Licėjaus laikais mano lenkų kalbos mokytoja, sužinojusi, kad pasirinkau studijas susijusias su biologija, tiesiog buvo pasipiktinusi tokiu mano sprendimu. Ji teigė, kad turėčiau rinktis humanitarinius mokslus, o ne tiksliuosius, nes neva turiu gyslelę rašymui.
Po tiek metų, galiu pasakyti, kad ji buvo teisi. Tikslieji mokslai tebuvo trumpas susižavėjimas. Gyvenimo keliai vingiuoti - niekad nenumatysi, kur jie nuves. Kai kas pasirenka ar pataiko tiesiog į automagistralę ir lekia tiesiai į tikslą, kurį užsibrėžė. Mano keliai nebuvo tiesūs ir paprasti. Tokiu būdu sugrįžau į polonistės išpranašautą vietą.
Darbas "Aušros" leidykloje atvėrė galimybę rašyti vietos spaudai ir platesnei žiniasklaidai. Nesijaučiu žurnalistė, ne tik dėl to, kad nebaigiau žurnalistikos, bet ir dėl rašymo būdo. Šiuolaikiniai žurnalistai dažnai rašo tik tam, kad rašyti, kad "įkristų" pinigas.
Man kartą temos "siūlosi" pačios, kitąkart - reikia nuodugniai gvildenti reikalą, kurio esmė nesigauna rašant greitai, paskubom. Mėgstu, kai tekstas šiek tiek "paguli", apsiprantu su juo ir kritiškai pasižiūriu, ar nepakeisti šio bei to.
Per keliolika metų tų straipsnių šiek tiek prisirinko, išsisklaidė po "Aušrą", "Šaltinį", "Suvalkietį", "Pasaulio lietuvį", bernardinai.lt, punskas.pl, "Wieści Sejneńskie", "Euroregiono Nemunas Panoramą", "Terra Jatwezenorum"... Sugalvojau, kad noriu juos turėti vienoje vietoje. Tad ir renku čia. Gal kam nors, kas užsuks į šį blogą, bus įdomu pasiskaityt apie Punsko kraštą, jo žmones, jų problemas... mat dažniausiai tekstai susiję su šia vieta. Bet ne visada. Mane domina socialinės problemos, eilinės-neeilinės vietos. Ieškau paprastų-nepaprastų žmonių, kurie atrodo, niekuo ypatingu neišsiskiria iš kitų, o įsigilinus - jie tampa asmenybėmis, tiesiog savotiškais herojais. Kiekviename jų stengiuos įžvelgti kažką ypatinga.
Yra auksinė mintis: jei neturi apie ką kalbėti/rašyti - geriau nutylėk. Ir šia mintim stengiuos vadovautis. Tad šį kartą - pakaks :)
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz