Dvikalbiškumas šeimoje ugdo tolerantiškumą

Punske – lietuviškajame Lenkijos miestelyje, lietuviams puoselėti gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas – nėra sudėtinga. Vaikai lietuviškai bendrauja ne tik savo namuose, bet ir mokykloje, parduotuvėse, gatvėje, įstaigose. Kiek sunkesnė užduotis – mišriose šeimose, kur tėvas arba motina yra kitakalbiai, kitataučiai. O sudėtingiausia išlaikyti tėvų kalbą ir kultūrą yra ten, kur, išėjęs iš namų vaikas patenka į kitakalbę aplinką. Maži vaikai – kaip kempinės – jie „siurbia” viską, kas dedasi aplinkui, mokosi ir priima viską, kas „po ranka”. Todėl svarbu, kokį sprendimą pasirinks tėvai: ar jie augins vaiką savo tautos dvasioje, ar tiesiog, eis paprastesniu keliu – asimiliuosis su valstybe, kurioje gyvena.

Dauguma tų mišrių šeimų, kurios to paprastesnio kelio nepasirinko ir su kuriomis teko man rengiant šį straipsnį kalbėti tvirtina, kad išlaikyti savo tautiškumą, puoselėti lietuvių kalbą yra įmanoma. Reikia tik noro, ryžto ir abipusio sutuoktinių supratimo. Tiesa, puoselėti lietuviškumą tokioje šeimoje yra sunku ne tik dėl to, kad kasdien namuose susiduria skirtingų tautų atstovai su skirtingom kalbom, tradicijom, kultūra, bet ir dėl to, kad jie pvz., lietuviškoje arba lenkiškoje bendruomenėje kartais jaučiasi nepilnaverčiai, mat žmonės sukūrę mišrią šeimą yra traktuojami beveik kaip savo tautos išdavikai. Vis dėlto, yra nemažai mišrių šeimų, kurios tokių nuomonių nepaiso ir moko savo vaikus ne tam, kad patenkinti kitus, o tiesiog savo įsitikinimu ir nujautimu.

Pirma mano pašnekovė, Birutė – lietuvė ištekėjusi už lenko ir gyvenanti Suvalkuose net neįsivaizduoja, kad su savo vaikais galėtų kalbėtis nelietuviškai. Ji prieš vedybas su savo vyru nesitarė, kokia kalba ir tradicijomis bus remiamasi šeimoje. Buvo lyg ir savaime aišku, kad kiekvienas puoselės savo. Sutuoktiniai tarpusavy kalbasi lenkiškai. Birutės vyras lietuviškai moka pasakyti pora žodžių, paprastesnių sakinių, šiek tiek daugiau supranta. Su vaikais Birutė bendrauja lietuviškai (dzūkų tarme). Vaikai tarpusavy irgi bendrauja lietuviškai (dzūkiškai; jei kartais pereina į lenkų kalbą – motina atkreipia jiems dėmesį), o su tėvu - lenkiškai.
Birutė pabrėžia, kad ji yra lietuvė, ir jai natūralu puoselėti savo gimtąją kalbą.

Panašios nuomonės yra ir Diana, punskietė, sukūrusi šeimą su lenku, šiuo metu gyvenanti Augustave. Ji tvirtina, kad niekada ir niekur neslėpė esanti lietuvė. Jos būsimas vyras nuo pat pradžių žinojo, kad jai labai svarbi ypač lietuvių kalba, kad ateityje jų vaikai kalbės ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Diana pabrėžia, kad niekada šiuo klausimu nekilo jokių problemų.
Vaikai tarpusavyje kalbasi lenkiškai, mat šiuo metu daugiausiai laiko jie praleidžia lenkiškame vaikų darželyje. Tačiau sugrįžę namo, į mamą jie kreipiasi lietuviškai, o į tėtį – lenkiškai. Ilgainiui jie susitaikė, kad namuose kalbama dviem kalbomis. Nors kartais jie motinai atšauna: „mama, betgi ir tu supranti lenkiškai, tai kam mes turim lietuviškai su tavim šnekėti?”. Tačiau Diana nepalūžta, ji stengiasi kreiptis į vaikus savo gimtaja kalba. Kartais vaikai atsako lenkų kalba, bet jai sureagavus, jie pasitaiso.
Vyrui žmonos ir vaikų pašnekesiai lietuvių kalba nekliudo. Maža to, jis, girdėdamas lietuvių kalbą namuose, norom-nenorom, pats daug išmoksta. Diana su vyru kalba lenkiškai, kartais įsibėgėjus įterpia kokį žodelį lietuviškai, tai tas irgi atsako lietuviškai.

Beje, šios moterys gyvena gana arti savo gimtųjų namų, Punsko krašto. Vaikai dažnai nuvažiuoja pas senelius ir ten su jais ir giminaičiais ar draugais kalbasi lietuviškai. Savaime aišku, kad tai padeda jiems tobulinti lietuvių kalbą, pažinti tradicijas. Sudėtingiau tai padaryti yra tiems, kurie gyvena Lenkijos gilumoje, arba išvis – išemigravę kur į užsienį.

Alicija – menininkė, kilusi iš Punsko sukūrė šeimą su anglu. Iki 2011 m. kartu gyveno ir dirbo Varšuvoje, šiuo metu persikėlė į Angliją.
Gyvenant Lenkijos sostinėje, jų namuose skambėdavo net trys kalbos: lietuvių, lenkų ir anglų.
Alicija nuo pat vaikų gimimo kreipėsi į juos lietuviškai, vyras – angliškai, o aplinka – lenkiškai. Mažyliai daugiausiai laiko praleisdavo su mama, ir nors nuo ankstyvų dienų jie dar bendraudavo ir su lenkakalbėmis auklėmis, vis tiek pirmus žodžius jie tarė lietuvių kalba. Po to, kai abu vaikai pradėjo lankyti lenkišką darželį, namuose vis dažniau girdėjosi lenkų kalba: žaisdami, jie į "namines" kalbas (lietuvių ar anglų) įterpdavo lenkiškų žodžių.
Persikėlę į Angliją, Alicija ir jos vyras, aišku, leido atžalas į anglišką mokyklą. Vaikai ten praleidžia daug laiko, ir nors prabėgo vos pusė metų, jie staigiai „persistatė” – dabar ir su lietuve mama mieliausiai kalbėtų angliškai, mat šiuo metu jiems ta kalba prieinamiausia.
Alicija pripažįsta, kad norint savo vaikus išmokyti gimtosios kalbos, reikia daug ištvermės ir ryžto, negalima pasiduoti lengvatoms, tiesiog būtina griežtai laikytis tamtikrų nuostatų.
Alicija su savo vyru anglu kalba ir angliškai, ir lietuviškai. Gyvendami Anglijoje, jie stengiasi namuose dažniau vartoti lietuvių kalbą, mat su anglų jie susiduria kasdien, ir visur.
Šeima stengiasi puoselėti abiejų tautų tradicijas ir kultūrą. Konfliktų dėl to nebūna. Alicijos vyras išmoko kalbėti lietuviškai. Jam vis dar sunkiai sekasi, mat jis niekada negyveno lietuviškoje aplinkoje, bet nepalūžta – vis lavina lietuvių kalbą klausydamas lietuviško radijo laidas internetu, skaitydamas lietuviškus straipsnius. Jis ilgus metus dirbo anglų kalbos mokytoju, todėl, Alicijos manymu, jo suvokimas, kokiu būdu ir kaip svarbu yra mokytis svetimos kalbos, yra skirtingas nei kitų svetimtaučių.
Būna atvejų, kad Alicija grįžta į savo namus, kuriuose skamba Vytauto Kernagio ar Punsko kapelos „Klumpė” dainos; ji pašmaikštauja, kad jos vyras dažniau klausosi lietuviškos muzikos, nei ji pati.
Moteris neabejoja, kad daug paprasčiau visai šeimai būtų kalbėti viena kalba. Jei vartotų tik vienos tautos kalbą – būtų idealu. Tačiau, dabar pasaulis visiems atviras; vis dažiniau jaunimas keliauja, dirba, mokosi kitose šalyse, susipažįsta su kitų tautų žmonėmis, susikuria šeimas... Vis dėlto, Alicija mano, kad savo kultūros, tradicijų puoselėjimas yra pats naturaliausias dalykas. Į klausimą: kodėl? Atsako: o kodėlgi ne? Ji niekada neabejojo, kad nepaisant mišrios šeimos, ji puoselės savo lietuviškumą. Menininkė džiaugiasi, kad jos vyras susidomėjęs lietuvių kultūra, mat jei nėra kitos pusės pritarimo – yra žymiai sunkiau, o galbūt ir neįmanoma tai padaryti.
Anglų ir lietuvių tradicijose galima įžvelgti skirtumų. Pvz., anglai nešvenčia Kūčių, o Alicijai tai viena svarbiausių dienų. Anglai tą vakarą eina i barus, klubus, susitinka su draugais... Kuomet Alicijai ruošiasi susėsti visa šeima prie šventiško Kūčių stalo, jos vyras mieliau išeitų susitikti su pažįstamais... Taigi, be tolerancijos – nė iš vietos.

Mišrių šeimų yra ir pačiame Punsko krašte. Nemaža jų dalis sėkmingai puoselėja lietuvių kalbą.

Teresė – lietuvė, gimusi ir augusi Punsko krašte ištekėjo už Jurgio, Lenkijos baltarusio. Šiuo metu jų šeima gyvena Punske. Trys dukros kalba lietuviškai ir lenkiškai. Teresė tvirtina, kad norint turėti vieningą ir darnią šeimą, būtinai reikia suprasti ir gerbti vienas kitą. Kitaip gyventi būtų neįmanoma. Teresei ir Jurgiui natūralu, kad gyvenant Lenkijos-Lietuvos pasienyje šių dviejų tautų kultūros, tradicijos persipina, o dvikalbystė yra tiesiog privilegija. Teresė dvikalbystės dėka sėkmingai dirba valstybės sienos apsaugos tarnyboje Lenkijos-Lietuvos pasienyje.
Moteris su savo vyru galėtų susikalbėti jųdviejų gimtosiomis kalbomis, nes abu jas supranta, bet pasirinko lenkų kalbą kaip neutraliausią, mat ją ir vienas, ir kitas išmano vienodai gerai.
Gimus pirmajai dukrai šeima gyveno lenkiškoje aplinkoje, Balstogėje. Teresė iškart su ja kalbėjo lietuviškai, o Jurgis - lenkiškai. Klaudija kažkaip gražiai savo mažoje galvelėje suderino abi kalbas. Jai nebuvo problemų „persijungti” iš vienos kalbos į kitą, priklausomai, su kuriuo iš tėvų bendravo. Kitoms dviem dukroms buvo paprasčiau išmokti lietuvių kalbą, kadangi šeima jau buvo persikėlusi į Punską.

Pastebima tokia taisyklė: jei motina lietuvė, o vyras kitakalbis, didesnė tikimybė, kad vaikai kalbės lietuviškai. Tačiau yra ir išimčių.

Mažena, kilusi nuo Hainuvkos krašto (Trześcianka kaimo) yra baltarusė, stačiatikių tikėjimo. Susipažinus su savo vyru net neįsivaizdavo, kad jos šeimoje gali būti puoselėjamas lietuviškumas. Tačiau likimas taip susiklostė, kad apsigyveno Punske ir ji kažkaip natūraliai pritapo prie šios aplinkos. Moteris pripažįsta, kad priėmus sprendimą dėl gyvenamosios vietos, jai lyg ir savaime aišku buvo tai, kad vaikai lankys lietuvišką mokyklą, mat ir taip augs tarp lietuvių, bendraus su vyro tėvais – savo seneliais, giminėmis, draugais. Tačiau namuose nėra vienos, dominuojančios kalbos, visi stengiasi vieni kitiems būti tolerantiški.
Nekyla problemų ir dėl tikėjimo; Mažena užtikrina, kad stačiatikių ir katalikų tikėjimas labai panašūs, praktiškai skirtingos tik švenčių datos. Vis dėlto vaikus pakrikštijo katalikų tikėjimo bažnyčioje, mat šiais laikais dauguma baltarusių gyvenančių Lenkijoje keičia savo tikėjimą – tokiu būdu jiems paprasčiau pritapti prie daugumos, be to, nėra sąlygų jį puoselėti. Svarbesnes pravoslavų šventes moteris važiuoja švęsti į savo kraštą, nes apylinkėje nėra cerkvių (artimiausios yra Augustave ir Druskininkuose).
Mažena pripažįsta, kad jai puoselėti savo gimtąją kalbą Punske yra sudėtinga, galima sakyt – neįmanoma, – nieks baltarusiškai nekalba, nepuoselėja baltarusų kultūros. Tik vyriausioji dukra šiek tiek šią kalbą pažino – kol gyveno Maženos tėvas, jis į savo anūkę kreipdavosi baltarusiškai.
Pati Mažena baltarusų kalbą išmoko tik nuo savo tėvų. Vėliau mokykloje mokėsi tik lenkų kalba, todėl su savo seserim bendravo dažniausiai lenkiškai. Moteris pripažįsta, kad vistik mokykla turi didžiausią įtaką vaiko kalbos ugdymui, mat čia vaikas praleidžia labai daug laiko.
Dabar Maženos vaikai su ja kalbasi lenkiškai, tarpusavy daugiau lietuviškai, nes jie šią kalbą vartoja mokykloje ir popamokiniuose užsiėmimuose, o taip pat bendraudami su savo tėvu.
Mažena ilgainiui su lietuvių kalba apsiprato, tačiau ji dar nekalba lietuviškai. Moteris mano, kad norint gyventi Punske, atsirasti tarp lietuvių, būtina mokėti arba bent suprasti lietuvių kalbą. Galbūt dėl to, kad pati augo Lenkijos baltarusių mažumos šeimoje, dabar jai lengviau suprasti kitas tautas. Ji yra dėkinga savo tėvams, kad išmokė baltarusų kalbos, nors pati niekada Baltarusijoje nebuvo ir nežada ten vykti.
Moteris įsitikinus, kad daugiakalbiškumas vaikams tikrai nepakenks, o juos praturtins. Deja, sunkiausia su tuo susitaikyti kai kuriems suaugusiems; priešiškumą kelia ne tik nemokėjimas susikalbėti, bet ir nusistovėję įsitikinimai.

Jolantos atvejis dar sudėtingesnis. Ji kilusi iš Barglovo (Augustavo kraštas), iš mišrios šeimos. Jolantos motina lietuvė (nuo Punsko krašto, tačiau pokario metais buvo ištremta su šeima į Lenkijos gilumą, vėliau grįžusi arčiau savo gimtųjų namų, apsistojo ties Augustavu, ištekėjo už lenko), tačiau ji neįstengė lenkakalbėje aplinkoje išmokyti vaikus kalbėti lietuviškai. Beje, Jolanta lietuvių kalbą supranta ir gali

ja susikalbėti. Tam įtakos turėjo jos vyras Antanas, taip pat kilęs iš mišrios šeimos (jo motina – lenkė iš Podduboówek k., o tėvas – lietuvis iš Lavuočių k.). Iš gausios daugiavaikės šeimos, kurioje vyravo motinos kalba, tik jis vienas apibrėžė save lietuviu, baigė Punsko licėjų ir savo vaikus išmokė kalbėti lietuviškai.
Jolanta pripažįsta, kad niekada jai lietuvybė netrukdė, o tiesiog atvirkščiai – ji, vyro paskatinta, labai domėjosi Lenkijos ir Lietuvos sudėtinga istoriją, skaito lietuvių literatūros vertimus į lenkų kalbą.
Namuose natūraliai persipina dvi kalbos. Moteris tvirtina, kad išlaikyti dvitautiškumą Lenkijos-Lietuvos pasienyje nėra sunku, o tiesiog – labai paprasta. Jos manymu, šių dviejų tautų kultūra, tradicijos, tikėjimas, o net kulinarinis paveldas yra labai panašūs. Skirtinga tiktai kalba. Tiesa, sunkiausiai yra susidoroti su šių dviejų tautų sudėtinga bendra istorija. Jolanta tvirtina, kad savo namuose niekada nejautė diskomforto dėl dviejų kalbų vartojimo. Jei šeimoje būna kažkokių nesusipratimų, tai tikrai ne dėl tautybės.
Moteris mano, kad požiūris apie šalį, tautą išsirutulioja tik susipažinus su ja arčiau. Pažinti Lietuvą ir jos žmones galima įvairiais būdais, reikia tik tuo iš tikrųjų domėtis, aktyviai dalyvauti renginiuose, susitikimuose, nesiizoliuoti. Negalima atsiriboti, atsikirsti nuo savo šaknų, o jos Jolantos ir Antano atveju – labai susipynę. Jolanta nevengia sudėtingų, nepatogių temų, pvz., istorijos ar politikos plotmėje – jai įdomu pažinti kitų nuomones, diskutuoti apie tai. Ji dalyvauja renginiuose, bendrauja su Punsko visuomene.
Moteris visą laiką stengiasi pritapti prie lietuviškos aplinkos, kartais kažką pasako ir lietuviškai. Būna kuriozinių situacijų. Dar ir šiandien nuoširdžiai nusijuokia, prisimindama vieną įvykį.
Kartą, atostogų metu viešėjo pas savo dėdę, lietuvį. Jis, šerdamas gyvulius, juokaudamas šaukė: “Prašom sėsti ir ėsti”. Jolanta, prastai išmananti lietuvių kalbą, nusprendė, kad tokiu būdu svečiai kviečiami prie stalo, - ją suklaidino žodžiai “prašom sėsti…”. Ir ji, parvažiavus namo, savo svečius tokiu pat būdu, ilgą laiką ragindavo vaišintis. Kol visi buvo “saviškiai” – tik nusikvatodavo, ir nekreipdavo į tai dėmesio. Bet kartą jų namuose svečiavosi garbingi asmenys iš ministerijos. Ji, nenumanydama, kad sako kažką bloga, tokiu pat būdu pakvietė ir juos prie stalo. Šie tik tarpusavy pasižvalgė, ir vienas jų suripostavo: “aa, ji tikriausiai mus kviečia latviškai…”, o vyras, atsiprašęs svečius, nusivedė žmoną į šalį ir paklausė, kodėl ji svetimus žmones ragina tokiais nemandagiais žodžiais. Tik tada Jolantai paaiškėjo, kad “ėsti” (lenkų kalboje “żreć”) – deja, nereiškia, kaip ji manė, “valgyti”...
Jolanta pastebėjo, kad lenkai nėra taip atviri kitoms kalboms, tautoms kaip lietuviai. Pastarieji greičiau išmoksta kitas kalbos, asimiliuojasi su nauja aplinka. Tai ir gerai ir blogai. Gerai – nes greičiau prisitaiko prie aplinkos, o blogai – nes tokiu būdu iškyla kalbos nykimo pavojus.
Lenkai gyvenantys Lietuvos-Lenkijos pasienyje linkę vengti bendrų reikalų su lietuviais. Jolantai toks nusistatymas nesuprantamas. Ji tiesiog yra dėkinga savo vyrui, kuris mokėjo ją sudominti savo tauta, kad jai perteikė be galo daug žinių apie Lietuvą.
Antanas lietuvybę labai puoselėja. Tai nėra vien pvz., literatūros skaitymas, ar renginių lankymas. Visa šeima labai daug keliauja po Lietuvą. Jolanta mielai prisimena keliones, kurių metu vyras organizuodavo viktorinas: sugalvodavo kokį nors klausimą susijusį su vieta į kurią važiavo, ir jei kam pavykdavo atsakyti, jis sumokėdavo 100 litų. Pradžioje nei vienam nepavykdavo atspėti atsakymo, bet vėliau vaikai ir Jolanta įsigudrino, ir į kiekvieną kelionę jau važiavo „apsikaustę“, ieškodavo informacijos apie tamtikros kelionės tikslą, tokiu būdu gilindavo žinias apie Lietuvą, jos geografiją ir istoriją. Šitaip vaikai puikiai išmoko lietuvių kalbą, įgijo be galo daug žinių.
Šiuo metu vyresnysis sūnus gyvena ir dirba Lietuvoje, o jaunesnysis – kiek laiko praleidęs Lietuvoje – su tėvais Punske.
Jolanta prisimena vieną įvykį, kuris jai labai strigo į atmintį. Prieš keliolika metų vaikai atostogavo jos tėviškėje. Ten gyvenanti vaikų teta atkreipė jaunesniajam dėmesį, kad šio lenkų kalbos akcentas labai lietuviškas. Tada 10-metis berniukas jai atsakė: „aš tuo didžiuojuosi“. Jolantos sesuo net nežinojo, ką jam atsakyti.

Visos mano pašnekovės vieningai sutinka, kad jų šeimose konfliktų dėl kalbos ir lietuviškumo nekyla. Jos įsitikinę, kad labai svarbu yra puoselėti ypač savo gimtąją kalbą. Lenkų ir lietuvių tradicijos labai panašios ir jas ugdyti šeimoje nėra sudėtinga.
Moterys pabrėžia, kad tiems, kurie gyvena Punske išmokti lietuvių kalbą nėra sunku. Svetur yra blogiau, tačiau visų pirma reikia norėti tęsti savo tradicijas ir kalbėti gimtaja kalba, nesigėdyti jos. Savaime aišku – tam, kad šeimoje viskas vyktų sklandžiai, reikia pastangų, abipusio supratimo ir sutarimo, tolerancijos. Dauguma pašnekovių įsitikinę, kad norint išvengti ginčų ir nemalonumų tautiniu pagrindu, verčiau nesivelti į diskusijas apie tautų politiką, istoriją. Tačiau vienos moters manymu, būtent sudėtingų temų nereikėtų vengti, o jas išsiaiškinti. Daugelis žmonių gyvena pasikliaudami savo patirtimi, subjektyviu istorijos supratimu, emocijomis ir iškart skuba smerkti ir teisti tuos, kurie gyvena ir samprotauja šiek tiek skirtingai. Tie, kurie nepalankiai vertina kitą tautą, dažniausiai tų dalykų neišmano, pasitiki savo tėvų, senelių ar prosenelių pasakojimais apie patirtas nuoskaudas. Mano pakalbintos mišrių šeimų atstovės stengiasi šito vengti, koncentruojasi vaikų ugdymui, nori išauklėti juos tolerantiškus ir supratingus.
Manau, priimant sprendimą dėl dvikalbystės, daugiatautiškumo puoselėjimo šeimoje, verta apmąstyti dar vieną dalyką. Kalbininkai ir mokslininkai įrodė, kad įvairiapusis lavinimas ankstyvojoje vaikystėje skatina neuronų jungtis smegenyse ir aktyvuoja dvasinio potencialo naudojimą. Todėl daugiakalbėje aplinkoje užaugę vaikai vėliau neabejotinai tampa lankstesni ir imlesni pasaulio suvokimui. Ir sugeba daug lengviau negu vienakalbiai vaikai išmokti kitas kalbas. Be to, kalbų mokymasis sudaro puikias sąlygas vystyti tolerantiškumą kitos šalies kultūrai ir tradicijoms, mat dvikalbių, daugiataučių šeimų vaikai susiduria su tuo savo namuose. Galbūt verta tiems, kurie yra priešingi dvikalbiam ugdymui, vis tai apmąstyti ir nemokamai investuoti į ateitį – išleisti į pasaulį vaikus, kurie kurs atvirą, susipratusiusią visuomenę.