Jonas pasaulį išvydo 1982 metais, rugsėjo mėnesį Punsko ambulatorijoje. Jis buvo vienas paskutiniųjų šioje ambulatorijoje gimusių kūdikių, vėliau visi Punsko krašto naujagimiai atsirasdavo Seinų arba Suvalkų ligoninėse. Jonas gimė su trumpesne dešine koja.
Iki 22 metų gyveno Burokų kaime (Punsko valsč.) tėvų ūkyje. Vaikystė prabėgo greitai. Jonukas augo kaip ir jo bendraamžiai – nepaisant negalios, jis buvo labai vikrus: išdykavo, žaidė, bet nebuvo lėpūnėlis – dar mažas “bamblys”, skubėdavo ir tėvams ūkio darbuose padėti.
Berniukas lankė Punsko pagrindinę mokyklą, tačiau mokslai nelabai sekėsi; pirma – Jonas labiau nei mokslą mėgo pokštus, o antra – nuo pat pradžių labai daug laiko leisdavo ligoninėse, sanatorijose, toli nuo namų, kitoje Lenkijos dalyje (Kielcai, Busko-Zdroj). Mėnesį išbūdavo tenai, o parvažiavęs namo – mėnesį eidavo į mokyklą, ir vėl atgal į ligoninę. Tokia sistema truko du metus – I ir II klasėje patirtos spragos vėliau turėjo įtakos tolesniam Jono švietimuisi. Tėvai buvo užsiėmę ūkio darbais, ilgainiui ir sesės išėjo iš namų, sukūrė šeimas. Jonui mokslai nesisekė, daug dalykų jis mokykloje nesuprasdavo ir nesugebėjo pasivyti programos, tačiau niekad nesiprašė pagalbos. Be to, jam mokykla niekada nepatiko. Jis buvo pasiryžęs perimti iš tėvų ūkį ir tapti ūkininku. Po pagrindinės baigė Seinų amatų mokyklą, o vėliau – technikumą Dowspudoje, ten tapo abiturientu.
Baigęs mokslus, sesės Alicijos paskatintas, Jonas susitiko su Varšuvos ligoninės gydytoju pasikonsultuoti dėl trumpesnės kojos. Nors ligšiol per daug ji jam nekliudė, bet specialistas, apžiūrėjęs ją, pasiūlė amputuoti, neva gyvenimo kokybės pagerinimui. Koją labai apsunkino protezas-batas. Gydytojas tikino, kad galūnę nupjovus galima bus parinkti geresnį protezą, išlyginti eiseną. Be to, nesveika koja buvo tiek kreiva, kad gadino visą klubą, stuburą.
Jonas išsigando. Jam tada buvo 19 metų, nieks nemokėjo patarti, ką daryti. Ilgai svarstė, bet po to, kai daktaras paaiškino padėtį ir įtaką sveikatai, vaikinas pasiryžo operacijai.
Operacijos laukė pusė metų. Po amputacijos Jonas galėjo užsidėti protezą-koją, su kuria galima buvo vaikščioti. Poznanėj įsigijo garsiosios Otto bock firmos labai brangų protezą (prieš 10 metų jis kainavo apie 30 tūkst. zlotų). Jonas įsiskolino. Deja, dirbdamas su tėvais ūkyje neįstengė greitu laiku surinkti tiek pinigų, todėl nusprendė išvažiuoti į Angliją.
Tai buvo 2004 metais, kada Lenkija įstojo į ES; atsivėrė sienos, galima buvo laisvai įsidarbinti kitoje šalyje. 22 metų vaikinui atvykusiam iš kaimo, anksčiau po pasaulį nekeliavusiam, nemokančiam svetimos kalbos, viskas buvo nauja, nepažįstama... Anglija Jonui buvo nauja patirtis. Jis pasijuto esąs laisvas. Tačiau euforija neilgai truko – nauja aplinka nelepino.
Pirmi 8 mėnesiai salose Jonui labai prailgo ir jis neslepia, kad buvo sunkūs. Be abejo, Lenkijoje jam buvo daug lengviau gyvent – namuose vaikinui nerūpėjo paprasti buitiniai dalykai – mamos buvo išskalbta, pagaminta valgyt. Jonas tų darbų nemokėjo, o Anglijoje viskuo reikėjo pasirūpinti pačiam. Jis ilgėjosi saugių namų, kur viskas buvo pažįstama, kur buvo artimieji, draugai, visada juo besirūpinanti mama. Dėl to vaikinas niekada neplanavo pasilikti taip ilgai, visada buvo tik iki mėnesio arba kelių.
Pirmą mėnesį, kartu su pusbroliu, Jonas gyveno kempingo “priekaboje”. Nemokėdamas kalbos, dirbo tai, kas buvo įmanoma, - Cambridge tvarkė mokyklos tualetus ir kitas patalpas. Kėlėsi 4.30, darbą pradėdavo nuo 5 val. ryto, baigdavo 8-tą. Grįždavo į kempingą, vėliau vėl vykdavo į miestą ir dirbdavo restorane nuo 10 iki 15-16 val. bei vakarinę pamainą, iki 23 val. Ir taip kiekvieną dieną.
Tai buvo nemažas krūvis, tačiau Jonas nesiskundė, mat jam sunkus darbas nebuvo svetimas. Juk nuo jaunų dienų užsigrūdino ūkyje: tėvai niekada neskyrė jo nuo kitų, o priešingai, traktavo vienodai. Už tai Jonas jiems dėkingas.
Du metus dirbo ir mokėsi, pirmausia anglų kalbą, o vėliau – lankė sporto instruktoriaus ir anglų kalbos kursus.
Jonas atvirai pripažįsta, kad jis nepriklauso ryžtingųjų, pasirengusių aukotis dėl kažkokio tikslo grupei. Ypač pradžioje, nepavykus pvz., darbe, jis dažnai galvodavo mesti viską ir sugrįžti į Burokus.
Tačiau neabejoja, kad Anglija tapo jam artima ypač dėl vieno: žmonės čia daug atviresni. Jonas visada buvo aktyvus, savo negalią stengėsi traktuoti natūraliai. Beje, žmonės, su kuriais susitikdavo Lenkijoje ar Lietuvoje turėjo išskirtinį santykį jo negaliai. Jie dažniausiai apsimesdavo, kad protezo nemato, o jei jau pastebėdavo – labai užjausdavo, elgdavosi skirtingai nei su sveikaisiais, laikydavo gyvenimo nuskriaustu. O Anglijoje Jonas jaučia, kad žmonės jį palaiko, stebisi juo ir giria už tai, kad šis taip gerai susidoroja su kasdienybe, yra veiklus, be sunkumų atlieka visus savo darbus. Tai čia Jonas ryžosi pirmą kartą apsiauti trumpas kelnes ir viešai “parodyti” protezą. Lenkijoje arba Lietuvoje važiuojančio dviračiu jaunuolio su dirbtine koja vaizdelis būtų nekasdienis įvykis, o Anglijoje nieko tai nestebino. Tuomet Jonas suprato, kad ir jis pats tiek metų buvo susivaržęs, gėdijosi savo negalios. Nuo to laiko vaikinas pradėjo akceptuoti patį save tokiu, koks jis yra. Kaip jis pats teigia, savęs supratimas ir užakceptavimas jam užėmė 26 metus. Tačiau nuo šiol jis atsivėrė naujiems iššūkiams, ėmėsi visokių sporto šakų, pradėjo keliauti po pasaulį. Pastebėjo, kad žmonės šiais laikais siekdami kitų dėmesio, stengiasi kažkuo išsiskirti. Jonas to skirtingumo neieško, nes jis jau yra “kitoks” – ne vien dėl negalios, bet ir dėl to, kad yra Lenkijos lietuvis (lietuviams – lenkas, o lenkams – lietuvis :). Visa tai jam davė sparnus kilti aukštyn.
Pirmiausiai, 3 metus jis žaidė neįgaliųjų krepšinio komandoje, ant vėžimėlio. Tačiau tai nebuvo jo vieta, nesitikėjo čia pasiekti gerų rezultatų. Įsidarbinęs sporto klube, vesdavo suaugusiems sporto užsiėmimus, visą laiką tuo domėjosi, pats daug sportavo ne tik darbo metu, bet ir po jo. Pradėjo žaisti krepšinį su sveikais žmonėmis. Nuolat buvo aktyvus.
Du su puse metų prieš olimpines žaidynes, darbe gavo el. paštu laiškų, kuriais ieškota jaunų neįgalių sportininkų, norinčių dalyvauti žaidynėse. Didesniuose Anglijos miestuose buvo surengtos “talentų dienos”. Jonas taip pat jose dalyvavo, savo jėgas bandė įvairiose sporto šakose. Beje, jam labiausiai patiko bėgimas. Cambridge Jonas susipažino su vienu vaikinu, kuris treniravosi būtent šiame mieste. Pažino ir jo trenerę.
Iš pradžių Jonas mąstė: “Užsidėsiu gerą koją (protezą), ir bėgsiu! Dalyvausiu olimpiadoj!”, bet tada net nešovė į galvą mintis, kad startavimas olimpiadoje susijęs su intensyviais, nuolatiniais užsiėmimais ir sunkiu darbu. Kartą-du kartus per savaitę jaunuolis susitikdavo treniruotėse su trenere ir tuo vaikinu.
Prabėgus kokiam laikui Jonas Londone atstovavo Lietuvai. Bėgdamas 100 m sprintą, pasiekė gerą laiką – 13.33. Su tokiu rezultatu Jonas buvo 25. pasauly. Tuomet visi jam pranašavo, kad jis turi šansų ir olimpiadoje. Nuo to laiko vaikinas pasiryžo: iš visų jėgų stengtis kuo geriau pasiruošti žaidynėms.
Treniruotis Anglijoje ir atstovauti Lietuvai Jonas negalėjo, todėl norėdamas startuoti žaidynėse, turėjo gauti Anglijos pilietybę. Tuo tikslu atliko specialius testus, reikėjo nemažai lėšų. Beje, jų stokojo ir kitiems reikalams – būtinai reikėjo įsigyti koją pritaikytą bėgimui. Jonas prašė įvairių kompanijų paramos. Protezų rėmėjai buvo Cambridge miesto ligoninė, kompanijos. Tačiau naujos dirbtinės kojos vis dar buvo nevykę, jas derino virš metus. Atlikus eilinius tyrimus, paaiškėjo, kad Jono dešinės kojos kaulai nuo kelio į klubą yra trumpesni. Pasirodo, kad tai ne pirmų, vaikystėje nešiotų protezų pasekmė, o tiesiog tas, kad nuo gimimo kojos kaulai buvo neišsivystę, sudeformuoti. Taigi, pagaminti protezą Jonui nebuvo taip paprasta. Standartinis protezas pritaikytas žmonėms, kuriems buvo amputuota pėda, ir skirtas tam, kad jie galėtų laisvai vaikščioti. Jono atveju yra sudėtingiau – protezas turi būti tinkamas sudeformuotiems kojos kaulams, be to bėgimo mechanizmas nuo lėto ėjimo mechanizmo labai skiriasi. Todėl vaikinas ir jo gydytojai kreipėsi į privačią Londono kliniką, kad pagamintų kuo tinkamiausią koją bėgimo funkcijai. Klinika pasiryžo remti Joną iki žaidynių.
Naujausią koją Jonas gavo 2012 m. sausio mėnesio pabaigoje. Už ją reikėtų sumokėti per 7000 svarų. Šis protezas tarnaus ir olimpiados metu. Kol kas jį reikės tikriausiai dar derinti, reguliuoti. Koja turi tikti iki milimetro, nes jei nebus tinkamai pritaikyta Jono keliui, sportininkas bėgimo metu gali virsti į šoną, rezultatai bus prastesni.
Kaip atrodo eilinė Jono diena? Vaikinas keliasi apie 7 val. ryte, valgo maistingus pusryčius, susiruošia visai dienai, “susipakuoja” kojas ir visą valandą važiuoja į Londoną. Ten nuo 10 iki 14.30 val. treniruojasi. Po to vėl grįžta į Cambridge, į darbą – vakarinę pamainą sporto klube nuo 16 iki 22.45 val. Po 23 val. grįžta namo.
Iki žaidynių dar virš pusė metų. Pavasarį sukaks 2 metai nuo to, kai Jonas pradėjo rimtai galvoti apie olimpiadą, jis įsitikinęs, kad suspės tinkamai pasiruošti. Jonas jaučia, kad jau pasiekė optimalias sąlygas išvystyti atitinkamą greitį. Jei reikėtų šiam įvykiui ruoštis dar ilgiau, vaikinui būtų sudėtinga išlaikyti tokį darbo, treniruočių tempą. Be to, ruošimasis žaidynėms reikalauja lėšų. Ir nors protezą sufinansavo klinika, lėšų reikia treniruotėms, įvairiems vitaminams, proteinams, transporto išlaidoms. Visa tai vaikinui kainuoja 500 svarų per mėnesį. Jonas džiaugiasi, kad trenerę apmoka olimpinių žaidynių klubas; fizioterapeutas kas savaitę atlieka dovaninį masažą. Jaunuolis dėkingas jį remiančiai šeimai – ypač mamai, sesėms; šeimai iš Kanados; visai svetimiems žmonės. Jonas norėtų bėgti kuo greičiausiai, duoti iš savęs visas savo jėgas, pasiekti kuo geriausius rezultatus. O ateityje už gerą širdį norėtų atsilyginti padėdamas kitiems.
30-metis Jonas tik dabar vertina savo likimą. Jis tiesiog negali patikėti, kad taip viskas susiklostė, kad pavyko jam išvažiuoti iš kaimo ir gyventi visai kitą gyvenimą, siekti kitų tikslų. Vaikinas prisimena, kad dar ne taip seniai jis buvo “nerimtas vyras”, - iki 25-erių jam neatėjo į galvą, kad jis gali dėl kažko pasiaukoti. Šiandien Jonas žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kuo ir kur jis bebūtų – nėra idealus, tačiau tokį save ir turi užakceptuoti. Tada jau nebebus jokių kliūčių įgyvendinti savo siekius ir daryti tai, ką myli.
...kas būtų buvę jeigu Jonui nebūtų amputuota koja, jeigu jis dėl brangaus protezo nebūtų išvažiavęs į Angliją? Būtų buvęs ūkininkas. Galbūt sėkmingas. Tačiau tikriausiai net nebūtų svajojęs apie sportininko karjerą, varžybas su viso pasaulio neįgaliaisiais olimpiadoje.
Saujelė info apie paraolimpines žaidynes Londone 2012
Vasaros paraolimpinės žaidynės Londone prasidės šiais metais, rugpjūčio 29 dieną ir truks iki rugsėjo 9-osios. Jonas startuos lengvosios atletikos kategorijoje, bėgs 100 ir 200 metrų sprinto distanciją.
Lengvojoje atletikoje dėl 170 aukso medalių varžysis 1100 sportininkų (740 vyrų ir 360 moterų). Tai skaitlingiausia sporto šaka paraolimpinėse žaidynėse. Neįgalieji rungsis įvairiose rungtyse: įvairių distancijų bėgimuose, maratone, šuolyje į aukštį, tolį, su kartimi, trišuolyje, rutulio stūmime, disko, ieties metime.
Sportininkai bus skirstomi į tamtikras klases pagal negalią – silpnaregiai ir aklieji, su proto negalia, ant vėžimėlių, be galūnių, su protezais... Šiais metais žaidynės vyks Londono Olimpinių žaidynių stadine, naujame Olympic Park.
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz