyba tylko na nas.
Szybko odszukaliśmy właściciela. Niestety, wycenił dom na kwotę, której nie mieliśmy. Kiedy straciliśmy nadzieję, ów właściciel sam się z nami skontaktował i zgodził się oddać nam ten domek za 10 tys. Poczuliśmy, że to dobry znak. Szczęście zaczęło się uśmiechać – od rodziców męża dostaliśmy jako darowiznę malutką, 5-arową działkę w pewnym miasteczku. Postanowiliśmy niezwłocznie działać. Najpierw pół roku deptania ścieżek w urzędach, potem – szukanie tanich majstrów. Jednak głównym dowodzącym i pracownikiem okazał się mój mąż. Mimo, że nie skończył „budowlanki”, ma zmysł budowniczego.
Nigdy nie zapomnę dnia, kiedy na naszą działkę wjechała koparka i zaczęła ryć ławy pod fundamenty. Razem z mężem wiązaliśmy z drutu zbrojenia do ław, zalewaliśmy je betonem, a potem ratowaliśmy od ulewnego deszczu. Błyskawicznie, z pomocą majstra wymurowaliśmy fundamenty, zamontowaliśmy strop i przymiezaliśmy się do przeniesienia domu.
Był upalny letni dzień 2001 r. Musieliśmy zaangażować więcej rąk do pracy, gdyż przenosiny – to poważna operacja, którą trzeba wykonać jak najprędzej – nie daj Bóg – zacznie padać, i wszystkie elementy nam zmokną... Ja byłam od logistyki i kuchni polowej, a mąż kierował robotami. Patrzyłam, jak dźwig cząstka po cząstce demontował nasz dom jak budowlę z klocków. Skończyliśmy o północy, elementy zabezpieczyliśmy w garażach okolicznych rolników, a następnego dnia – całą operację powtórzyliśmy na naszej działce, tylko w odwrotnej kolejności. Dom stanął w ciągu 3 dni. Nie obyło się bez chwil grozy – mąż spadł z poddasza na deski piętra; dźwig, kłądąc ostatni element, o mało nie zgniótł całego domu, spadł ulewny deszcz i niemal zmiótł zabezpieczenia... ale udało się.
Kolejny etap – wykończeniówka. Gotówka znikąd nie spływała, więc większość prac, z wyjątkiem instalacji grzewczej i elektrycznej mąż wykonywał sam.
Być może nie ma w budowie domu nic szczególnego, ale nie wydaje się to łatwe wówczas, kiedy w dzień idzie się do pracy, a po południu i nocą – na budowę. I tak 6 dni w tygodniu. Nie mieliśmy urlopów, wszystkie zarobione pieniądze przeliczaliśmy na instalacje, bojler, piec c.o., płyty gipsowe, armaturę, posadzki, farby, drzwi...
Wczesnym latem 2002 r. przeprowadziliśmy się do NASZEGO domu. Nie był on wykończony „pod klucz”. By móc zamieszkać, w miarę wykończyliśmy piętro; w piwnicy urządziliśmy pokoik – prowizoryczną kuchnię i łazienkę w jednym. Nie przeszkadzało to nam jednak, bo mieliśmy SWÓJ kąt, stworzony naszymi rękami, może nie super-nowoczesny, z wymyślnym wystrojem, ale swój.
Myślę, że tylko wtedy, gdy się włoży tyle pracy i poświęcenia w konkretny cel – dopiero zaczynamy doceniać efekt. Chyba nie ma w naszym domu miejsca, które nie było choćby muśnięte naszym dotykiem; żartujemy, że nawet oblany potem i krwią J (nie raz od przemęczenia lała mi się krew z nosa).
Nigdy nie mieliśmy wątpliwości w to, co robimy. Nawet wtedy, gdy mąż nakładając tynk na ścianę w kotłowni zaprószył sobie nim oko. On zwijał się z bólu, a ja gołymi rękoma kończyłam tynkowanie – bo przecież zmarnuje się tyle zaprawy! Rzuciłam to jednak i koło północy zawiozłam męża do szpitala. Dopiero tam dotarło do nas, że to czyste szaleństwo. W ostatniej chwili lekarze uratowali oko męża. Stałam na szpitalnym korytarzu i tylko wtedy spojrzałam na swoje zacementowane dłonie...
Jednak ten czas wspominamy najlepiej. Żyliśmy skromnie, więc każda dodatkowa rzecz, urządzenie w naszym domu cieszyła bezgranicznie.
Dziś większość ludzi spogląda na nasz dom i nie może wyjść z zachwytu, inni go krytykują – bo mały, drewniany, niepozorny... Nie dbam o to. Najważniejsze, że moje córki po każdej, nawet najkrótszej podróży, od progu wołają: „W naszym domu jest najlepiej”.

Nupiešti pasaulį gestais

Klausaisi radijos; eini į operą, simfoninius koncertus; grožiesi paukščių čiulbėjimu; girdi jūros, miško ošimą, sraunaus upelio vandens čiurlenimą… Ir, įsivaizduok, staiga kažkas tuos garsus „išjungia“. Palieka tik spengianti tyla. Negirdi net pats savęs. Nori kažką pasakyti: paprašyti, išaiškinti, bet nieks tavęs nesupranta, nekreipia į tave dėmesio… O gyventi juk reikia toliau: išeiti į parduotuvę apsipirkti, nueiti pas gydytoją, sutvarkyti administracinius reikalus įstaigose, banke, eiti į mokyklą… Be abejo, reikalingas būdas komunikuotis su aplinka, žmonėmis. Juk visų reikalavimų ir norų nesurašysi lapelyje. Dėl to ir buvo sukurta gestų kalba kurtiesiems.

Beje, viešajame gyvenime nepakanka to, kad kurtieji mokės gestų kalbą. Norint susikalbėti, tą kalbą turi mokėti ir girdintysis. O jeigu tokių sugebėjimų neturi, tada pagalbon kviečiamas gestų kalbos vertėjas. Lenkijoje, nuo 2012 m. balandžio 1-osios dienos pradės galioti įstatymas reguliuojantis gestų kalbą ir kitas komunikacijos priemones. Tada viešosios administracijos įstaigos, ar pvz., ligoninės, privalės užtikrinti kurtiesiems gestų kalbos vertėjus. Jie tarpininkaus tarp kurčio asmens ir jo aplinkos bei socialinių institucijų. Šie specialistai turi išmanyti kurčiųjų kultūrą, istoriją, ugdymo istoriją ir metodus; psichologijos ypatumus, naudotis biuro technika ir kompiuteriu. Gestų vertėjai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dirba kurčiųjų draugijų įstaigose ir organizacijose, gestų kalbos vertėjų centruose. Atsižvelgiant į klientų interesus, tokiems vertėjams tenka dirbti ir po darbo, ir švenčių dienomis.

Alicija Šidlauskaitė kilusi iš Vaičiuliškių kaimo (Punsko valsč.) ne tik išmoko lietuvių gestų kalbą, bet dar dirbo gestų kalbos vertėja. Šiuo metu ji studijuoja Kaune Vytauto Didžiojo universitete viešąjį administravimą. Tai jau ketvirtas kursas, beliko vienas semestras. Jo metu Alicija turi atlikti dvi praktikas ir parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Paskui liks du metai magistro studijų, greičiausiai Vilniuje, panašia kryptimi.
Laisvalaikiu mergina „pasineria” į kokią nors knygą; labiausiai mėgsta „lengvą romaną”, kurį perskaito per vieną vakarą, arba psichologinę knygą apie žmogų, jo mąstyseną, skirtumus tarp paskirų asmenų ir pan. Susidomėjimų akiratis – kaip pati tvirtina – neribotas. Mėgsta pasivažinėti dviračiu, „kai plaukus šukuoja gaivus vasaros vėjas”, o praeitą vasarą atrado puikų dalyką – plaukimą baidarėmis.


Kokiu būdu sužinojai apie gestų kalbos mokyklą? Kas paskatino mokytis tos kalbos, ar tai sudėtinga?

Apie gestų kalbą išgirdau, tiksliau – pamačiau pateiktame pasirenkamų paskaitų tvarkaraštyje universitete, dar pačiam pirmam kurse, pirmam semestre. VDU suteikia plačias galimybes studentams mokytis pačių įvairiausių kalbų – pradėjus anglų, kuri yra privaloma, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų, portugalų, graikų, italų, hebrajų, serbų, arabų, norvegų, danų, lenkų, estų, latvių, baigus korėjiečių, japonų ar kinų kalba. Pačiame laisvai pasirenkamų dalykų, kuriuos gali rinktis, sąrašo gale buvo ir lietuvių gestų kalba. Šį dalyką pasirinkau iš paprasto žmogiško smalsumo, tiesiog buvo įdomu kas tai yra, ir kaip tai atrodo. Tada dar negalvojau, kad net tokias „pasekmes“ turės mano netyčinis, atsitiktinis gestų kalbos, kaip laisvai pasirenkamo dalyko, mokymasis dar pirmam kurse. Smalsumas buvo numalšintas, bet vėlgi, iš kitos pusės – vis didėjo su kiekviena minute praleista gestų paskaitoje. Gestų kalbos mokymasis buvo ypatingas, su niekuo negaliu to palyginti... Na, pvz. kai mokaisi kokios ekonomikos, tai juk esi girdėjęs apie teorijas, priklausomybes, terminus, skaičiavimus, o gestų kalba buvo kažkas naujo, niekada anksčiau nepatirto, nepaliesto... Ar sudėtinga mokytis...? Taip, nes gestų yra begalės, įvairių įvairiausių. Negalima lyginti šios kalbos mokymosi su žodinės kalbos mokymusi, na gal truputį...
Beveik kiekvienas gestas turi savo artikuliaciją (tam tikras garsas, raidės, kurias tari rodydamas gestą), reikia mokėti juos gan plastiškai, o ne „sausai“ parodyti, reikia, sakyčiau, netgi šiek tiek aktoriaus sugebėjimų J Bet jeigu kažkas yra įdomu ir nauja, nepatirta, mokslas tampa nebetoks baisus.
Aš pati nesiruošiau specialiai egzaminams ar kolokviumams, nes žinios, gestai patys savaime „išsimokdavo“, užteko lankyti visas paskaitas. Paskaitos buvo labai linksmos, įdomios, vyko du kartus į savaitę po 1,5 val, jas vedė du dėstytojai: Arūnas, kuris yra kurčias ir Ramunė – girdinti. Tai puikūs žmonės, o po jų paskaitų aš pati lyg parskrisdavau ant sparnų į bendrabutį, kad diena ir kokia bloga būdavo – paskaitos veikdavo lyg terapija ir vakaras būdavo tiesiog puikus J

Ką reiškia trys gestų kalbos mokymosi lygiai?

Trys lygiai, kuriuos aš praėjau, tai yra tiesiog tas pats, kaip ir su kitų kalbų mokymusi. Anglų kalbos taip pat yra mokomsi pagal tam tikrus nustatytus lygius, su gestų kalba – panašiai. Pirmasis lygis: mokėmės paprastų kasdienių žodžių, kasdienių paprastų sakinių, skaičių, jei gerai pamenu – iki 50. Na, kaip pirmokėliai mokykloje J Antrame – mokėmės dar daugiau, o trečiame lygyje jau mokėmės laikų, ilgesnių sakinių, klausimų sudarymo, visų skaičių ir t.t.

Kaip patekai į Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centrą? Kaip atrodo gestų vertėjo darbas? Ar daug yra žmonių, kuriems toks vertėjas reikalingas?

Į KAGKVC patekau taip pat netyčia. Tiesiog, po vienos gestų kalbos paskaitos buvau paprašyta pasilikti auditorijoje (galvojau – ot, tai jau gausiu kokios pylos nuo dėstytojų J). Bet tada dėstytojai man pasiūlė pabandyti dirbti KAGKVC gestų kalbos vertėja. Vertėjų visoje Lietuvoje labai trūksta, Kaune taip pat, dėl to dėstytojai stengiasi „išgaudyti” ir studentus, kuriems geriau sekasi mokytis gestų kalbos, kad prisidėtų prie vertėjų centro darbo.
Aš ne pirma, ir ne paskutinė studentė, kurią pakvietė dirbti į KAGKVC. Gestų kalbos vertėjo darbas – versti iš gestų kalbos į žodinę ir/arba atvirkščiai. Tai yra įvairiausios paslaugos – vertimas mokyklose pamokų metu, universitetuose, kolegijose – paskaitų metu, vertimas klinikose, pas gydytoją, policijoje, teisme, banke, įvairiuose renginiuose, seminaruose ir pan., kuriuose dalyvauja kurtieji, šv. Mišių vertimas į gestų kalbą (kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – Sobore, Laisvės alėjoje). Darbas įvairiose vietose, - nes juk kurtieji tokius pačius reikalus tvarko, kaip ir girdintys, turi tokias pačias problemas ir susidomėjimus. Pačiam Kaune, jei neklystu, gerai per 3000 kurčiųjų, o vertėjų apie 10… Akivaizdu, kad KAGKVC klientų turi nemažai. Aišku, tie visi 3000 neina į centrą ir kiekvienas jų neprašo vertėjos, bet praktiškai kiekvieną dieną per bent pusė dienos kiekvienas vertėjas turi darbo. Taip pat vertėjai atlieka vertimo paslaugas pačiam centre (darbo vietoje) per telefoną – ateina kurtysis ir pvz. nori užsiregistruoti pas gydytoją, vertėjas skambina, tuo pačiu kalba telefonu ir verčia kurčiąjam, suderina laiką ir – paslauga atlikta.

Ar dažnai teko vertėjauti? Koks įspūdis?

Iš tikrųjų, man pačiai teko paversti, bet vertimų daug nebuvo ir jie buvo paprasti, nesudėtingi: dokumentų tvarkymas banke, mokesčių inspekcijoje, gydytojo konsultacijos, vaikams sporto stovykloje ir dar keliose vietose... Mano gestų kalbos žinios tiesiog nebuvo pakankamos, kad galėčiau kokybiškai atlikti vertimo paslaugą.
Kokie įspūdžiai? – iš pradžių buvo baisu, kad nesuprasiu, kad blogai išversiu, nes juk einant pas gydytoją tai nėra juokai… Tačiau, ačiū Dievui, beveik visi mano klientai, kuriems atlikau vertimo paslaugą, buvo supratingi žmonės; jie tiesiog suprato, kad aš dar tokia kvailelė puikiai nemokanti gestų kalbos ir nepyko, kad prašiau ką nors pakartoti ar kalbėti gestais lėčiau.
Po kiekvieno vertimo jaučiausi taip, lyg būčiau padarius kažką gero. Patiko padėti žmonėms, nors tai toks darbas, kur susitinki su daugeliu žmonių įvairiausių problemų, kurios gali netikėtai priblokšti ir tave. Kaip sakoma, reikia nusibrėžti ribą – čia darbas, čia mano gyvenimas. Bet ir man pačiai (nors neilgai dirbau), ir kitiems vertėjams būdavo situacijų, kai po vertimo visi tie blogi jausmai, emocijos, kitų žmonių problemos, persmelkė ir tave patį, nors tu su tuo nieko bendrą neturi… Tačiau, galiu pasakyti, liko geri įspūdžiai – tai kažkas naujo, nauja praktika, bendravimas su žmonėmis.

Ar kiekvienos kalbos gestai vienodi? Pvz., ar susikalbėtum tais pačiais gestais su lietuviu, lenku, anglu?

Kiekviena žodinė pasaulio kalba yra skirtinga, taip ir gestų kalbos – jos skirtingos. Vėlgi, žodinėse kalbose galima surasti panašumų; analogiškai yra ir su gestų kalbomis: yra pavienių identiškų gestų, skirtingose gestų kalbose. Pavyzdžiui, gestas „namas” (sudėti abu delnus į stogelį) lietuvių gestų kalboje yra iš esmės toks pats kaip ir lenkų, turkų, rusų, ispanų gestų kalboje. Žodinės kalbos skiriasi savo gramatika ir kitais aspektais, tas pats yra ir su gestų kalbomis. Lietuvių gestų kalboje yra daug gestų paimtų iš rusų kalbos, ką sąlygojo istorija. Senesni žmonės dar ir dabar vartoja rusiškus gestus, kurių mūsų dabar jau nemokė, nes yra nauji lietuviški gestai. Istorija taip pat lėmė, kad lietuvių ir lenkų gestų kalbų abecėlė yra tokia pati. Beje, nors abecėlė tokia pati, bet ji naudojama tik pvz. vardo išdaktiliavimui, miesto pavadinimui ar kitam kokiam pavadinimui, kuris neturi tamtikro gesto. Kalbėtis abecėlės pagalba yra įmanoma, bet tai nėra jų (kurčiųjų) kalba, tai tik gestas atitinkantis tam tikrą raidę ir tiek... Ir nors lenkų ir lietuvių abėcėlė ta pati, gestų kalba skirtinga. Taigi, nemanau, kad man pavyktų susikalbėti su lenku kurčiuoju ar kurios nors kitos šalies kurčiu atstovu. Norint be problemų susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais reikia mokėti tarptautinę gestų kalbą, kuri bendra visam pasauliui. Tačiau, šios kalbos visi kurtieji taip pat nemoka…

Ar ateity galvoji tobulinti žinias šioje srityje?

Ateityje manau, kad gestų kalbą prisiminsiu kaip puikų, įdomų, linksmą nuotykį, kuris dar labiau paįvairino mano studijų VDU metus. Nors, tikiuosi (labai norėčiau), kad kažkada teks nustebinti kokį kurčią žmogų sutiktą gatvėje ar savo draugus, kad moku susikalbėti gestų kalba.


Iš tikrųjų, gestų kalbos vertėjo darbas labai sudėtingas, reikalaujantis ne tik lakaus intelekto, bet ir fizinių pastangų. Vertėjas turi būti komunikabilus, taktiškas, dėmesingas, turėti organizacinių gebėjimų. Svarbu: gera dėmesio koncentracija, sklandi kalba, greita reakcija, gera atmintis.
Pvz., vertėjui, dirbančiam studentų paskaitų metu reikalinga ilgalaikė koncentracija, susikaupimas, turi sąžiningai ir tiksliai pateikti informaciją, kurią perteikia dėstytojas, taip, kad studentas suprastų, apie ką pastarasis kalba. Be to, tokio vertėjo darbas nesibaigia su paskaitomis – jis padeda kurtiesiems tvarkyti reikalus mokykloje, dekanate, susitikimų, egzaminų, konsultacijų metu. Toks darbas yra varginantis, dėl to gestų kalbos vertėjų dar vis labai mažai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tuo tikslu yra organizuojami specialūs kursai socialinių įstaigų, mokyklų darbuotojams.
Laimė, gestų kalba tampa vis populiaresnė – jos mokosi ne tik administracijos ar švietimo darbuotojai, bet taip pat girdintys studentai, kurie nori orientuotis ir bendrauti su kurčiaisiais draugais, kolegomis.
Norintys įsigilinti ir puikiai išmokti gestų kalbą, būti tos kalbos vertėjais gali studijuoti ją kolegijose, universitetuose. Profesinė kvalifikacija tobulinama darbo vietoje, specialiuose seminaruose ir kursuose.
Beje, pravartu mokėti gestų kalbą ne vien dėl to, kad susikalbėti su kurčiaisiais, bet ir norint pvz., bendrauti su draugais per didelį atstumą ir po vandeniu... Gestų kalba suteikia tiesiog galimybę susidraugauti ir susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais ir girdinčiaisiais.

“Užsidėsiu gerą koją, ir bėgsiu! Dalyvausiu olimpiadoj!”

Ne kartą pagalvoju, kuo būčiau, ką veikčiau, jei gyvenimo aplinkybės būtų susiklostę kitaip. O jeigu... jeigu mama būtų nesusirgus neišgydoma liga, būtumėm toliau gyvenę kaime. Kur būtų tada nubloškęs likimas? Ar būčiau įstengus iš to kaimo “išsirauti”, o gal būčiau buvus ūkininke? Niekada gyvenime nieko negali būti tikras. Daug dalykų būtų neįvykę, jeigu ne skaudus lūžis. Bet ne apie mane bus pasakojimas, o apie vaikiną, kurio iš anksto “sudėstytas” gyvenimas nukrypo 180 laipsnių nuo tikrovės. Likimas ne iki galo yra mūsų pačių rankose. Kartais įvyksta nenumatomi dalykai, užplūsta sunkūs išbandymai, nauji sprendimai... ir kai atrodo, jau viskas prarasta – staiga “tunelio” gale suspingsta blanki švieselė, ji šviečia stipriau, ir stipriau...

Jonas pasaulį išvydo 1982 metais, rugsėjo mėnesį Punsko ambulatorijoje. Jis buvo vienas paskutiniųjų šioje ambulatorijoje gimusių kūdikių, vėliau visi Punsko krašto naujagimiai atsirasdavo Seinų arba Suvalkų ligoninėse. Jonas gimė su trumpesne dešine koja.
Iki 22 metų gyveno Burokų kaime (Punsko valsč.) tėvų ūkyje. Vaikystė prabėgo greitai. Jonukas augo kaip ir jo bendraamžiai – nepaisant negalios, jis buvo labai vikrus: išdykavo, žaidė, bet nebuvo lėpūnėlis – dar mažas “bamblys”, skubėdavo ir tėvams ūkio darbuose padėti.

Berniukas lankė Punsko pagrindinę mokyklą, tačiau mokslai nelabai sekėsi; pirma – Jonas labiau nei mokslą mėgo pokštus, o antra – nuo pat pradžių labai daug laiko leisdavo ligoninėse, sanatorijose, toli nuo namų, kitoje Lenkijos dalyje (Kielcai, Busko-Zdroj). Mėnesį išbūdavo tenai, o parvažiavęs namo – mėnesį eidavo į mokyklą, ir vėl atgal į ligoninę. Tokia sistema truko du metus – I ir II klasėje patirtos spragos vėliau turėjo įtakos tolesniam Jono švietimuisi. Tėvai buvo užsiėmę ūkio darbais, ilgainiui ir sesės išėjo iš namų, sukūrė šeimas. Jonui mokslai nesisekė, daug dalykų jis mokykloje nesuprasdavo ir nesugebėjo pasivyti programos, tačiau niekad nesiprašė pagalbos. Be to, jam mokykla niekada nepatiko. Jis buvo pasiryžęs perimti iš tėvų ūkį ir tapti ūkininku. Po pagrindinės baigė Seinų amatų mokyklą, o vėliau – technikumą Dowspudoje, ten tapo abiturientu.
Baigęs mokslus, sesės Alicijos paskatintas, Jonas susitiko su Varšuvos ligoninės gydytoju pasikonsultuoti dėl trumpesnės kojos. Nors ligšiol per daug ji jam nekliudė, bet specialistas, apžiūrėjęs ją, pasiūlė amputuoti, neva gyvenimo kokybės pagerinimui. Koją labai apsunkino protezas-batas. Gydytojas tikino, kad galūnę nupjovus galima bus parinkti geresnį protezą, išlyginti eiseną. Be to, nesveika koja buvo tiek kreiva, kad gadino visą klubą, stuburą.
Jonas išsigando. Jam tada buvo 19 metų, nieks nemokėjo patarti, ką daryti. Ilgai svarstė, bet po to, kai daktaras paaiškino padėtį ir įtaką sveikatai, vaikinas pasiryžo operacijai.
Operacijos laukė pusė metų. Po amputacijos Jonas galėjo užsidėti protezą-koją, su kuria galima buvo vaikščioti. Poznanėj įsigijo garsiosios Otto bock firmos labai brangų protezą (prieš 10 metų jis kainavo apie 30 tūkst. zlotų). Jonas įsiskolino. Deja, dirbdamas su tėvais ūkyje neįstengė greitu laiku surinkti tiek pinigų, todėl nusprendė išvažiuoti į Angliją.

Tai buvo 2004 metais, kada Lenkija įstojo į ES; atsivėrė sienos, galima buvo laisvai įsidarbinti kitoje šalyje. 22 metų vaikinui atvykusiam iš kaimo, anksčiau po pasaulį nekeliavusiam, nemokančiam svetimos kalbos, viskas buvo nauja, nepažįstama... Anglija Jonui buvo nauja patirtis. Jis pasijuto esąs laisvas. Tačiau euforija neilgai truko – nauja aplinka nelepino.
Pirmi 8 mėnesiai salose Jonui labai prailgo ir jis neslepia, kad buvo sunkūs. Be abejo, Lenkijoje jam buvo daug lengviau gyvent – namuose vaikinui nerūpėjo paprasti buitiniai dalykai – mamos buvo išskalbta, pagaminta valgyt. Jonas tų darbų nemokėjo, o Anglijoje viskuo reikėjo pasirūpinti pačiam. Jis ilgėjosi saugių namų, kur viskas buvo pažįstama, kur buvo artimieji, draugai, visada juo besirūpinanti mama. Dėl to vaikinas niekada neplanavo pasilikti taip ilgai, visada buvo tik iki mėnesio arba kelių.
Pirmą mėnesį, kartu su pusbroliu, Jonas gyveno kempingo “priekaboje”. Nemokėdamas kalbos, dirbo tai, kas buvo įmanoma, - Cambridge tvarkė mokyklos tualetus ir kitas patalpas. Kėlėsi 4.30, darbą pradėdavo nuo 5 val. ryto, baigdavo 8-tą. Grįždavo į kempingą, vėliau vėl vykdavo į miestą ir dirbdavo restorane nuo 10 iki 15-16 val. bei vakarinę pamainą, iki 23 val. Ir taip kiekvieną dieną.
Tai buvo nemažas krūvis, tačiau Jonas nesiskundė, mat jam sunkus darbas nebuvo svetimas. Juk nuo jaunų dienų užsigrūdino ūkyje: tėvai niekada neskyrė jo nuo kitų, o priešingai, traktavo vienodai. Už tai Jonas jiems dėkingas.
Du metus dirbo ir mokėsi, pirmausia anglų kalbą, o vėliau – lankė sporto instruktoriaus ir anglų kalbos kursus.
Jonas atvirai pripažįsta, kad jis nepriklauso ryžtingųjų, pasirengusių aukotis dėl kažkokio tikslo grupei. Ypač pradžioje, nepavykus pvz., darbe, jis dažnai galvodavo mesti viską ir sugrįžti į Burokus.
Tačiau neabejoja, kad Anglija tapo jam artima ypač dėl vieno: žmonės čia daug atviresni. Jonas visada buvo aktyvus, savo negalią stengėsi traktuoti natūraliai. Beje, žmonės, su kuriais susitikdavo Lenkijoje ar Lietuvoje turėjo išskirtinį santykį jo negaliai. Jie dažniausiai apsimesdavo, kad protezo nemato, o jei jau pastebėdavo – labai užjausdavo, elgdavosi skirtingai nei su sveikaisiais, laikydavo gyvenimo nuskriaustu. O Anglijoje Jonas jaučia, kad žmonės jį palaiko, stebisi juo ir giria už tai, kad šis taip gerai susidoroja su kasdienybe, yra veiklus, be sunkumų atlieka visus savo darbus. Tai čia Jonas ryžosi pirmą kartą apsiauti trumpas kelnes ir viešai “parodyti” protezą. Lenkijoje arba Lietuvoje važiuojančio dviračiu jaunuolio su dirbtine koja vaizdelis būtų nekasdienis įvykis, o Anglijoje nieko tai nestebino. Tuomet Jonas suprato, kad ir jis pats tiek metų buvo susivaržęs, gėdijosi savo negalios. Nuo to laiko vaikinas pradėjo akceptuoti patį save tokiu, koks jis yra. Kaip jis pats teigia, savęs supratimas ir užakceptavimas jam užėmė 26 metus. Tačiau nuo šiol jis atsivėrė naujiems iššūkiams, ėmėsi visokių sporto šakų, pradėjo keliauti po pasaulį. Pastebėjo, kad žmonės šiais laikais siekdami kitų dėmesio, stengiasi kažkuo išsiskirti. Jonas to skirtingumo neieško, nes jis jau yra “kitoks” – ne vien dėl negalios, bet ir dėl to, kad yra Lenkijos lietuvis (lietuviams – lenkas, o lenkams – lietuvis :). Visa tai jam davė sparnus kilti aukštyn.

Pirmiausiai, 3 metus jis žaidė neįgaliųjų krepšinio komandoje, ant vėžimėlio. Tačiau tai nebuvo jo vieta, nesitikėjo čia pasiekti gerų rezultatų. Įsidarbinęs sporto klube, vesdavo suaugusiems sporto užsiėmimus, visą laiką tuo domėjosi, pats daug sportavo ne tik darbo metu, bet ir po jo. Pradėjo žaisti krepšinį su sveikais žmonėmis. Nuolat buvo aktyvus.
Du su puse metų prieš olimpines žaidynes, darbe gavo el. paštu laiškų, kuriais ieškota jaunų neįgalių sportininkų, norinčių dalyvauti žaidynėse. Didesniuose Anglijos miestuose buvo surengtos “talentų dienos”. Jonas taip pat jose dalyvavo, savo jėgas bandė įvairiose sporto šakose. Beje, jam labiausiai patiko bėgimas. Cambridge Jonas susipažino su vienu vaikinu, kuris treniravosi būtent šiame mieste. Pažino ir jo trenerę.
Iš pradžių Jonas mąstė: “Užsidėsiu gerą koją (protezą), ir bėgsiu! Dalyvausiu olimpiadoj!”, bet tada net nešovė į galvą mintis, kad startavimas olimpiadoje susijęs su intensyviais, nuolatiniais užsiėmimais ir sunkiu darbu. Kartą-du kartus per savaitę jaunuolis susitikdavo treniruotėse su trenere ir tuo vaikinu.
Prabėgus kokiam laikui Jonas Londone atstovavo Lietuvai. Bėgdamas 100 m sprintą, pasiekė gerą laiką – 13.33. Su tokiu rezultatu Jonas buvo 25. pasauly. Tuomet visi jam pranašavo, kad jis turi šansų ir olimpiadoje. Nuo to laiko vaikinas pasiryžo: iš visų jėgų stengtis kuo geriau pasiruošti žaidynėms.
Treniruotis Anglijoje ir atstovauti Lietuvai Jonas negalėjo, todėl norėdamas startuoti žaidynėse, turėjo gauti Anglijos pilietybę. Tuo tikslu atliko specialius testus, reikėjo nemažai lėšų. Beje, jų stokojo ir kitiems reikalams – būtinai reikėjo įsigyti koją pritaikytą bėgimui. Jonas prašė įvairių kompanijų paramos. Protezų rėmėjai buvo Cambridge miesto ligoninė, kompanijos. Tačiau naujos dirbtinės kojos vis dar buvo nevykę, jas derino virš metus. Atlikus eilinius tyrimus, paaiškėjo, kad Jono dešinės kojos kaulai nuo kelio į klubą yra trumpesni. Pasirodo, kad tai ne pirmų, vaikystėje nešiotų protezų pasekmė, o tiesiog tas, kad nuo gimimo kojos kaulai buvo neišsivystę, sudeformuoti. Taigi, pagaminti protezą Jonui nebuvo taip paprasta. Standartinis protezas pritaikytas žmonėms, kuriems buvo amputuota pėda, ir skirtas tam, kad jie galėtų laisvai vaikščioti. Jono atveju yra sudėtingiau – protezas turi būti tinkamas sudeformuotiems kojos kaulams, be to bėgimo mechanizmas nuo lėto ėjimo mechanizmo labai skiriasi. Todėl vaikinas ir jo gydytojai kreipėsi į privačią Londono kliniką, kad pagamintų kuo tinkamiausią koją bėgimo funkcijai. Klinika pasiryžo remti Joną iki žaidynių.
Naujausią koją Jonas gavo 2012 m. sausio mėnesio pabaigoje. Už ją reikėtų sumokėti per 7000 svarų. Šis protezas tarnaus ir olimpiados metu. Kol kas jį reikės tikriausiai dar derinti, reguliuoti. Koja turi tikti iki milimetro, nes jei nebus tinkamai pritaikyta Jono keliui, sportininkas bėgimo metu gali virsti į šoną, rezultatai bus prastesni.

Kaip atrodo eilinė Jono diena? Vaikinas keliasi apie 7 val. ryte, valgo maistingus pusryčius, susiruošia visai dienai, “susipakuoja” kojas ir visą valandą važiuoja į Londoną. Ten nuo 10 iki 14.30 val. treniruojasi. Po to vėl grįžta į Cambridge, į darbą – vakarinę pamainą sporto klube nuo 16 iki 22.45 val. Po 23 val. grįžta namo.
Iki žaidynių dar virš pusė metų. Pavasarį sukaks 2 metai nuo to, kai Jonas pradėjo rimtai galvoti apie olimpiadą, jis įsitikinęs, kad suspės tinkamai pasiruošti. Jonas jaučia, kad jau pasiekė optimalias sąlygas išvystyti atitinkamą greitį. Jei reikėtų šiam įvykiui ruoštis dar ilgiau, vaikinui būtų sudėtinga išlaikyti tokį darbo, treniruočių tempą. Be to, ruošimasis žaidynėms reikalauja lėšų. Ir nors protezą sufinansavo klinika, lėšų reikia treniruotėms, įvairiems vitaminams, proteinams, transporto išlaidoms. Visa tai vaikinui kainuoja 500 svarų per mėnesį. Jonas džiaugiasi, kad trenerę apmoka olimpinių žaidynių klubas; fizioterapeutas kas savaitę atlieka dovaninį masažą. Jaunuolis dėkingas jį remiančiai šeimai – ypač mamai, sesėms; šeimai iš Kanados; visai svetimiems žmonės. Jonas norėtų bėgti kuo greičiausiai, duoti iš savęs visas savo jėgas, pasiekti kuo geriausius rezultatus. O ateityje už gerą širdį norėtų atsilyginti padėdamas kitiems.

30-metis Jonas tik dabar vertina savo likimą. Jis tiesiog negali patikėti, kad taip viskas susiklostė, kad pavyko jam išvažiuoti iš kaimo ir gyventi visai kitą gyvenimą, siekti kitų tikslų. Vaikinas prisimena, kad dar ne taip seniai jis buvo “nerimtas vyras”, - iki 25-erių jam neatėjo į galvą, kad jis gali dėl kažko pasiaukoti. Šiandien Jonas žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kuo ir kur jis bebūtų – nėra idealus, tačiau tokį save ir turi užakceptuoti. Tada jau nebebus jokių kliūčių įgyvendinti savo siekius ir daryti tai, ką myli.
...kas būtų buvę jeigu Jonui nebūtų amputuota koja, jeigu jis dėl brangaus protezo nebūtų išvažiavęs į Angliją? Būtų buvęs ūkininkas. Galbūt sėkmingas. Tačiau tikriausiai net nebūtų svajojęs apie sportininko karjerą, varžybas su viso pasaulio neįgaliaisiais olimpiadoje.


Saujelė info apie paraolimpines žaidynes Londone 2012

Vasaros paraolimpinės žaidynės Londone prasidės šiais metais, rugpjūčio 29 dieną ir truks iki rugsėjo 9-osios. Jonas startuos lengvosios atletikos kategorijoje, bėgs 100 ir 200 metrų sprinto distanciją.
Lengvojoje atletikoje dėl 170 aukso medalių varžysis 1100 sportininkų (740 vyrų ir 360 moterų). Tai skaitlingiausia sporto šaka paraolimpinėse žaidynėse. Neįgalieji rungsis įvairiose rungtyse: įvairių distancijų bėgimuose, maratone, šuolyje į aukštį, tolį, su kartimi, trišuolyje, rutulio stūmime, disko, ieties metime.
Sportininkai bus skirstomi į tamtikras klases pagal negalią – silpnaregiai ir aklieji, su proto negalia, ant vėžimėlių, be galūnių, su protezais... Šiais metais žaidynės vyks Londono Olimpinių žaidynių stadine, naujame Olympic Park.

Dvikalbiškumas šeimoje ugdo tolerantiškumą

Punske – lietuviškajame Lenkijos miestelyje, lietuviams puoselėti gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas – nėra sudėtinga. Vaikai lietuviškai bendrauja ne tik savo namuose, bet ir mokykloje, parduotuvėse, gatvėje, įstaigose. Kiek sunkesnė užduotis – mišriose šeimose, kur tėvas arba motina yra kitakalbiai, kitataučiai. O sudėtingiausia išlaikyti tėvų kalbą ir kultūrą yra ten, kur, išėjęs iš namų vaikas patenka į kitakalbę aplinką. Maži vaikai – kaip kempinės – jie „siurbia” viską, kas dedasi aplinkui, mokosi ir priima viską, kas „po ranka”. Todėl svarbu, kokį sprendimą pasirinks tėvai: ar jie augins vaiką savo tautos dvasioje, ar tiesiog, eis paprastesniu keliu – asimiliuosis su valstybe, kurioje gyvena.

Dauguma tų mišrių šeimų, kurios to paprastesnio kelio nepasirinko ir su kuriomis teko man rengiant šį straipsnį kalbėti tvirtina, kad išlaikyti savo tautiškumą, puoselėti lietuvių kalbą yra įmanoma. Reikia tik noro, ryžto ir abipusio sutuoktinių supratimo. Tiesa, puoselėti lietuviškumą tokioje šeimoje yra sunku ne tik dėl to, kad kasdien namuose susiduria skirtingų tautų atstovai su skirtingom kalbom, tradicijom, kultūra, bet ir dėl to, kad jie pvz., lietuviškoje arba lenkiškoje bendruomenėje kartais jaučiasi nepilnaverčiai, mat žmonės sukūrę mišrią šeimą yra traktuojami beveik kaip savo tautos išdavikai. Vis dėlto, yra nemažai mišrių šeimų, kurios tokių nuomonių nepaiso ir moko savo vaikus ne tam, kad patenkinti kitus, o tiesiog savo įsitikinimu ir nujautimu.

Pirma mano pašnekovė, Birutė – lietuvė ištekėjusi už lenko ir gyvenanti Suvalkuose net neįsivaizduoja, kad su savo vaikais galėtų kalbėtis nelietuviškai. Ji prieš vedybas su savo vyru nesitarė, kokia kalba ir tradicijomis bus remiamasi šeimoje. Buvo lyg ir savaime aišku, kad kiekvienas puoselės savo. Sutuoktiniai tarpusavy kalbasi lenkiškai. Birutės vyras lietuviškai moka pasakyti pora žodžių, paprastesnių sakinių, šiek tiek daugiau supranta. Su vaikais Birutė bendrauja lietuviškai (dzūkų tarme). Vaikai tarpusavy irgi bendrauja lietuviškai (dzūkiškai; jei kartais pereina į lenkų kalbą – motina atkreipia jiems dėmesį), o su tėvu - lenkiškai.
Birutė pabrėžia, kad ji yra lietuvė, ir jai natūralu puoselėti savo gimtąją kalbą.

Panašios nuomonės yra ir Diana, punskietė, sukūrusi šeimą su lenku, šiuo metu gyvenanti Augustave. Ji tvirtina, kad niekada ir niekur neslėpė esanti lietuvė. Jos būsimas vyras nuo pat pradžių žinojo, kad jai labai svarbi ypač lietuvių kalba, kad ateityje jų vaikai kalbės ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Diana pabrėžia, kad niekada šiuo klausimu nekilo jokių problemų.
Vaikai tarpusavyje kalbasi lenkiškai, mat šiuo metu daugiausiai laiko jie praleidžia lenkiškame vaikų darželyje. Tačiau sugrįžę namo, į mamą jie kreipiasi lietuviškai, o į tėtį – lenkiškai. Ilgainiui jie susitaikė, kad namuose kalbama dviem kalbomis. Nors kartais jie motinai atšauna: „mama, betgi ir tu supranti lenkiškai, tai kam mes turim lietuviškai su tavim šnekėti?”. Tačiau Diana nepalūžta, ji stengiasi kreiptis į vaikus savo gimtaja kalba. Kartais vaikai atsako lenkų kalba, bet jai sureagavus, jie pasitaiso.
Vyrui žmonos ir vaikų pašnekesiai lietuvių kalba nekliudo. Maža to, jis, girdėdamas lietuvių kalbą namuose, norom-nenorom, pats daug išmoksta. Diana su vyru kalba lenkiškai, kartais įsibėgėjus įterpia kokį žodelį lietuviškai, tai tas irgi atsako lietuviškai.

Beje, šios moterys gyvena gana arti savo gimtųjų namų, Punsko krašto. Vaikai dažnai nuvažiuoja pas senelius ir ten su jais ir giminaičiais ar draugais kalbasi lietuviškai. Savaime aišku, kad tai padeda jiems tobulinti lietuvių kalbą, pažinti tradicijas. Sudėtingiau tai padaryti yra tiems, kurie gyvena Lenkijos gilumoje, arba išvis – išemigravę kur į užsienį.

Alicija – menininkė, kilusi iš Punsko sukūrė šeimą su anglu. Iki 2011 m. kartu gyveno ir dirbo Varšuvoje, šiuo metu persikėlė į Angliją.
Gyvenant Lenkijos sostinėje, jų namuose skambėdavo net trys kalbos: lietuvių, lenkų ir anglų.
Alicija nuo pat vaikų gimimo kreipėsi į juos lietuviškai, vyras – angliškai, o aplinka – lenkiškai. Mažyliai daugiausiai laiko praleisdavo su mama, ir nors nuo ankstyvų dienų jie dar bendraudavo ir su lenkakalbėmis auklėmis, vis tiek pirmus žodžius jie tarė lietuvių kalba. Po to, kai abu vaikai pradėjo lankyti lenkišką darželį, namuose vis dažniau girdėjosi lenkų kalba: žaisdami, jie į "namines" kalbas (lietuvių ar anglų) įterpdavo lenkiškų žodžių.
Persikėlę į Angliją, Alicija ir jos vyras, aišku, leido atžalas į anglišką mokyklą. Vaikai ten praleidžia daug laiko, ir nors prabėgo vos pusė metų, jie staigiai „persistatė” – dabar ir su lietuve mama mieliausiai kalbėtų angliškai, mat šiuo metu jiems ta kalba prieinamiausia.
Alicija pripažįsta, kad norint savo vaikus išmokyti gimtosios kalbos, reikia daug ištvermės ir ryžto, negalima pasiduoti lengvatoms, tiesiog būtina griežtai laikytis tamtikrų nuostatų.
Alicija su savo vyru anglu kalba ir angliškai, ir lietuviškai. Gyvendami Anglijoje, jie stengiasi namuose dažniau vartoti lietuvių kalbą, mat su anglų jie susiduria kasdien, ir visur.
Šeima stengiasi puoselėti abiejų tautų tradicijas ir kultūrą. Konfliktų dėl to nebūna. Alicijos vyras išmoko kalbėti lietuviškai. Jam vis dar sunkiai sekasi, mat jis niekada negyveno lietuviškoje aplinkoje, bet nepalūžta – vis lavina lietuvių kalbą klausydamas lietuviško radijo laidas internetu, skaitydamas lietuviškus straipsnius. Jis ilgus metus dirbo anglų kalbos mokytoju, todėl, Alicijos manymu, jo suvokimas, kokiu būdu ir kaip svarbu yra mokytis svetimos kalbos, yra skirtingas nei kitų svetimtaučių.
Būna atvejų, kad Alicija grįžta į savo namus, kuriuose skamba Vytauto Kernagio ar Punsko kapelos „Klumpė” dainos; ji pašmaikštauja, kad jos vyras dažniau klausosi lietuviškos muzikos, nei ji pati.
Moteris neabejoja, kad daug paprasčiau visai šeimai būtų kalbėti viena kalba. Jei vartotų tik vienos tautos kalbą – būtų idealu. Tačiau, dabar pasaulis visiems atviras; vis dažiniau jaunimas keliauja, dirba, mokosi kitose šalyse, susipažįsta su kitų tautų žmonėmis, susikuria šeimas... Vis dėlto, Alicija mano, kad savo kultūros, tradicijų puoselėjimas yra pats naturaliausias dalykas. Į klausimą: kodėl? Atsako: o kodėlgi ne? Ji niekada neabejojo, kad nepaisant mišrios šeimos, ji puoselės savo lietuviškumą. Menininkė džiaugiasi, kad jos vyras susidomėjęs lietuvių kultūra, mat jei nėra kitos pusės pritarimo – yra žymiai sunkiau, o galbūt ir neįmanoma tai padaryti.
Anglų ir lietuvių tradicijose galima įžvelgti skirtumų. Pvz., anglai nešvenčia Kūčių, o Alicijai tai viena svarbiausių dienų. Anglai tą vakarą eina i barus, klubus, susitinka su draugais... Kuomet Alicijai ruošiasi susėsti visa šeima prie šventiško Kūčių stalo, jos vyras mieliau išeitų susitikti su pažįstamais... Taigi, be tolerancijos – nė iš vietos.

Mišrių šeimų yra ir pačiame Punsko krašte. Nemaža jų dalis sėkmingai puoselėja lietuvių kalbą.

Teresė – lietuvė, gimusi ir augusi Punsko krašte ištekėjo už Jurgio, Lenkijos baltarusio. Šiuo metu jų šeima gyvena Punske. Trys dukros kalba lietuviškai ir lenkiškai. Teresė tvirtina, kad norint turėti vieningą ir darnią šeimą, būtinai reikia suprasti ir gerbti vienas kitą. Kitaip gyventi būtų neįmanoma. Teresei ir Jurgiui natūralu, kad gyvenant Lenkijos-Lietuvos pasienyje šių dviejų tautų kultūros, tradicijos persipina, o dvikalbystė yra tiesiog privilegija. Teresė dvikalbystės dėka sėkmingai dirba valstybės sienos apsaugos tarnyboje Lenkijos-Lietuvos pasienyje.
Moteris su savo vyru galėtų susikalbėti jųdviejų gimtosiomis kalbomis, nes abu jas supranta, bet pasirinko lenkų kalbą kaip neutraliausią, mat ją ir vienas, ir kitas išmano vienodai gerai.
Gimus pirmajai dukrai šeima gyveno lenkiškoje aplinkoje, Balstogėje. Teresė iškart su ja kalbėjo lietuviškai, o Jurgis - lenkiškai. Klaudija kažkaip gražiai savo mažoje galvelėje suderino abi kalbas. Jai nebuvo problemų „persijungti” iš vienos kalbos į kitą, priklausomai, su kuriuo iš tėvų bendravo. Kitoms dviem dukroms buvo paprasčiau išmokti lietuvių kalbą, kadangi šeima jau buvo persikėlusi į Punską.

Pastebima tokia taisyklė: jei motina lietuvė, o vyras kitakalbis, didesnė tikimybė, kad vaikai kalbės lietuviškai. Tačiau yra ir išimčių.

Mažena, kilusi nuo Hainuvkos krašto (Trześcianka kaimo) yra baltarusė, stačiatikių tikėjimo. Susipažinus su savo vyru net neįsivaizdavo, kad jos šeimoje gali būti puoselėjamas lietuviškumas. Tačiau likimas taip susiklostė, kad apsigyveno Punske ir ji kažkaip natūraliai pritapo prie šios aplinkos. Moteris pripažįsta, kad priėmus sprendimą dėl gyvenamosios vietos, jai lyg ir savaime aišku buvo tai, kad vaikai lankys lietuvišką mokyklą, mat ir taip augs tarp lietuvių, bendraus su vyro tėvais – savo seneliais, giminėmis, draugais. Tačiau namuose nėra vienos, dominuojančios kalbos, visi stengiasi vieni kitiems būti tolerantiški.
Nekyla problemų ir dėl tikėjimo; Mažena užtikrina, kad stačiatikių ir katalikų tikėjimas labai panašūs, praktiškai skirtingos tik švenčių datos. Vis dėlto vaikus pakrikštijo katalikų tikėjimo bažnyčioje, mat šiais laikais dauguma baltarusių gyvenančių Lenkijoje keičia savo tikėjimą – tokiu būdu jiems paprasčiau pritapti prie daugumos, be to, nėra sąlygų jį puoselėti. Svarbesnes pravoslavų šventes moteris važiuoja švęsti į savo kraštą, nes apylinkėje nėra cerkvių (artimiausios yra Augustave ir Druskininkuose).
Mažena pripažįsta, kad jai puoselėti savo gimtąją kalbą Punske yra sudėtinga, galima sakyt – neįmanoma, – nieks baltarusiškai nekalba, nepuoselėja baltarusų kultūros. Tik vyriausioji dukra šiek tiek šią kalbą pažino – kol gyveno Maženos tėvas, jis į savo anūkę kreipdavosi baltarusiškai.
Pati Mažena baltarusų kalbą išmoko tik nuo savo tėvų. Vėliau mokykloje mokėsi tik lenkų kalba, todėl su savo seserim bendravo dažniausiai lenkiškai. Moteris pripažįsta, kad vistik mokykla turi didžiausią įtaką vaiko kalbos ugdymui, mat čia vaikas praleidžia labai daug laiko.
Dabar Maženos vaikai su ja kalbasi lenkiškai, tarpusavy daugiau lietuviškai, nes jie šią kalbą vartoja mokykloje ir popamokiniuose užsiėmimuose, o taip pat bendraudami su savo tėvu.
Mažena ilgainiui su lietuvių kalba apsiprato, tačiau ji dar nekalba lietuviškai. Moteris mano, kad norint gyventi Punske, atsirasti tarp lietuvių, būtina mokėti arba bent suprasti lietuvių kalbą. Galbūt dėl to, kad pati augo Lenkijos baltarusių mažumos šeimoje, dabar jai lengviau suprasti kitas tautas. Ji yra dėkinga savo tėvams, kad išmokė baltarusų kalbos, nors pati niekada Baltarusijoje nebuvo ir nežada ten vykti.
Moteris įsitikinus, kad daugiakalbiškumas vaikams tikrai nepakenks, o juos praturtins. Deja, sunkiausia su tuo susitaikyti kai kuriems suaugusiems; priešiškumą kelia ne tik nemokėjimas susikalbėti, bet ir nusistovėję įsitikinimai.

Jolantos atvejis dar sudėtingesnis. Ji kilusi iš Barglovo (Augustavo kraštas), iš mišrios šeimos. Jolantos motina lietuvė (nuo Punsko krašto, tačiau pokario metais buvo ištremta su šeima į Lenkijos gilumą, vėliau grįžusi arčiau savo gimtųjų namų, apsistojo ties Augustavu, ištekėjo už lenko), tačiau ji neįstengė lenkakalbėje aplinkoje išmokyti vaikus kalbėti lietuviškai. Beje, Jolanta lietuvių kalbą supranta ir gali

ja susikalbėti. Tam įtakos turėjo jos vyras Antanas, taip pat kilęs iš mišrios šeimos (jo motina – lenkė iš Podduboówek k., o tėvas – lietuvis iš Lavuočių k.). Iš gausios daugiavaikės šeimos, kurioje vyravo motinos kalba, tik jis vienas apibrėžė save lietuviu, baigė Punsko licėjų ir savo vaikus išmokė kalbėti lietuviškai.
Jolanta pripažįsta, kad niekada jai lietuvybė netrukdė, o tiesiog atvirkščiai – ji, vyro paskatinta, labai domėjosi Lenkijos ir Lietuvos sudėtinga istoriją, skaito lietuvių literatūros vertimus į lenkų kalbą.
Namuose natūraliai persipina dvi kalbos. Moteris tvirtina, kad išlaikyti dvitautiškumą Lenkijos-Lietuvos pasienyje nėra sunku, o tiesiog – labai paprasta. Jos manymu, šių dviejų tautų kultūra, tradicijos, tikėjimas, o net kulinarinis paveldas yra labai panašūs. Skirtinga tiktai kalba. Tiesa, sunkiausiai yra susidoroti su šių dviejų tautų sudėtinga bendra istorija. Jolanta tvirtina, kad savo namuose niekada nejautė diskomforto dėl dviejų kalbų vartojimo. Jei šeimoje būna kažkokių nesusipratimų, tai tikrai ne dėl tautybės.
Moteris mano, kad požiūris apie šalį, tautą išsirutulioja tik susipažinus su ja arčiau. Pažinti Lietuvą ir jos žmones galima įvairiais būdais, reikia tik tuo iš tikrųjų domėtis, aktyviai dalyvauti renginiuose, susitikimuose, nesiizoliuoti. Negalima atsiriboti, atsikirsti nuo savo šaknų, o jos Jolantos ir Antano atveju – labai susipynę. Jolanta nevengia sudėtingų, nepatogių temų, pvz., istorijos ar politikos plotmėje – jai įdomu pažinti kitų nuomones, diskutuoti apie tai. Ji dalyvauja renginiuose, bendrauja su Punsko visuomene.
Moteris visą laiką stengiasi pritapti prie lietuviškos aplinkos, kartais kažką pasako ir lietuviškai. Būna kuriozinių situacijų. Dar ir šiandien nuoširdžiai nusijuokia, prisimindama vieną įvykį.
Kartą, atostogų metu viešėjo pas savo dėdę, lietuvį. Jis, šerdamas gyvulius, juokaudamas šaukė: “Prašom sėsti ir ėsti”. Jolanta, prastai išmananti lietuvių kalbą, nusprendė, kad tokiu būdu svečiai kviečiami prie stalo, - ją suklaidino žodžiai “prašom sėsti…”. Ir ji, parvažiavus namo, savo svečius tokiu pat būdu, ilgą laiką ragindavo vaišintis. Kol visi buvo “saviškiai” – tik nusikvatodavo, ir nekreipdavo į tai dėmesio. Bet kartą jų namuose svečiavosi garbingi asmenys iš ministerijos. Ji, nenumanydama, kad sako kažką bloga, tokiu pat būdu pakvietė ir juos prie stalo. Šie tik tarpusavy pasižvalgė, ir vienas jų suripostavo: “aa, ji tikriausiai mus kviečia latviškai…”, o vyras, atsiprašęs svečius, nusivedė žmoną į šalį ir paklausė, kodėl ji svetimus žmones ragina tokiais nemandagiais žodžiais. Tik tada Jolantai paaiškėjo, kad “ėsti” (lenkų kalboje “żreć”) – deja, nereiškia, kaip ji manė, “valgyti”...
Jolanta pastebėjo, kad lenkai nėra taip atviri kitoms kalboms, tautoms kaip lietuviai. Pastarieji greičiau išmoksta kitas kalbos, asimiliuojasi su nauja aplinka. Tai ir gerai ir blogai. Gerai – nes greičiau prisitaiko prie aplinkos, o blogai – nes tokiu būdu iškyla kalbos nykimo pavojus.
Lenkai gyvenantys Lietuvos-Lenkijos pasienyje linkę vengti bendrų reikalų su lietuviais. Jolantai toks nusistatymas nesuprantamas. Ji tiesiog yra dėkinga savo vyrui, kuris mokėjo ją sudominti savo tauta, kad jai perteikė be galo daug žinių apie Lietuvą.
Antanas lietuvybę labai puoselėja. Tai nėra vien pvz., literatūros skaitymas, ar renginių lankymas. Visa šeima labai daug keliauja po Lietuvą. Jolanta mielai prisimena keliones, kurių metu vyras organizuodavo viktorinas: sugalvodavo kokį nors klausimą susijusį su vieta į kurią važiavo, ir jei kam pavykdavo atsakyti, jis sumokėdavo 100 litų. Pradžioje nei vienam nepavykdavo atspėti atsakymo, bet vėliau vaikai ir Jolanta įsigudrino, ir į kiekvieną kelionę jau važiavo „apsikaustę“, ieškodavo informacijos apie tamtikros kelionės tikslą, tokiu būdu gilindavo žinias apie Lietuvą, jos geografiją ir istoriją. Šitaip vaikai puikiai išmoko lietuvių kalbą, įgijo be galo daug žinių.
Šiuo metu vyresnysis sūnus gyvena ir dirba Lietuvoje, o jaunesnysis – kiek laiko praleidęs Lietuvoje – su tėvais Punske.
Jolanta prisimena vieną įvykį, kuris jai labai strigo į atmintį. Prieš keliolika metų vaikai atostogavo jos tėviškėje. Ten gyvenanti vaikų teta atkreipė jaunesniajam dėmesį, kad šio lenkų kalbos akcentas labai lietuviškas. Tada 10-metis berniukas jai atsakė: „aš tuo didžiuojuosi“. Jolantos sesuo net nežinojo, ką jam atsakyti.

Visos mano pašnekovės vieningai sutinka, kad jų šeimose konfliktų dėl kalbos ir lietuviškumo nekyla. Jos įsitikinę, kad labai svarbu yra puoselėti ypač savo gimtąją kalbą. Lenkų ir lietuvių tradicijos labai panašios ir jas ugdyti šeimoje nėra sudėtinga.
Moterys pabrėžia, kad tiems, kurie gyvena Punske išmokti lietuvių kalbą nėra sunku. Svetur yra blogiau, tačiau visų pirma reikia norėti tęsti savo tradicijas ir kalbėti gimtaja kalba, nesigėdyti jos. Savaime aišku – tam, kad šeimoje viskas vyktų sklandžiai, reikia pastangų, abipusio supratimo ir sutarimo, tolerancijos. Dauguma pašnekovių įsitikinę, kad norint išvengti ginčų ir nemalonumų tautiniu pagrindu, verčiau nesivelti į diskusijas apie tautų politiką, istoriją. Tačiau vienos moters manymu, būtent sudėtingų temų nereikėtų vengti, o jas išsiaiškinti. Daugelis žmonių gyvena pasikliaudami savo patirtimi, subjektyviu istorijos supratimu, emocijomis ir iškart skuba smerkti ir teisti tuos, kurie gyvena ir samprotauja šiek tiek skirtingai. Tie, kurie nepalankiai vertina kitą tautą, dažniausiai tų dalykų neišmano, pasitiki savo tėvų, senelių ar prosenelių pasakojimais apie patirtas nuoskaudas. Mano pakalbintos mišrių šeimų atstovės stengiasi šito vengti, koncentruojasi vaikų ugdymui, nori išauklėti juos tolerantiškus ir supratingus.
Manau, priimant sprendimą dėl dvikalbystės, daugiatautiškumo puoselėjimo šeimoje, verta apmąstyti dar vieną dalyką. Kalbininkai ir mokslininkai įrodė, kad įvairiapusis lavinimas ankstyvojoje vaikystėje skatina neuronų jungtis smegenyse ir aktyvuoja dvasinio potencialo naudojimą. Todėl daugiakalbėje aplinkoje užaugę vaikai vėliau neabejotinai tampa lankstesni ir imlesni pasaulio suvokimui. Ir sugeba daug lengviau negu vienakalbiai vaikai išmokti kitas kalbas. Be to, kalbų mokymasis sudaro puikias sąlygas vystyti tolerantiškumą kitos šalies kultūrai ir tradicijoms, mat dvikalbių, daugiataučių šeimų vaikai susiduria su tuo savo namuose. Galbūt verta tiems, kurie yra priešingi dvikalbiam ugdymui, vis tai apmąstyti ir nemokamai investuoti į ateitį – išleisti į pasaulį vaikus, kurie kurs atvirą, susipratusiusią visuomenę.

Padovanokim vaikui žaislą

Vaikystė – spalvingas nerūpestingumo, žaidimų laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Į atmintį įstringa laimingiausi momentai, gražiausi jausmai, artimi ir mylimi žmonės ir, be abejo, vieta, kurioje gyvenome, bei daiktai, kuriais žaidėme.
Prisimenu, kaip su broliu išlėkdavom į kiemą ir žaisdavom susigalvotus žaidimus. Pavyzdžiui, ūkį: pagaliukais aptverdavom “sklypą”, išskirdavom “tvartus”, “kluonus”. Mūsų “laukuose” ganėsi karvės ir kiaulės (įvairių ilgių pagaliukai). “Šienaudavom” – priraudavom žolės, sustatydavom “kūgius”, kad išdžiūtų, o vėliau brolis vieninteliu savo plastmasiniu traktorium vežiodavo tą šieną į “kluonus”. Kitąsyk su kaimynų vaikais žaisdavom krautuvę. Susiieškodavom lentgalių lentynoms, į tuščias konservų skardines prisiberdavom žemės – “miltų”, smėlio – “cukraus”, akmenukų – “žirnių”. Burtų būdu nustatydavom, kas bus pardavėjas. Juk tai buvo svarbiausias ir įdomiausias vaidmuo: jis viską svėrė, matavo, skaičiavo “pinigus” – lapus. Likusieji buvo pirkėjai.
Tai tik du pavyzdžiai, kaip prieš keliasdešimt metų vaikai leisdavo laisvalaikį. Žaislų turėjome labai mažai, bet puikiai juos atsimenu: rožinį plastmasinį arkliuką ant ratukų, meškiną, prikimštą drožlių, ir vienintelę lėlę. Apgailestaudavau, kad ji neturi ilgų kasų, užtat įvairiais būdais bandžiau jai prailginti plaukus, pvz., prisegdavau siūlų. Brolis didžiavosi vienu savo traktorium ir sunkvežimiu.
Mūsų vaikystės laikais neturėjome spalvotų, įmantrių žaislų, namuose nebuvo spalvotosios televizijos, interneto, ne tik mobiliųjų – bet išvis telefonų. Tačiau mes nenuobodžiavome, ieškodavom sau užsiėmimų, savo žaidimams naudodavom paprasčiausius daiktus. Didžiąją laisvalaikio dalį praleisdavome lauke – kieme, laukuose, aplinkinėse giraitėse, prie ežero, upės, kūdros. Tai turėjo ir teigiamą poveikį mūsų vystymuisi: reikėjo vaizduotės sugalvoti sau užsiėmimą, be to, ištisas dienas praleisdavom gamtoje, o ne patalpose.

Kuo šiandien žaidžia vaikai?
Pasirinkimas – begalinis. Jau nuo kūdikystės vaikams siūloma tūkstančiai įvairiausių žaislų. Ir tai nėra kaip seniau – tik lėlės ir tik mašinytės. Dabar žaislai skirstomi į grupes: interaktyvieji (elektroniniai – tie, kurie cypia, žybčioja, groja, dainuoja, patys juda); lavinamieji (įvairios kaladėlės, dėlionės); reklamuojami televizijoje (firminiai, animacinių filmų herojai); stalo (šaškės, šachmatai, „Monopolis“) ir kompiuteriniai (Play Station) žaidimai; žaislų kolekcijos (Littlest Pet Shop, Hot Wheels).
Taigi rinktis yra iš ko, tik ar visada renkamės teisingai ir protingai? Į ką reikėtų kreipti dėmesį perkant savo atžaloms žaislus?
Be abejo, žaislai ir žaidimai – tai, kuo vaikai užsiima laisvalaikiu – turi didžiulę reikšmę vaikų ugdymui. Geri žaislai turėtų padėti vaikams geriau pažinti aplinką, mokyti koordinuoti rankas ir akis, skatinti mąstymą, bendravimą su kitais. Vaikas mokosi, kaip sugyventi, dalintis ir atleisti, kaip spręsti įvairias žaidimo užduotis grupėje. Žaislų, padedančių atskleisti jauno žmogaus gabumus, pasirinkimas mūsų parduotuvėse yra nemažas, tačiau yra ir tokių, kurie gali kelti tėvų susirūpinimą.

Ko reikėtų vengti perkant vaikui žaislą?
Berniukai mėgsta žaislinius ginklus, monstrus, įvairių nuotykių filmų herojus – kovotojus (Spaidermenas, Betmenas, Star Wars kariai); kovinius kompiuterinius žaidimus, kuriuose herojai turi po kelias gyvybes. Deja, mokslininkai nustatė, kad koviniai žaidimai skatina agresiją: muštynes, tyčiojimąsi, nepagarbą kitiems, žiaurumo ir smurto protrūkius. Pirkdami tokius žaislus ar kompiuterinius žaidimus, nesąmoningai parodome vaikams, kad bet kokį ginčą ar kivirčą geriausiai spręsti ginklu. Ypač kompiuteriniai koviniai žaidimai pilni prievartos ir smurto vaizdų. Kompiuterinis žaidimas vaiką įtraukia, jis negali sustoti žaidęs, o jei žaidimas nesiseka – vaikas tampa piktas, irzlus, agresyvus.
Stebėdama savo dukras, matau, kad ne tik koviniai kompiuteriniai žaidimai veikia psichiką. Pats ilgalaikis “sėdėjimas” prie kompiuterio kelia irzlumą, kartais galima sakyt, kad ir agresiją. Iš tiesų vaikas įsigilina į žaidimą, nori pereiti vis daugiau ir aukštesnes pakopas, ir negali atsitraukti nuo monitoriaus. Dėl to būtina skirstyti laiką ir stengtis jį riboti.
Daug priešiškų nuomonių skelbiama apie Barbes, Bratz, My Scene lėles, primenančias princeses ar manekenes. Vieni teigia, kad šios lėlės daugiau kenkia, nei lavina. Šios pernelyg išsidažiusios, grakščios, išpustytos lėlės mažų mergaičių akyse yra idealios merginos, moters įvaizdis. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad toks idealios figūros įvaizdis skatina jaunas mergaites siekti tokio pat tobulo kūno (jos laikosi kartais drastiškų dietų, kurios veda prie mitybos sutrikimų, pvz., anoreksijos), Barbių gerbėjos užauga savimylos, o ne būsimos rūpestingos žmonos ir motinos. Vėlgi kiti sako, kad mažosios Barbių savininkės yra aukštesnio intelekto, valingos ir didesnės optimistės nei tos mergaitės, kurios tokių lėlių neturėjo. Be to, Barbė disciplinuoja – kokį nors kitą žaislą galima užmiršti ir numesti kur nors į kampą, o juk su gražuole Barbe taip elgtis negalima.

Pirkdami kad ir paprasčiausią žaisliuką, būtinai perskaitykime jo etiketę
Svarbiausia, kad daiktas, kurį duodame vaikui į rankas, būtų saugus, pagamingas iš nekenksmingų medžiagų. Todėl būtinai skaitykime etiketes. Jose rasime informaciją, kokiai amžiaus grupei produktas yra skirtas, pvz., tinkamas vartoti vaikams nuo gimimo iki 3 metų (ženklas 0-3) arba nuo 3 metų (ženklas 0-3 išbrauktas). Labai svarbus etiketėje yra CE ženklas – nurodantis, kad tam tikras žaislas, pagamintas Europoje ar kur kitur, atitinka Europos Sąjungos saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Toks etikečių ženklinimas turėtų garantuoti, kad produktas, skirtas vaikams, yra ištirtas mechaninių (medžiagos patvarumas, stabilumas, briaunų aštrumas), fizinių (garso stiprumas, kinetinė žaislo jėga), cheminių (kenksmingi cheminiai elementai, pvz., švinas, gyvsidabris; plastifikatoriai; medžiagų degumas) savybių atžvilgiu. Dar griežčiau yra tikrinami žaislai, skirti kūdikiams (žaislo patvarumas, smulkios detalės).
Saugiausios ir patikimiausios yra specializuotos vaikų prekių parduotuvės. Beje, ten žaislai nėra pigūs. Dėl to dauguma tėvų apsiperka turguose, didžiuliuose prekybos centruose ir internete. Čia pirkdami žaislus, turėtume labai atidžiai skaityti etiketes, įvertinti žaislo patvarumą ir saugumą.
Tačiau nepasitikėkime vien kainomis. Ne visada brangus žaislas yra vertas savo kainos. Šiuo metu mūsų rinka užversta kiniškų produktų mase. Bet – dėmesio! – tai ne tik pigiausi, „kičiniai“ žaislai. Kinijoje žaislus gamina ir didžiausi populiariausių žaislų koncernai, pvz., amerikiečių Mattel (Barbie, Hot Wheels, interaktyvieji žaislai, stalo žaidimai), Hasbro (My Little Pony, Littlest Pet Shop, interaktyvieji žaidimai). Ir nors jie brangūs, nes firminiai – ne visada jų kokybės standartai išlaikomi. Buvo atvejų, kad Kinijoje pagaminti žaislai buvo prisotinti kenksmingų cheminių medžiagų, vaikui žaidžiant atkrisdavo smulkūs elementai. Taigi būkime budrūs.

Koks žaislas pats geriausias?
Geras žaislas turi sudominti vaiką, lavinti jo gebėjimus. Dažnai tėvai nusivilia, kai jų nupirktas brangus, išreklamuotas „superžaislas“ staiga būna numestas į kampą. Stenkimės, kad daiktai, kuriuos dovanojame savo vaikams, būtų paprasti, bet įdomūs, kad būtų aišku, ką su jais daryti, kad lavintų kūrybiškumą, mąstymą, skatintų atrasti vis naujas galimybes. Tada žaislas greit nenusibos. Jei pripirksime daug įvairiausių žaislų – jie neatliks savo funkcijos, mat vaikas nesugebės skirti daug dėmesio kuriam nors konkrečiam daiktui. Nors parduotuvėse pasiūla begalinė, vis dar populiarūs yra paprasti, seni, išbandyti: barškučiai, šaškės, medinės kaladėlės, mašinyčių modeliukai.
Pasirinkime žaislus, kuriais žaidžiant galėtume dalyvauti ir mes, tėvai. Nėra geresnio būdo pažinti savo vaiką, kaip tik bendrauti žaidžiant kartu, pvz., stalo žaidimus.
Artėja šv. Kalėdos. Mano dukros ir jų draugai jau baigia rašyti laiškus Kalėdų Seneliui. Prašymų sąrašas – gana ilgas. Žaislų įvairovė kelia galvos skausmą. Tačiau stenkimės nesivadovauti madomis ir reklamomis, atsižvelkime į finansinius išteklius ir apgalvokime, ar ilgai mūsų atžalos džiaugsis nauja Barbe ar kokiu nors Spaidermenu. Laimė, mano atveju yra dar viena išeitis – abi dukros po ilgu “išsvajotų žaislų” sąrašu Kalėdų Seneliui prirašė dar vieną prašymą: “Noriu staigmenos”.

Susigaudyti žaislų tankumyne padės interneto svetainės, pvz.: www.gudragalvis.lt, www.etoys.lt, www.zaislaivaikams.lt, www.educco.pl