Beje, viešajame gyvenime nepakanka to, kad kurtieji mokės gestų kalbą. Norint susikalbėti, tą kalbą turi mokėti ir girdintysis. O jeigu tokių sugebėjimų neturi, tada pagalbon kviečiamas gestų kalbos vertėjas. Lenkijoje, nuo 2012 m. balandžio 1-osios dienos pradės galioti įstatymas reguliuojantis gestų kalbą ir kitas komunikacijos priemones. Tada viešosios administracijos įstaigos, ar pvz., ligoninės, privalės užtikrinti kurtiesiems gestų kalbos vertėjus. Jie tarpininkaus tarp kurčio asmens ir jo aplinkos bei socialinių institucijų. Šie specialistai turi išmanyti kurčiųjų kultūrą, istoriją, ugdymo istoriją ir metodus; psichologijos ypatumus, naudotis biuro technika ir kompiuteriu. Gestų vertėjai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dirba kurčiųjų draugijų įstaigose ir organizacijose, gestų kalbos vertėjų centruose. Atsižvelgiant į klientų interesus, tokiems vertėjams tenka dirbti ir po darbo, ir švenčių dienomis.
Alicija Šidlauskaitė kilusi iš Vaičiuliškių kaimo (Punsko valsč.) ne tik išmoko lietuvių gestų kalbą, bet dar dirbo gestų kalbos vertėja. Šiuo metu ji studijuoja Kaune Vytauto Didžiojo universitete viešąjį administravimą. Tai jau ketvirtas kursas, beliko vienas semestras. Jo metu Alicija turi atlikti dvi praktikas ir parašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Paskui liks du metai magistro studijų, greičiausiai Vilniuje, panašia kryptimi.
Laisvalaikiu mergina „pasineria” į kokią nors knygą; labiausiai mėgsta „lengvą romaną”, kurį perskaito per vieną vakarą, arba psichologinę knygą apie žmogų, jo mąstyseną, skirtumus tarp paskirų asmenų ir pan. Susidomėjimų akiratis – kaip pati tvirtina – neribotas. Mėgsta pasivažinėti dviračiu, „kai plaukus šukuoja gaivus vasaros vėjas”, o praeitą vasarą atrado puikų dalyką – plaukimą baidarėmis.
Kokiu būdu sužinojai apie gestų kalbos mokyklą? Kas paskatino mokytis tos kalbos, ar tai sudėtinga?
Apie gestų kalbą išgirdau, tiksliau – pamačiau pateiktame pasirenkamų paskaitų tvarkaraštyje universitete, dar pačiam pirmam kurse, pirmam semestre. VDU suteikia plačias galimybes studentams mokytis pačių įvairiausių kalbų – pradėjus anglų, kuri yra privaloma, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų, portugalų, graikų, italų, hebrajų, serbų, arabų, norvegų, danų, lenkų, estų, latvių, baigus korėjiečių, japonų ar kinų kalba. Pačiame laisvai pasirenkamų dalykų, kuriuos gali rinktis, sąrašo gale buvo ir lietuvių gestų kalba. Šį dalyką pasirinkau iš paprasto žmogiško smalsumo, tiesiog buvo įdomu kas tai yra, ir kaip tai atrodo. Tada dar negalvojau, kad net tokias „pasekmes“ turės mano netyčinis, atsitiktinis gestų kalbos, kaip laisvai pasirenkamo dalyko, mokymasis dar pirmam kurse. Smalsumas buvo numalšintas, bet vėlgi, iš kitos pusės – vis didėjo su kiekviena minute praleista gestų paskaitoje. Gestų kalbos mokymasis buvo ypatingas, su niekuo negaliu to palyginti... Na, pvz. kai mokaisi kokios ekonomikos, tai juk esi girdėjęs apie teorijas, priklausomybes, terminus, skaičiavimus, o gestų kalba buvo kažkas naujo, niekada anksčiau nepatirto, nepaliesto... Ar sudėtinga mokytis...? Taip, nes gestų yra begalės, įvairių įvairiausių. Negalima lyginti šios kalbos mokymosi su žodinės kalbos mokymusi, na gal truputį...
Beveik kiekvienas gestas turi savo artikuliaciją (tam tikras garsas, raidės, kurias tari rodydamas gestą), reikia mokėti juos gan plastiškai, o ne „sausai“ parodyti, reikia, sakyčiau, netgi šiek tiek aktoriaus sugebėjimų J Bet jeigu kažkas yra įdomu ir nauja, nepatirta, mokslas tampa nebetoks baisus.
Aš pati nesiruošiau specialiai egzaminams ar kolokviumams, nes žinios, gestai patys savaime „išsimokdavo“, užteko lankyti visas paskaitas. Paskaitos buvo labai linksmos, įdomios, vyko du kartus į savaitę po 1,5 val, jas vedė du dėstytojai: Arūnas, kuris yra kurčias ir Ramunė – girdinti. Tai puikūs žmonės, o po jų paskaitų aš pati lyg parskrisdavau ant sparnų į bendrabutį, kad diena ir kokia bloga būdavo – paskaitos veikdavo lyg terapija ir vakaras būdavo tiesiog puikus J
Ką reiškia trys gestų kalbos mokymosi lygiai?
Trys lygiai, kuriuos aš praėjau, tai yra tiesiog tas pats, kaip ir su kitų kalbų mokymusi. Anglų kalbos taip pat yra mokomsi pagal tam tikrus nustatytus lygius, su gestų kalba – panašiai. Pirmasis lygis: mokėmės paprastų kasdienių žodžių, kasdienių paprastų sakinių, skaičių, jei gerai pamenu – iki 50. Na, kaip pirmokėliai mokykloje J Antrame – mokėmės dar daugiau, o trečiame lygyje jau mokėmės laikų, ilgesnių sakinių, klausimų sudarymo, visų skaičių ir t.t.
Kaip patekai į Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centrą? Kaip atrodo gestų vertėjo darbas? Ar daug yra žmonių, kuriems toks vertėjas reikalingas?
Į KAGKVC patekau taip pat netyčia. Tiesiog, po vienos gestų kalbos paskaitos buvau paprašyta pasilikti auditorijoje (galvojau – ot, tai jau gausiu kokios pylos nuo dėstytojų J). Bet tada dėstytojai man pasiūlė pabandyti dirbti KAGKVC gestų kalbos vertėja. Vertėjų visoje Lietuvoje labai trūksta, Kaune taip pat, dėl to dėstytojai stengiasi „išgaudyti” ir studentus, kuriems geriau sekasi mokytis gestų kalbos, kad prisidėtų prie vertėjų centro darbo.
Aš ne pirma, ir ne paskutinė studentė, kurią pakvietė dirbti į KAGKVC. Gestų kalbos vertėjo darbas – versti iš gestų kalbos į žodinę ir/arba atvirkščiai. Tai yra įvairiausios paslaugos – vertimas mokyklose pamokų metu, universitetuose, kolegijose – paskaitų metu, vertimas klinikose, pas gydytoją, policijoje, teisme, banke, įvairiuose renginiuose, seminaruose ir pan., kuriuose dalyvauja kurtieji, šv. Mišių vertimas į gestų kalbą (kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – Sobore, Laisvės alėjoje). Darbas įvairiose vietose, - nes juk kurtieji tokius pačius reikalus tvarko, kaip ir girdintys, turi tokias pačias problemas ir susidomėjimus. Pačiam Kaune, jei neklystu, gerai per 3000 kurčiųjų, o vertėjų apie 10… Akivaizdu, kad KAGKVC klientų turi nemažai. Aišku, tie visi 3000 neina į centrą ir kiekvienas jų neprašo vertėjos, bet praktiškai kiekvieną dieną per bent pusė dienos kiekvienas vertėjas turi darbo. Taip pat vertėjai atlieka vertimo paslaugas pačiam centre (darbo vietoje) per telefoną – ateina kurtysis ir pvz. nori užsiregistruoti pas gydytoją, vertėjas skambina, tuo pačiu kalba telefonu ir verčia kurčiąjam, suderina laiką ir – paslauga atlikta.
Ar dažnai teko vertėjauti? Koks įspūdis?
Iš tikrųjų, man pačiai teko paversti, bet vertimų daug nebuvo ir jie buvo paprasti, nesudėtingi: dokumentų tvarkymas banke, mokesčių inspekcijoje, gydytojo konsultacijos, vaikams sporto stovykloje ir dar keliose vietose... Mano gestų kalbos žinios tiesiog nebuvo pakankamos, kad galėčiau kokybiškai atlikti vertimo paslaugą.
Kokie įspūdžiai? – iš pradžių buvo baisu, kad nesuprasiu, kad blogai išversiu, nes juk einant pas gydytoją tai nėra juokai… Tačiau, ačiū Dievui, beveik visi mano klientai, kuriems atlikau vertimo paslaugą, buvo supratingi žmonės; jie tiesiog suprato, kad aš dar tokia kvailelė puikiai nemokanti gestų kalbos ir nepyko, kad prašiau ką nors pakartoti ar kalbėti gestais lėčiau.
Po kiekvieno vertimo jaučiausi taip, lyg būčiau padarius kažką gero. Patiko padėti žmonėms, nors tai toks darbas, kur susitinki su daugeliu žmonių įvairiausių problemų, kurios gali netikėtai priblokšti ir tave. Kaip sakoma, reikia nusibrėžti ribą – čia darbas, čia mano gyvenimas. Bet ir man pačiai (nors neilgai dirbau), ir kitiems vertėjams būdavo situacijų, kai po vertimo visi tie blogi jausmai, emocijos, kitų žmonių problemos, persmelkė ir tave patį, nors tu su tuo nieko bendrą neturi… Tačiau, galiu pasakyti, liko geri įspūdžiai – tai kažkas naujo, nauja praktika, bendravimas su žmonėmis.
Ar kiekvienos kalbos gestai vienodi? Pvz., ar susikalbėtum tais pačiais gestais su lietuviu, lenku, anglu?
Kiekviena žodinė pasaulio kalba yra skirtinga, taip ir gestų kalbos – jos skirtingos. Vėlgi, žodinėse kalbose galima surasti panašumų; analogiškai yra ir su gestų kalbomis: yra pavienių identiškų gestų, skirtingose gestų kalbose. Pavyzdžiui, gestas „namas” (sudėti abu delnus į stogelį) lietuvių gestų kalboje yra iš esmės toks pats kaip ir lenkų, turkų, rusų, ispanų gestų kalboje. Žodinės kalbos skiriasi savo gramatika ir kitais aspektais, tas pats yra ir su gestų kalbomis. Lietuvių gestų kalboje yra daug gestų paimtų iš rusų kalbos, ką sąlygojo istorija. Senesni žmonės dar ir dabar vartoja rusiškus gestus, kurių mūsų dabar jau nemokė, nes yra nauji lietuviški gestai. Istorija taip pat lėmė, kad lietuvių ir lenkų gestų kalbų abecėlė yra tokia pati. Beje, nors abecėlė tokia pati, bet ji naudojama tik pvz. vardo išdaktiliavimui, miesto pavadinimui ar kitam kokiam pavadinimui, kuris neturi tamtikro gesto. Kalbėtis abecėlės pagalba yra įmanoma, bet tai nėra jų (kurčiųjų) kalba, tai tik gestas atitinkantis tam tikrą raidę ir tiek... Ir nors lenkų ir lietuvių abėcėlė ta pati, gestų kalba skirtinga. Taigi, nemanau, kad man pavyktų susikalbėti su lenku kurčiuoju ar kurios nors kitos šalies kurčiu atstovu. Norint be problemų susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais reikia mokėti tarptautinę gestų kalbą, kuri bendra visam pasauliui. Tačiau, šios kalbos visi kurtieji taip pat nemoka…
Ar ateity galvoji tobulinti žinias šioje srityje?
Ateityje manau, kad gestų kalbą prisiminsiu kaip puikų, įdomų, linksmą nuotykį, kuris dar labiau paįvairino mano studijų VDU metus. Nors, tikiuosi (labai norėčiau), kad kažkada teks nustebinti kokį kurčią žmogų sutiktą gatvėje ar savo draugus, kad moku susikalbėti gestų kalba.
Iš tikrųjų, gestų kalbos vertėjo darbas labai sudėtingas, reikalaujantis ne tik lakaus intelekto, bet ir fizinių pastangų. Vertėjas turi būti komunikabilus, taktiškas, dėmesingas, turėti organizacinių gebėjimų. Svarbu: gera dėmesio koncentracija, sklandi kalba, greita reakcija, gera atmintis.
Pvz., vertėjui, dirbančiam studentų paskaitų metu reikalinga ilgalaikė koncentracija, susikaupimas, turi sąžiningai ir tiksliai pateikti informaciją, kurią perteikia dėstytojas, taip, kad studentas suprastų, apie ką pastarasis kalba. Be to, tokio vertėjo darbas nesibaigia su paskaitomis – jis padeda kurtiesiems tvarkyti reikalus mokykloje, dekanate, susitikimų, egzaminų, konsultacijų metu. Toks darbas yra varginantis, dėl to gestų kalbos vertėjų dar vis labai mažai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tuo tikslu yra organizuojami specialūs kursai socialinių įstaigų, mokyklų darbuotojams.
Laimė, gestų kalba tampa vis populiaresnė – jos mokosi ne tik administracijos ar švietimo darbuotojai, bet taip pat girdintys studentai, kurie nori orientuotis ir bendrauti su kurčiaisiais draugais, kolegomis.
Norintys įsigilinti ir puikiai išmokti gestų kalbą, būti tos kalbos vertėjais gali studijuoti ją kolegijose, universitetuose. Profesinė kvalifikacija tobulinama darbo vietoje, specialiuose seminaruose ir kursuose.
Beje, pravartu mokėti gestų kalbą ne vien dėl to, kad susikalbėti su kurčiaisiais, bet ir norint pvz., bendrauti su draugais per didelį atstumą ir po vandeniu... Gestų kalba suteikia tiesiog galimybę susidraugauti ir susikalbėti su viso pasaulio kurčiaisiais ir girdinčiaisiais.
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz