Išugdyti “super vaiką”

Tėvų susirinkimas Punsko LKN. Vienos šokių grupės vadovė pradeda kalbą savo šokėjų tėvams. Pradžioje ji neliečia organizacinių reikalų, o pasakoja apie vaikų ugdymą mūsų krašte. Prašo tėvus susimąstyti, ar jie savo atžaloms neuždeda per didelio popamokinių užsiėmimų krūvio. Punsko ir apylinkių visuomenė nėra didelė, ir vaikų nėra taip jau labai daug, o įvairių būrelių, ratelių, grupių – nemažai. Būna taip, kad tie patys vaikai lanko beveik visus įmanomus popamokinius užsiėmimus – pradedant muzikine mokykla, šokiais (keliose grupėse), dainavimu, sporto, dramos būreliais, baigiant (netgi!) karate treniruote. Vadovė sunerimus ne vien dėl to, kad vaikams sunku suderinti tuos užsiėmimus (jie dažnai vyksta iškart vienas po kito, o kartais ir tuo pačiu metu, dėl to ne kartą dalis vaikų arba nesuspėja, arba tiesiog – neateina į repeticijas, nes tuo metu yra kokiame nors kitame būrelyje). Ji dar prašo tėvus susimąstyti, ar jie neužkrauna savo vaikams per didelio krūvio, ar jų atžalos turi laiko pažaisti, susitikti su draugais, arba tiesiog - “nieko neveikti”. Ar turi laiko gražiausiam laikotarpiui savo gyvenime – vaikystei. Kaip galima buvo tikėtis, atsiranda tėvų, kurie prieštarauja tokiai vadovės nuomonei, - atseit jų vaikai viską sugeba ir visur suspėja, ir nėra jokių problemų su jų laisvalaikiu.

Tas susirinkimas paskatino susimąstyti ir pasvarstyti, kas teisesnis – minėtoji vadovė, ar prieštaraujantys tėvai.

Punskas – mažas miestelis ir, nors čia dar nėra toks įvairus popamokinių užsiėmimų pasirinkimas, kaip didesniam mieste, baigę pamokas vaikai turi iš ko rinktis. Jie gali lankyti muzikos mokyklą (įvairių instrumentų klasės, choras), šokių būrelius (“Jotva”, “Puniukai”, “Šalcinukas”, vyresni – “Jotva”, “Šalčia”), dramos būrelius, sporto būrelius, vokalinę grupę, karate treniruotę... Yra tėvų, kurie savo atžalas veža ir į kitus miestus (Suvalkus, Marijampolę, ar dar kur nors), kad galėtų lavinti plastinius gebėjimus, anglų kalbą ir kt. Be abejo, popamokiniai užsiėmimai yra labai svarbūs, jie lavina ir ugdo mūsų vaikus, skatina savarankiškumą ir drausmingumą, tik ar kartais neperžengiame tamtikros ribos?

Norime būti labai geri tėvai ir investuojame į savo mažuosius, užrašydami juos į daugelį būrelių tam, kad lavintųsi, ugdytų tamtikrus gebėjimus, galėtų siekti kuo geriausių rezultatų, išsilavinimo, amato, galų gale – geresnės ateities. Kartais vaiko tikslą suplanuojame dar jam negimus: galvojame, pas kokius specialistus jį užrašysime, – kuo jis gros, kaip šoks, kokias kalbas išmoks. Galvojame, kad visa tai – tik jo gerovei: bus išmintingas, išsilavinęs, bet – ar laimingas? Ar tai tik ne bandymas įvykdyti mūsų svajones ir ambicijas pasinaudojus savo vaiku? Mes, tėvai, patys praeityje norėję, bet neturėję sąlygų kažko išmokti, įgyti, bandome pervesti tai savo vaikams. Be to, juk labai malonu žiūrėti, kaip mūsų vaikai šoka ir dainuoja scenoje ar pasiekia prizines vietas konkursuose, žaidynėse ir pan. Šiais laikais turime sąlygas – visur galime užrašyti, nuvesti/nuvežti, sumokėti. Tačiau vaikui tai kartais būna didžiausia kančia ir bausmė – tarkim, groti arba šokti jis labai nemėgsta, bet kadangi mama liepia – neatsisako tai daryti. Tokiu būdu užsiėmimai tampa ne tik nemalonūs, bet dar sukelia vaiko nusivylimą ir pyktį, kurį jis tramdo savyje. Pravartu yra leisti mažiems vaikams pabandyti dalyvauti įvairiuose būreliuose, kad jie galėtų patys pasirinkti, kas jiems labiausiai patinka. Jeigu dėl kokių nors priežasčių užsiėmimai vaikui nemieli – geriau iš pat pradžių jų atsisakyti. Gerus efektus pasieksime tik tada, jei vaikas lankys užsiėmimus su malonumu, jei jis pats matys, kad jam sekasi.

Kaip numatyti, kiek popamokinių užsiėmimų laisvai gali lankyti pvz., pagrindinės mokyklos mokiniai? Svarbiausia – neperlenkti lazdos. Jeigu dienos grafikas labai įtemptas, vaikas gali būti pavargęs, apsnūdęs, neramus, gali dažniau sirgti infekcinėmis ligomis (pervargusio organizmo atsparumas silpnesnis). Per didelis darbų, užsiėmimų krūvis gali kenkti tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Ypač darbai, kurie yra atliekami prisiverčiant tik skatina stresą ir pasireiškia arba per dideliu jautrumu, arba priešingai – apatija.

Priimkim, kad yra tokių vaikų, kuriems viskas įdomu, viskuo nori užsiimti. Ar tada tokių aktyvių vaikų tėvams verta sukti galvą dėl optimalaus popamokinių užsiėmimų kiekio? Aišku, tai individualus pasirinkimas. Visi vaikai skirtingi, turi kitokius reikalavimus, susidomėjimus ir jėgas reikalingas tą viską aprėpti. Tačiau, psichologų teigimu, mažam vaikui vidutiniškai pakanka du popamokiniai užsiėmimai per savaitę. Jei versime savo vaiką kiekvieną dieną kur nors papildomai dalyvauti, jis gali greit pervargti ir neturėti menkiausio noro imtis kokių nors darbų. Dėl to psichologai rekomenduoja, kad neverstumėm savo vaikų kokiems nors veiksmams – tegul jie sprendžia patys. Mes turime juos išklausyti, jiems patarti, su jais diskutuoti, įvertinti jų pasirinkimus ir sudaryti sąlygas tuos siekius vykdyti.

Kartais yra taip, kad siųsdami vaiką į popamokinius užsiėmimus, tėvai lyg “perveda“ savo pareigas mokytojui ar vadovui pasirūpinti jų kūdikiu, nes jie patys neturi tam laiko. Beje, tai neatstos tėvų-vaikų reliacijų, pokalbių, bendravimo. Nuo to, kiek laiko mes patys skirsime savo vaikams, ateityje priklausys jų pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis. Susipratusios šeimos vaikai ateityje bus emocionaliai subrendę, savarankiški, drąsūs. O kelintas iš eilės papildomas užsiėmimas nebūtinai garantuoja sėkmę vaikui tapus suaugusiu žmogum. Mat, siekiant tos sėkmės reikalinga ne tik plačiai suprantama inteligentija. Be galo svarbus yra dar sugebėjimas bendrauti su visuomene (interpersonalinė inteligentija), kurį įgyjame kaip tik bendraujant su tėvais ir bendraamžiais. Kuo vaikas mažesnis – tuo daugiau dėmesio turėtų jam skirti patys tėvai. Mažylis didesnę laiko dalį turėtų praleisti namuose, o ne kur nors kitur.

Stebint vaikus, pasitvirtina tai, kad papildomi užsiėmimai turi sektis. Patyręs nesėkmę, vaikas praranda motyvaciją. Todėl reikia stebėti vaiką, kalbėtis su juo, stengtis kuo daugiau laiko skirti jam pačiam, o ne papildomų užsiėmimų organizavimui. Jei tik įmanoma, dalyvaukime užsiėmimuose kartu su vaiku. Būtų nuostabu, jeigu darželinukai ir patys mažiausieji pradinukai galėtų lankyti tokius popamokinius užsiėmimus, kuriuose aktyviai galėtų dalyvauti ir tėvai. Deja, tokių Punske reta arba visai nėra.

Punske yra vaikų, kurie labai aktyviai įsijungia į visokeriopą popamokinę veiklą. Tėvų manymu, jie visur suspėja – ir atlikti užduotą namų darbą, ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir kompiuteriu pažaisti, pasižiūrėti televizorių ar išbėgti į lauką. Galbūt tai idealūs vaikai, kuriems niekada netrūksta energijos, sveikatos ir ryžto. Tačiau yra ir tokių, kurie nesiburia į jokius būrelius. Ar jie yra blogesni, ar negabūs? Tikrai ne. Galbūt jiems trūksta paskatinimo; nieks nesugeba ar nenori jų sudominti kažkokia tai sritim. O gal paprasčiausiai neturi sąlygų, kad galėtų lankyti popietinius užsiėmimus?

Yra sena, gerai žinoma tiesa: viskame reikia turėti saiką, viską reikia protingai išsverti.

Tame įtikina mane mano vaikai. Mano pirmaklasė ir darželinukė be įprastų užsiėmimų mokykloje ir darželyje, mielai lanko šokių grupę. Sugrįžę iš užsiėmimų, pirmiausiai, vos peržengę namo slenkstį, puola prie savo mėgstamiausių žaislų, žaidimų, ir negali atsidžiaugti savimi. Tik vėliau vyresnei rūpi pamokų ruoša. Vyresnioji dar lanko vokalinę grupę – kartais su didesniu entuziazmu, kartais – su mažesniu, gal dėl to, kad užsiėmimai vyksta vakare. Tačiau kiekvieną savaitę abi mano dukros (7-metė, ir 4-metė) labiausiai džiaugiasi, kai ateina penktadienio vakaras – tada žinia, kad tikrai jau į jokias „mokyklas” nereikės eiti net dvi dienas J

SPECIALISTO NUOMONĖ

Seinų „Žiburio” mokyklos psichologės Dalios Zimnickienės komentaras

Vaiko psichofizinės sveikatos pagrindas yra kasdienis fizinis ir emocinis bendravimas su tėvais. Yra moksliškai įrodyta, kad net nesąmoningas vaiko „pabuvimas” su motina atneša daugiau naudos bendram jo vystymuisi, negu aktyvus dalyvavimas įvairiuose būreliuose, su jam svetimais žmonėmis.

Vaikas – tai individualybė, kurią norint ugdyti, tobulinti ir paruošti gyvenimui reikia gerai pažinti. O tam reikia laiko. Beje, daugiausiai laiko vaikas praleidžia savo šeimoje. Dėl to tai tėvai yra atsakingi už savo vaiko ateitį. Jie privalo išmokti ne tik vaiko klausyti, bet dar jį ir išgirsti. Juk vaikas – tai didžiausias tėvų turtas, didžiausia jų investicija!

Nereikėtų pasiduoti snobizmui ir savo veiksmus grįsti „tokia mada”. Tėvai turėtų vadovautis savo sveiku protu, o ne elgtis taip visi, priimant strategiją „mano vaikas neblogesnis už kaimyno ar draugės, todėl ir šoks, ir dainuos, ir sportuos...” ir t.t.

Vaikai, kaip ir suaugusieji – ne visi yra ir turi būti muzikalūs, ne visi linkę sportui, ne visi turi būti artistais (pagaliau, pasirodymų metu matome, kas puikiai jaučiasi scenoje, o kas visai nejaučia ritmo!). Kiekvienas vaikas turi gebėjimų, o tėvai – jeigu gerai pažįsta savo vaiką – turi padėti jam juos lavinti.

Vaikystė – tai džiaugsmingas vaiko krykštavimas, o ne pareigos nuo ryto iki vakaro. Atrodo, šiandien tėvai patys yra perkrauti kasdienybės problemų, dažnai nesusidoroja su bloga nuotaika – depresija, bet, deja, nesusimąsto ir lygiai tokį patį gyvenimo stilių perduoda savo atžaloms. Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo ypatingas ir turi teisę užimti garbingą vietą visuomenėje, bet ne „per jėgą”.

Mokykimės sveikų tarpusavio reliacijų. Jų pati pradžia ir yra tėvų ir vaikų santykiai šeimoje. Pažinkim save, savo vaiką, nesivadovaukim tik savo ar jo geismais, gerai išsverkim visas sąlygas ir galimybes ir netrumpinkim vaikystės, nealinkim jos.

Skubėjimas nėra geriausias patarėjas – per tai daug ką prarandam nesugrąžinamai. Fizinio, psichinio, emocinio, visuomeninio vystymosi pagrindus vaikas įgyja artimiausioje savo aplinkoje bendraudamas, kalbėdamas, žaisdamas su savo tėvais, seneliais ir kitais šeimos nariais. Kuo daugiau laiko pašvęsim savo vaikui, tuo daugiau gausim iš jo pasenę. Nenusiimkim nuo savęs atsakomybės už savo vaiko laimingą gyvenimą.

Be abejo, reikia tobulinti ypatingus vaiko sugebėjimus, talentus pasitelkiant specialistus. Siųsdami į pasirinktą būrelį savo vaiką, atsižvelkime į tai, ar jis yra sveikas, visapusiškai gerai išsivystęs, subrendęs pagal savo amžių, drąsus, ar turi polinkį ir ypatingus gebėjimus, norą, buitines sąlygas, pakankamai laisvo laiko atlikęs savo pareigas (mokykla, namų darbas).

Vertėtų įsisamoninti, kad būrelio lankymas – tai vaiko įpareigojimas ir galbūt – papildomas stresas. Juk ne visada viskas puikiai sekasi – vaikas gali būti neįvertintas, kritikuojamas, dėl to gali patirti baimę ir pyktį... Gal geriau apsaugoti vaiką nuo tokių emocijų?

Teisingu gyvenimo keliu

Justas Bliūdžius, vaikinas iš Punsko, nuo pat vaikystės žavėjosi gamta, jos didybe ir įvairove. Tačiau visada labiausiai jo dėmėsį patraukė abstrakščiu mąstymu išsiskiriantis žmogus. Mintimis grįždamas į metus praleistus visose Punsko mokyklose, jis nuoširdžiai prisimena savo biologijos mokytojus. Lig šiolei šiltai mini mokytoją Marytę Misiukonienę, kuri pamokų metu labai vaizdžiai pateikdavo ne tik žinias apie gamtą ir jos dėsnius, bet ir krūvą gerų gyvenimiškų pavyzdžių ir patarimų. Jos įskiepytas dėmesys biologijos mokslams prasitęsė ir licėjuje. Čia Justą mokė mokyt. Alvydas Nevulis, kuris paskatino gabų vaikiną stoti į Kauno Medicinos Universitetą. Šiemet Justas baigia jau 6-tąjį kursą. Beje, medicinos mokslai – ne vienintelis dalykas, kuris jį patraukia. Vaikino didžiausias pomėgis – pažintinės, gana egzotiškos kelionės. Ilgainiui Justas susidomėjo Afrika – ne vien gamta, bet ir jos žmonėmis, jų paprastu, bet vargingu gyvenimu. Jaunuolis pabrėžia, kad nuo pat pradžių rinktis gyvenimo kelią, būdus įgyvendinti svajones jam padėjo jo tėvai, kurie visada jį labai palaiko ir remia.

Justas Bliūdžius: Būdamas 4-ame kurse nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę ir pradėjau planuoti išvyką į Afriką. Ruandą pasirinkau neatsitiktinai.
Manau, dauguma girdėjo apie 1994 Ruandoje vykusį genocidą, kai susikiršinus dviems vietinėms gentims Tutsi ir Hutu, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių. Tuos įvykius stebėjau filme "Ruandos viešbutis" (Hotel Rwanda). Pamaniau, kad norėčiau pamatyti savo akimis ir patirti tos šalies žmonių kasdienę būtį. Man buvo įdomu, kaip žmogus gali egzistuoti tokioje žiaurioje aplinkoje.
Ruanda – viena tankiausiai apgyvendintų Afrikos valstybių. Jos plotas užima vos trečdalį Lietuvos ploto, o gyventojų ten net 11 milijonų. Šios šalies žmones niokoja įvairios ligos. Daugelį jų galima būtų išgydyti, tačiau tai neįmanoma, mat statistiškai, šimtu tūkstančių gyventojų rūpinasi tik 2 gydytojai (palyginimui, tokiam žmonių skaičiui Lietuvoje atitenka 80 gydytojų). Kas penktas vaikas miršta prieš pasiekdamas 5-erius metus. Viena didžiausių ne tik Ruandos, bet visos Afrikos problema – ŽIV. Šiuo virusu užsikrėtusiųjų skaičius labai aukštas, epideminio lygio, siekiantis 10% populiacijos.

Jaunas būsimas medikas greitai susirado ligoninę, kuri priėmė jį atlikti savanores praktikas. Gavo teigiamą atsaką iš Butare mieste esančio Valstybinio Ruandos universiteto universitetinės ligoninės, chirurgijos skyriaus. Tokia žinia labai jį nudžiugino ir jis su didžiausiu entuziazmu pradėjo ruoštis pusantro mėnesio trunkančiai išvykai.

Ruanda – šalis esanti Afrikos širdyje, prie pat pusiaujo. Jos kaimynės: Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Tanzanija ir Uganda. Šalies sostinė ir svarbiausias miestas Kigalis išsidėstęs Ruandos centre. Klimatas čia labai malonus. Temperatūra ištisus metus svyruoja tarp 18-25oC. Daugelis atvykusių tvirtina, kad čia oras yra tiesiog idealus. Būdingiausias Ruandos kraštovaizdis – bananmedžių miškais ir pievomis padengtos nedidelės kalvelės, todėl ji vadinama “Tūkstančio kalvų šalimi”.

Deja, čia žmonės gyvena labai vargingai. Įprasta diena kaime atrodo taip: keliamasi čia su saule – 6 val. ryto. Ruandiečiai pasiima indus ir keliauja prie upės ar ežero pasisemti vandens. Derlingi slėniai ir žemės plotai esantys vandens telkinių pakrantėse yra išpirkti europiečių ar vietinių turtuolių, todėl paprastam kaimiečiui norint parsinešti vandens tenka eiti keletą ar net keliolika kilometrų. Daug vandens nepasiimsi, todėl kelionę reikia pakartoti du ar tris sykius.
Vanduo vartojamas ne tik kaip gėrimas, bet ir maisto gaminimui. Maistas labai paprastas – virtos saldžios bulvės ar manijokas (beje, manijoko negalima valgyti nevirto, mat termiškai neapdorotas sukelia viso kūno paralyžių), pupos. Dažnai žmonės neturi nei aliejaus nei druskos maistui pasiskaninti; valgo tik vieną kartą per dieną. Be to, ir medienos laužo prakūrimui gauti labai sunku. Medžių čia labai reta; dažniausiai vaikai eina ieškoti smulkių šakų laužui kūrenti.
Mieste gyvenimas visiškai kitoks. Čia surasi didžiulius kvartalus su prabangiomis vilomis. Gaila tik, kad tie žmonės nenori padėti savo tautiečiams išbristi iš skurdo. Jie greičiau pasinaudoja kaime gyvenačių žmonių neraštiškumu ir bejėgiškumu. Turtuoliai išgrobia viską, ką anie turi; už kaimiečių iš žemės rankomis “išplėštus” maisto produktus moka juokingus pinigus, palikdami juos gyventi visiškam skurde.

Justas pastebėjo, kad Ruandoje, taip kaip ir pas mus, žmonės labai skirtingi. Vaikinui artimesni kaimiečiai, mat jie labai nuoširdūs. Nepaisant vargingo gyvenimo, jie visada pasitinka su šypsena ir rankos paspaudimu dėkoja už suteiktą dėmėsį. Beje, mieste – atvirkščiai: pastoviai kažkokie simuliantai traukė jį už rankų, bandė išvilioti pinigų, apiplėšti. Justas į sostinę vykdavo tik esant svarbiems reikalams.
Vaikinas nesiskundžia gyvenimo sąlygomis, kurios jam buvo suteiktos Afrikoje. Gyveno universiteto bendrabutyje nuosavame kambaryje. Visada turėjo ką valgyti, buvo suteiktos sąlygos ir nusiprausti, nors vanduo buvo tik šaltas ir dažnai jo reikėdavo laukti net 4 dienas…

Įsimintiniausia man buvo pirmoji praktikų diena Butare universitetinėje ligoninėje. Būdamas priėmimo skyriuje, stebėjau gydytojų ir seselių darbą. Mano dėmesį patraukė į skyrių atvykusi moteris su 4-mete mergaite. Mažylė buvo labai nerami, karščiavo, verkė. Po kiek laiko motina atidengė jos pėdas ir delnus. Abi pėdos ir delnai buvo pajuodę. Įtariau, jog tai gali būti ligos padarinys, apie kurią mum kažkada pasakojo dėstytojai (Pjautuvinė mažakraujystė). Vis dėl to, ne liga mane sujaudino labiausiai.
Budintysis chirurgas nebyliai apžiūrėjęs mergaitę, paėmė ją iš motinos rankų ir atidavė seselėmis, kad paruoštų operacijai. Motina buvo sumišusi, nežinojo kas vyksta. Buvo paprašyta nurimti.
Tą pačią dieną mergaitei buvo atlikta abiejų pėdų ir delnų amputacija. Vos suspėjau sugauti alpstančią moterį, kai ji išvydo pooperacinėje palatoje gulinčią dukrelę. Vėliau sužinojau, jog motinai nieks nepaaiškino, kokia bus atlikta operacija, nei kokia liga mergaitė serga. Paaiškėjo dar, kad jai tetrūko 4000 frankų (16 zlotų/litų) nusipirkti autobuso bilietą į Kigalio (sostinės) ligoninę, kurioje buvo tinkamos gydymo priemonės ir galbūt mergaitė būtų išvengusi negalios.

Ruandoje, kaip ir kitose Afrikos šalyse veikia įvairios misijos, tarptautinės pašalpos oraganizacijos. Justas turėjo progą pažinti daugiau kaip 30 metų Ruandoje gyvenantį ir veikiantį lietuvių kilmės kunigą misionierių Hermaną Šulcą. Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės, kunigas įkūrė “Jaunimo sodybą”, kurioje našlaičiai vaikai suranda užuovėją ir švietimą. Jo įsteigtoje amatų mokykloje ir gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių patenka į kitas gimnazijas, yra ir tokių, kurie studijuoja arba yra baigę Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetus. Ruandoje našlaičių ypatingai daug. Šiuo metu kun. Hermanas priglaudęs jų per 150.

Svečiavausi pas kunigą dvi savaites. Kartu su vietine sesele, puikiai kalbančia anglų kalba, dirbau medicinos centre. Ten ateidavo labiausiai nepasiturintys ligoniai. Vaistus dalinome veltui – juos kunigas gauna nuo rėmėjų iš Vokietijos.
Hermanas pastoviai grįžta į Europą ieškodamas geros valios žmonių, kurie norėtų padėti apleistiems, niekam nereikalingiems vaikams. Jis visada su savimi pasiima grupę našlaičių, kuriuos nori atitraukti nuo Ruandoje esančios žiaurios realybės. Susitikimuose jaunuoliai šoka tradicinį “Intore” šokį, dainuoja liaudies dainas, o kunigas Šulcas pasakoja apie gyvenimą Ruandoje bei savo vygdomą veiklą. Šiemet, pirmąją sausio savaitę jų grupė lankėsi ir Punsko krašte. Punskiečiai neapvylė, gausiai dalyvavo susitikimuose. Ypatingai Punsko vaikų darželio auklėtiniams, mokyklų mokiniams bendravimas su ruandiečiais ir kun. Hermanu paliko neišdildomų įspūdžių.

Justas dar nėra tikras, kokią turėtų pasirinkti medicinos specialybę, tačiau neturi abejonių dėl vieno – būtinai dar kartą sugrįš į Afriką. Jis negali užmiršti ten vyraujančios ypatingos atmosferos. Nors tenykščius žmones pastoviai alina didžiulis skurdas, nepagydomos ligos, jie visuomet išlaiko savo giedrią nuotaiką. Ir Justas, ir kartu su juo keliavę draugai net neabejoja, jog kažkada dar pastatys savo koją Kigalio oro uoste.

Beje, išvyka į Ruandą nebuvo pirma kelionė į užsienį Justo gyvenime.

Viena studijavimo privilegijų yra ilgos atostogos. Kasmet, po ilgų ir sunkių dešimties mėnesių norisi atitrūkti nuo mokslų, užsiimti kuo nors kitu, kad “protelis pailsėtų”, gimtų naujų idėjų, atsirastų jėgų naujiems mokslo metams. Mano būdas pakrauti “akumuliatorių” – kelionės.
Be abejo, tam reikia lėšų, o jų greičiausiai galima įsigyti tik vakarų valstybėse, todėl pirmi mano kelionių taikiniai buvo būtent jos. Studijų metais buvau išvykęs į Australiją, JAV, tarp kitko, Havajus. Vėliau truputį važinėjau po Afriką, esu “iššukavęs” didesnę dalį Europos.

Justas planuodamas išvyką į kurią nors šalį, visada kruopščiai pasiruošia, ieško apie ją žinių internete, literatūroje, stengiasi ją geriau pažinti ir išvengti nereikalingų nemalonumų. Visada svarbiausia yra daug žinoti apie tos šalies gyventojus.
Šiais laikais daugeliui žmonių nėra sudėtinga pasiekti tarkim, Romos koliziejų ar nusifotografuoti kartu su Afrikos vaikais. Tai yra ta kelionių rūšis, kuomet turistais rūpinasi ir aptarnauja turizmo biurai. Tokio keliautojo rūpestis – nuvažiuoti ir suspėti pamatyti tai, ką iš anksto numatė kelionių agentūra. Justo tokios išvykos nedomina. Jam patinka sudėtingi sprendimai, jis stengiasi pažinti svetimą šalį “nuo virtuvės” pusės. Vaikinas ne visada turi tiksliai suplanuotą kelionės maršrutą.

Be abejo, daug sudėtingiau yra būti pvz., eilinio italo namuose, valgyti su juo kartu keptą picą, iš jo lūpų išgirsti apie jo šalį, realią jo paties ir jo šeimos padėtį. Arba: kartu su Afrikos vaikais nešti keletą kilometrų vandenį, po to eiti kartu su jais į laukus padirbėti... Tokiu būdu pajuntu to krašto esmę, pamatau tenykščių gyventojų kasdienybę. Norėdamas kuo geriau pajusti šalies specifiką, dažnai net ir turėdamas pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, pasirenku kitą keliavimo būdą – atsistoju šalikelėje, ištiesiu ranką ir ištraukiu pigiausią pasaulyje bilietą – savo nykštį. Niekada nežinai, su kuo važiuosi, kur nukeliausi, kur teks miegoti.

Justas ir keliaudamas, ir šiaip, gyvenime, vadovaujasi vienu rytų posakiu: “It’s better to travel well than to arrive”, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia: “Geriau yra teisingai keliauti nei atvykti”. Vaikinas įsitikinęs, kad su tokia nuostata jam pasiseks praleisti gyvenimą be galo įdomiai ir turiningai.

Koks tas tikras lietuvis?

(Lenkijoje gyvenančios Boženos Bobinienės atsiliepimas į tiesa.com portale publikuotą straipsnį apie tai, koks yra tikras lietuvis.)

 

Koks tas tikras lietuvis? Priklauso, kuria prasme į tai žiūrėsim: ar tikras lietuvis – tai tas idealizuotas, kurio mes visi norėtume – kurį visi giria ir žavisi juo, ar tas, kokį jį mato kiti – tarkim, kitų šalių visuomenės (o, deja, šitas įvaizdis ne visada įdomus).

Žinoma, kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių – ir tų tyriausių, ir „juodų avinų“. Tačiau taip kaip ir blogos žinios greičiausiai sklinda ir patenka į visuomenę, taip ir su tais „blogais charakteriais“ yra. Tuos geruosius užgožia mažiau geri. Faktas, tikro lietuvio įvaizdis mano „kampe“ pasikeitė – prieš 10 metų tai buvo: vyrukas - dažniausiai „skustagalvis“, su sportiniais drabužiais, sportiniais bateliais, o panelė – rėžiančiai išsidažiusi blondinė, pasikėlusi kuodą, su trumpu mini sijonėliu. Tokie keliaudavo po Lenkiją ir toliau į Vakarus.

O patriotas? Seniau man patriotas siejosi su senyvu žmogumi, apsikabinėjusiu tautiniais aksesuarais – vėliavėlė, kaklaraištis-juostelė ir rankose irgi trispalvė... Beje, dabar manau, kad patriotas, tai ne tas, kuris reikalui esant, manifestuoja esąs karštas savo Tėvynės mylėtojas (pavyzdžiui, valstybinių švenčių ar kitų progų metu), bet tas, kuris kasdien, savo, kad ir mažiausiais darbais, doru elgesiu stiprina visuomenę. Gerbia kitus, gerbia vietą, kurioje gyvena. Nemokamai.

Tad kiekvieną, kas bent kiek prisideda prie Lietuvos kūrimo ar garsinimo vertėtų laikyti savu. Pridėsiu – kiekvieną, kuris yra Lietuvai palankus. Jei taip nedarytume, vargu, kiek tų lietuvių suskaičiuotume?

Kartais gal tie, kurie skelbia save karštais patriotais, iš tikrųjų turi savyje mažiau to patriotiškumo, nei tie, kurie viešai to nedeklaruoja. Kas iš tų kilnių žodžių, kas iš to, kad jis iškabins trispalvę lange, jeigu kasdien krečia šunybes kitiems, pinigą laiko už dievą ir pan.

Čia yra panašiai kaip su katalikais bažnyčioje. Vieni kiekvieną šventadienį stoja prie pat altoriaus, garsiai meldžiasi, eina Komunijos ir t.t., bet pažįstant juos, ir stebint, kaip gyvena, pamatai, kad tai tik jų tušti gestai. Juk tikėjime ne tame esmė, kad atlikti kunigų primestas pareigas, o esmė tame, kad mes gyventume pagal Kristaus mokslą, būtume geri, dori ir nuolankūs sau ir kitiems. Faktas, yra ir tokių, kurie į bažnyčią visai neina, nes ji jiems nereikalinga (nors dokumentuose prisirašę kaip katalikai).

Laisvės vertę pajuntame, kai jos neturim, o kai ji jau yra – neįvertinam. Kai yra viskas gerai – aptingstam ir prarandam budrumą.

Kai kam Lietuva tapo jau ne motina, o pamote, nuo kurios reikia bėgti, nes ji negera – neduoda saldainių ir dirbti liepia be paguodos ir atlygio. Deja, taip dabar yra – vien patriotiškumu neišgyvensi. Todėl man nenuostabu, kad kai kas susiranda sau „naują mamą“, kuri gal ne visada pamyluoja, bet nors dosniai pamaitina. Bet jei lietuvis išvyksta į svetimą šalį tam, kad ją ir jos žmones pažinti, tai dar nereiškia Lietuvos išdavimo. Iš tikrųjų, kelionės lavina, ir jei tą patirtį galima dar išnaudoti Lietuvoje – tai kodėl nekeliauti? Aš irgi šiek tiek keliavau po pasaulį, bet dar niekad man nešovė į galvą mintis, kad kažkur pasilikti. Vis tiek – savo kraštą pažįsti geriausiai, jis traukia, pasiilgsti jo – namie juk ir priešo galimybes žinai ir moki nuo jo gintis. Manau, nesąmonė laikyti Lietuvos išdavyste tai, kad išvažiuoji keliems mėnesiams į kitą šalį.

Dėl ko dar ilgai galima polemizuoti – dėl išvažiavimo iš Lietuvos ieškant darbo. Jeigu Lietuva neįstengia sulaikyti jaunų, išsilavinusių emigrantų bangos, tai reiškia, kad joje negeri dalykai vyksta arba nevyksta nieko. Nesudaromos sąlygos visiems jauniems, gabiems žmonėms įsikurti – tai ko gi jie turi laukti, jeigu ir pensijos nesulauks – nes jos neužsidirbs? Tokiom sąlygom sunku išlikti ir patriotu, ir tikru lietuviu.

http://www.tiesa.com/naujienos/3587/atsiliepiant-i-svarstymus-apie.html

Sveiko gyvenimo būdas – ne trumpalaikė mada, o kasdienybė

Pastaruoju metu medijose labai daug kalbama apie sveiko gyvenimo stilių: sveiką mitybą, kūno kultūrą, tamtikrus laisvalaiko leidimo būdus, ekologiškumą įvairiose gyvenimo plotmėse. Taip pat šiame portale Sigitas Birgelis pateikia pokalbį su gydytoju Petru Zimnicku apie sveiką mitybą. Atrodo, kaimo gyventojams sveikai maitintis – nėra sudėtinga: patys pasirūpina savo daržovių, vaisių, mėsos, kiaušinių, pieno. Tačiau, tai dar nereiškia, kad tie produktai ekologiški. Vyrauja sąlyga: kuo mažiau cheminių trąšų, koncentratų ir kitų sintetinių priedų – tuo maistas sveikesnis. Žinoma, tam reikia daugiau pastangų ir įdėto darbo. Tarkim, žmogus turi apsispręsti ar kolorado vabalus nuo bulvių geriau nurinkti rankomis, ar sunaikinti cheminiu preparatu, kuris suveikia greičiau, bet, deja, patenka ir į augalą, į šaknis. Panašiai su piktžolėmis: nuravėti jas rankomis, ar supurkšti preparatu?

Miestų, miestelių gyventojai maisto pasirūpina prekybos centruose, turguose, parduotuvėse. Ne naujiena, kad maistas, kuriuo ten prekiaujama – yra labai paveiktas cheminėmis medžiagomis. Ūkininkai auginantys daržoves, vaisius, gyvulius pardavimui daro viską, kad derlius būtų kuo didesnis ir greitesnis. O vėliau perdirbtas maistas yra paruoštas taip, kad kuo ilgiausiai tiktų vartojimui, taigi – prisotintas įvairiausių konservantų. Tokio maisto pasiūla labai didelė, todėl jis ir yra pigiausias. Ekologiški produktai tų sintetinių priedų neturi, jie nėra toki “spalvoti” ir pagerinto skonio. Beje, dažniausiai yra taip, kad tas, kas skaniau – nebūtinai yra sveika. Žmogus turi savo protą ir teisę pats pasirinkti: ar jis valgis pigiai, greitai ir daug, ar pasirinks sveiką mitybą su saiku. Chemijos priemaišų neišvengsime, tačiau galime jų kiekį savo dietoje minimalizuoti. Todėl gal verta pamažu keisti įpročius, susidomėti sveiko, ekologiško maisto parduotuvių asortimentu ir tapti, nors retkarčiais, jų klientais.

Parduotuvių su ekologiškomis prekėmis mūsų krašte nėra. Arčiausiai mūsų – Suvalkų mieste, jų ko gero tik dvi. Viena iš jų – Onutės ir Juozo Šuliauskų, pavadinimu “Orkisz” (spelta kviečiai).

Onutė ir Juozas Šuliauskai mūsų krašte labiausiai yra žinomi kaip “Karčiamos”, esančios Seinų Lietuvių namų patalpose savininkai, kur teikiamos gastronomijos paslaugas, rengiami įvairūs pobūviai. Beje, tai ne vienintelis verslas, kurio ėmėsi ši šeima.

Onutė Šuliauskienė prasitaria, kad mintis apie sveiko maisto parduotuvę atėjo su laiku.

- Mes patys, mūsų šeimoje, stengiamės naudoti maistą be cheminių priedų, be konservantų. Kadangi mūsų krašte tokį maistą gana sunku gauti, sugalvojome įkurti parduotuvę būtent su tokiais produktais. Pagalvojome: gal ne tik mes norime sveikai maitintis?! – savo sprendimą aiškina moteris.

Seinai, kur gyvena ir dirba Šuliauskai, atrodė jiems per mažas miestas, kad įkurti tokio tipo parduotuvę. Ekologiškos prekės yra brangesnės, todėl ko gero, nedideliame miestelyje neatsirastų daug pirkėjų. Tada pagalvojo apie Elką arba Augustavą, bet galutinai prekiauti pradėjo Suvalkuose.

Šuliauskai parduotuvę pavadino “Orkisz” (lenkiškai), o ne lietuviškai - spelta kviečiai* dėl to, kad didžioji dalis pirkėjų – miesto gyventojai lenkai. Pavadinimas susijęs su parduotuvės asortimentu - spelta kviečiai pasižymi ypatingomi savybėmis ir dažniausiai auginami ekologiškuose ūkiuose.
Beje, Šuliauskų sveiko maisto parduotuvėje rasime ne tik speltos produktų.

- Mūsų parduotuvė veikia jau du metus. Prekiaujame labai įvairiais ekologiškais produktais, - sako Onutė. – Turime maisto alergikams: be gliuteno, be pieno priemaišų, diabetikams ir vegetarams. Siūlome labai daug įvairių rūšių ekologiškų žolelių arbatų, prieskonių, “sausų pusryčių”, javainių (musli), įvairių rūšių miltų ir priemaišų duonai kepti, kruopų, dribsnių, sėlenų, ryžių (natūralių, raudonų, juodų-laukinių), įvairių rūšių pupelių, nerafinuoto ir beržo cukraus, natūralios jūros druskos, anksčiau minėtos speltos įvairiausių produktų: miltų, kruopų, „pieno“, sėlenų, vaflių; grikių, burnočio** (Amaranthus) miltų, sėklų, dribsnių; linų sėmenų, - vardina moteris. – Pas mus galima nusipirkti ir šalto spaudimo aliejaus, tarp kitko - linų aliejaus (nuo neseniai turime nevalyto linų aliejaus, kuris ypač turtingas omega-3 rūgštimis) ir kitų rūšių: rapsų, alyvuogių, ryžių, sojos, riešutų ir kt. Taip pat turime didelį Yerba Matė*** arbatos ir įrankių asortimentą, ekologiškų gėrimų, sulčių, o taip pat pagal užsakymą - ožkos pieno produktų.

Onutė Šuliauskienė prie šio ilgo sąrašo prideda dar ekologišką medų, pyragus – skruzdėlynus ir daržoves: bulves, morkas, burokėlius. Sezono metu, “Orkisz” parduotuvėje galima gauti ekologiškai išaugintų pomidorų, agurkų, kopūstų, salierų, porų, o rudenį - obuolių. Be maisto, parduotuvėje galima nusipirkti ir ekologiškas valymo priemones, bei kosmetikus.

- Beveik visi produktai su sertifikatais, - tikina pašnekovė, - o likusieji - jeigu ne ekologiški, tai tikrai be cheminių priedų ir konservantų. Mūsų parduotuvės pasiūla kaskart įvairesnė ir didėja – turime pirkėjų, kurie yra gana reiklūs, ieško vis naujesnių prekių, dažnai mums netgi negirdėtų, - pajuokauja Onutė.

Gauti geros kokybės ekologiškų maisto prekių yra sudėtinga. Atrodo, mūsų krašte ekologiškų ūkių nemažai (vien Seinų apskrityje per 100 ūkininkų deklaruoja ekologišką ūkininkavimą), tačiau prekes Šuliauskai užssakinėja Varšuvos, Krokuvos bazėse, kur prekiaujama ekologiškais produktais.

- Dalis firmų, su kuriomis bendradarbiaujame, prekes mums atvežia asmeniškai, kitos – pagal užsakymą atsiunčia pokelius, – aiškina verslininkė. - Daržoves mums užtikrina ūkininkas iš Augustavo apylinkių. Jis prekiauja didesniais kiekiais, platesniu asortimentu, praktiškai užtikrindamas mums reikiamą prekių kiekį per ištisus metus. Iš tikrųjų - nėra lengva gauti prekę su ekologišku sertifikatu. – skundžiasi moteris. - Labai apgailestaujame, kad kolkas nepavyksta mums gauti geros rugines ar speltos duonos, be konservantų, be priemaišų.

Savaime aišku, kad ekologiškas maistas – sveikas maistas, be konservantų, taigi – daug vertingesnis nei produktai, kuriuos galima nusipirkti maisto parduotuvėse, prekybos centruose. Todėl ir produktų kainos yra didesnės.

- Užsakinėdami prekes, stengiamės išrinkti tokius produktus, kad būtų kokybiški ir su prieinama kaina. Sveiko maisto didelių prekybos bazių pasiūla yra tikrai labai plati, o kainos - labai įvairios, – pastebi Onutė. - Labai svarbu, kad prekė klientui būtų pasiekiama nuolatos.

Onutė Šuliauskienė džiaugiasi, kad paklausa ekologiškam maistui, nors labai pamažu, - bet didėja. “Orkisz” parduotuvę lanko kaskart daugiau pirkėjų, perka sveiką maistą, ieško vis naujesnių, įvairesnių prekių. Gera matyti, kad yra nemažai šeimų, kurios vartoja vien tik ekologišką maistą.

- Tie žmonės ne viską perka parduotuvėje – dalį maisto pasirūpina patys: užsiaugina ar pasigamina, - pastebi Onutė. - Daugiausiai sveiko maisto pirkėjai įsigyja speltos produktų, miltų duonai, įvairių aliejų rūšių, dribsnių, javainių, sėlenų, arbatžolių, prieskonių, ryžių. Dabar, pavasarį, labai populiaros sėklos daigams ir prietaisas daiginimui, - sako moteris. – Vasarą, - daug daugiau nei per ištisus metus, parduodame gėrimų, rudens-žiemos laikotarpiu – natūralių vitaminų, medaus, aviečių sirupo – vardina. – Dažniausiai pas mus apsilanko alergikai, kurie negali vartoti produktų su gliutenu ir perka specialiai jiems pagamintą duoną, makaronus, miltus, sausainius.

Šuliauskai žada palaipsniui plėsti savo parduotuvės pasiūlą.
- Šiuo metu norėčiau gauti ekologiškų svogūnų, česnakų, bet kol kas nepavyksta, - nusivilia verslininkė. – Galima būtų dar labiau praplėsti pasiūlą, eiti toliau: prekiauti ekologiška mėsa, jos produktais. Deja, čia nėra taip paprasta, kaip, tarkim, su daržovėmis – kuomet ūkininkui, jų augintojui pakanka turėti eko-sertifikatą ir jau jis gali savo produktus pristatyti parduotuvei, - dėsto Onutė. – O tarkim, ekologiškos mėsos gamintojai turi turėti veterinarinę ar sanitarinę priežiūrą, atitinkamas patalpas, pateikti produktus su tamtikra etikete, nustatyti galiojimo datą. Tam reikia papildomų lėšų ir energijos, kad įveikti įvairias ES procedūras – galbūt tai atbaido mūsų krašto eko-ūkininkus ir jie nesiima šių darbų. – svarsto moteris.

Tai ne vienintelė ekoūkininkų nenoro imtis tokių darbų prežastis. Ūkininkas auginantis ekologiškus mėsinius galvijus, kiaules ar naminius paukščius ir norintis pats pardavinėti jų mėsą, gali juos paskersti tik tam pritaikytoje skerdykloje, turi turėti vietą šviežiai mėsai laikyti ir specialų automobilį, kad ją pervežti. Tik iki 30 proc. tos mėsos jis gali pateikti kitoms parduotuvėms, prekybos centrams. Likusią mėsos dalį turi parduoti pats. Jei į kitus prekybos vienetus pateiks virš 30 proc. savo gaminių – bus jis laikomas mažmeninės prekybos verslininku ir turės jau mokėti mokesčius, kaip ir visi kiti verslininkai. Tokia veikla yra rizikinga – iki galo neaišku, ar bus paklausa mėsai, kurios kaina turi būti kelissyk didesnė už neekologiškos. Ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Lenkijoje dar nėra tokių gilių ekologiško maitinimosi tradicijų, kad paklausa tokiems produktams būtų pelninga smulkiam gamintojui.

Ekologiško ir sveiko maisto parduotuvė lyg ir įpareigoja Šuliauskų šeimą toliau būti ištikimiems sveiko gyvenimo būdui, nors iš tikrųjų, šitaip gyventi yra šiek tiek sudėtingiau, reikalauja daugiau laiko ir darbo.

- Iš tikrųjų, šiais laikais yra sunku ir sudėtinga sveikai maitintis, - patvirtina Onutė. – Parduotuvėse siūlomi produktai persotinti chemijos, o žmonės vis mažiau laiko turi tam, kad asmeniškai viskuo pasirūpinti, pasigaminti. Mes taip pat labai užsiėmę, bet stengiamės vartoti kuo sveikesnį maistą, kuo mažiau įvairių cheminių preparatų.

Praktiškai visas daržoves naudojame augintas be trąšų, stengiamės gauti mėsos, kurioje kuo mažiausiai koncentratų likučių. Duoną - pradėjau kepti pati. Žiemai konservuoju vaisius ir daržoves tam, kad kuo mažiausiai valgyti pramoniniu būdu perdirbto maisto, - dėsto moteris. – Taip pat tvarkydama, valydama savo namus, stengiuos vengti cheminių preparatų, o vartoju actą, citriną, sodą, kepimo miltelius ir labai karštą vandenį, retkarciais “į pagalbą” pasitelkiu ir mūsų parduotuvėje prieinamus ekologiškus valymo produktus.

Moteris įsitikinusi, kad verta įdėti šiek tiek pastangų ir lėšų sveikam gyvenimo būdui. Ji tikisi, kad tai sustiprina jos šeimos atsparumą ir gal nors truputį padeda išvengti įvairių ligų. Šuliauskai norėtų, kad sveiko gyvenimo būdas būtų ne tik trendas, mada, bet kad taptų mūsų visų kasdienybe.

Božena Bobinienė

Parduotuvė “Orkisz” Suvalkuose, ul. Waryńskiego 18, tel.: 0875652153, el. p.: orkiszsuwalki@gmail.com, internetinis puslapis: www.orkisz.suwalki.pl.
Darbo laikas: pirmadienį-penktadienį: 8.30-16.30, šeštadienį 9.00-13.00.

* Spelta kviečiai - tai vieni seniausių grūdinių augalų. Archeologų duomenimis jie buvo žinomi dar akmens amžiuje. Spelta kviečiams priskiriamos ypatingos savybės reikšmingos žmonių mityboje: labai aukštas mineralinių medžiagų ir mikroelementų kiekis, didesnis baltymų kiekis lyginant su paprastaisiais kviečiais.
Mitybos specialistai teigia, kad ateityje paklausa augs ekologiniams ir dietiniams produktams, nes vis daugiau žmonių jautrūs paprastųjų kviečių glitimui (gliutenui). Kepant duonos produktus iš miltų su spelta kviečių priemaiša gaminiai įgauna ypatingą skonį bei ilgiau nepraranda šviežumo, galima ilgiau gaminius naudoti.
** Burnotis (lot. Amaranthus) yra labai vertingas augalas. Burnočio sėklos – lengvas, greitai įsisavinamas maistas. Burnočio baltymai yra pačios aukščiausios kokybės, lenkiančios bet kurį kitą javą ar baltyminį produktą, o vienos iš svarbiausių aminorūgščių – lizino – yra net du ar tris kartus daugiau nei kitose grūdinėse kultūrose. Atvirkščiai, angliavandenių yra mažiausiai. Kupina sauja burnočių turi daugiau kalcio nei stiklinė pieno. Ištirta, kad vegetarinėje mityboje burnočiai yra vertingesnis produktas už kviečius, kukurūzus, ryžius ir soją. Jis tinkamas vartoti alergikams – neturi gliuteno (glitimo). Šiomis dienomis burnotis atgimsta ir spėjama, kad taps vienu iš pagrindinių XXI amžiaus maistinių augalų.
*** Yerba Matė (isp. Mate) - gėrimas, gaminamas iš paruoštų ir išdžiovintų paragvajinio bugienio (isp. Yerba mate) lapų, juos užpylus karštu vandeniu.
Matė ruošiama specialiame inde, vadinamame kalabasa, kuris gaminamas iš paprastojo ilgmoliūgio vaisiaus. Gėrimas geriamas su specialiu vamzdeliu (bombilla), kuris tradiciškai gaminamas iš sidabro. Dabar dažniausiai vamzdeliai gaminami iš nikelinio sidabro, nerūdijančio plieno.
0,3-1,5 % visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesio žmonėms. Be to, matė slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Carito reabilitacijos centras Punske

Neseniai rašiau apie Carito globos skyriaus veiklą Punske. Tai ne vienintelė Carito įstaiga mūsų miestelyje. Visai šalia, tame pačiame pastate yra ir Carito reabilitacijos centras. Pastoviai čia dirba tik dvi specialistės – Rūta Gavienienė ir Birutė Stoskeliūnienė, tačiau šis centras mūsų visuomenėje jau pelnė “mažosios sanatorijos” vardą. Pacientus aptarnauja profesionalės, centre sukaupta specialistinė, reabilitacijai skirta aparatūra ir įrengimai.
Reabilitacijos centro paslaugomis naudojasi visi pacientai, kuriuos globoja NFZ (Lenkijos nacionalinis sveikatos fondas). Centras veikia darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) nuo 8.00 iki 17.00 val. prie Punsko ambulatorijos, o nuo 17.00 val. iki 18.00 val. specialistės naudodamosios Caritas globos skyriaus automobiliais, važiuoja pas tuos pacientus, kurie patys negali atvykti į centrą.
Punsko reabilitacijos centre atliekamos įvairiausio pobūdžio procedūros: korekcinė mankšta, gydomasis masažas, krioterapija, elektros procedūros, lazerių terapija, ultragarso terapija bei vandens procedūros, kurias beje, pacientai labiausiai mėgsta ir giria.
Centrą lanko mažyliai, suaugę ir pagyvenę žmonės, kurie nori pagerinti savo laikyseną, savijautą, sveikatą. Lankytojai patenkinti reabilitacijos efektais, - Punsko reabilitantes labai gerbia. Ypatingai jų laukia ligoniai, kurie dėl sunkios ligos (pvz., infarkto, insulto) negali pasikelti iš lovos. Jiems būtent labai reikalinga profesionaliai atlikta mankšta ir masažas. Rūta ir Birutė, atlikdamos savo darbą, kartu pamoko ir namiškius, kaip elgtis su nesikeliančiais iš lovos ligoniais.

Punske “Caritas” emblema švyti ne tik ant pirmajame ambulatorijos aukšte įsikūrusio Carito globos skyriaus kabineto durų, bei dviejų baltų Opel Corsa mašinėlių, bet ir kairiojo ambulatorijos pastato sparno sienoje. Čia įrengtas Carito reabilitacijos centras Punske. Kokiais principais jis veikia?

Caritas reabilitacijos centras Punske veikia tokiomis pat sąlygomis, kaip visi šio tipo centrai visoje Lenkijoje, - pagal sutartį yra finansuojamas NFZ (Lenkijos nacionalinis sveikatos fondas). Konkrečiai, mūsų centro atveju – teikiame reabilitacijos paslaugas vaikams ir suaugusiems sergantiems įvairiomis reumatinėmis ligomis, ištiktus sunkių traumų, neįgaliesiems, ligoniams nesikeliantiems iš lovos, kurie yra apsidraudę minėtame fonde. Reabilitacinę įrangą ir patalpas mūsų centrui parūpino Caritas organizacija.

Ar yra daug norinčiųjų reabilituotis?
Per vieną dieną mus aplanko apie 15-20 žmonių. Iš tikrųjų, mes galėtumėm priimti ir daugiau pacientų, bet mus varžo NFZ apribojimai: per vieną dieną kiekviena specialistė atskiram žmogui gali atlikt apibrėžtą tamtikrų procedūrų, vertinamų taškais, kiekį. Per mėnesį galime išnaudoti tik atitinkamą tų taškų kiekį, ne daugiau. Tokiu būdu susidaro eilės, nes norinčiųjų daugėja, jau vien dėl to, kad į mus kreipiasi ne tik mūsų rajono žmonės, o ir iš kitų rajonų (realiai gali pas mus ateit žmonės iš kiekvieno Lenkijos kampelio).

Kas ir kokiu būdu gali naudotis jūsų paslaugomis?
Mūsų reabilitacijos centras yra atviras visiems pacientams, kurie turi gydytojo (pirmojo kontakto - šeimos gydytojo arba specialisto, kuris atvažiuoja į mūsų centrą kiekvieną trečiadienį) nukreipimą tamtikroms procedūroms. Pavyzdžiui, Punsko krašto žmonėms nukreipimą pas specialistą duoda mūsų pirmojo kontakto gydytoja (J. Paransevičienė), aišku, jeigu jie apdrausti NFZ. Įprastai, nukreipimą procedūroms gali skirti kiekvienas gydytojas, užpildo atitinkamą blanką ir siunčia pacientą į mūsų centrą. Fondas (NFZ) tą nukreipimą užtvirtina, kad pacientui iš tikrųjų reikalingos tos procedūros, ir po to mes pradedam dirbti. Taigi, mes galime atlikti procedūras netgi pacientams iš kitų (tolimų) Lenkijos rajonų.
Mūsų centras veikia tik nustatytu laiku, - nėra galimybių centre reabilituotis „po valandų“. Išimtis – nesikeliantys iš lovos ligoniai, tačiau mes vykstame pačios į jų namus ir ten atliekame procedūras (pvz., gydomąjį masažą, mankštą).

Kokio tipo susirgimų mūsų krašte daugiausia?
Mūsų krašte daugiausia ūkininkų, todėl ir susirgimai susiję su šia profesija. Šie žmonės turi labai daug problemų su stuburu, gydo įvairių rūšių artritus (sąnarių uždegimus), reumatines ligas. Be to, pas mus ateina ir vaikučiai su netaisyklinga laikysena, pvz.: iškrypusiomis kojelėmis, stuburo deformacijomis, paryškėjusiais šonkaulių lankais ir pan.

Kokio pobūdžio procedūras atliekate?
Vaikams su netaisyklinga laikysena taikome kineziterapiją - korekcinę ir gydomąją mankštą.
Suaugusiems – visas fizioterapijos formas: gydomąjį masažą, krioterapiją, elektros procedūros (nuskausminimą, raumenų stimuliaciją, magneto terapiją, elektroforezę), lazerių terapiją, ultragarso terapiją bei vandens procedūras. Mėgstamiausias yra vandens masažas. Turime įrengtą hidroterapijos kabinetą su vandens masažo voniomis. Moterys, kurioms buvo taikomos vandens masažo procedūros, ypatingai giria perlinę vonią su ozono burbuliukais, lygina ją su SPA salonų voniomis. Tokioje vonioje žmogus labai atsipalaiduoja, vandens masažai teigiamai paveikia ne tik kūną, bet kartu suteikia ir malonumą.

Kokią aparatūrą vartojate?
Iš tikrųjų, mūsų centre mes atliekame įvairias gydomosios reabilitacijos - fizioterapijos procedūras, todėl ir aparatūros turime daug ir įvairios.
Vienas mūsų naujausių aparatų yra šalčio terapijos (krioterapijos) aparatas. Gydymo metu į pažeistą kūno dalį purškiame 75 laipsnių šalčio anglies dvideginio kristalus (sniegutį), kurie atšaldao odą ir gilesnius jos sluoksnius iki 2–5 laipsnių. Šaltis atpalaiduoja raumenų spazmus, mažina skausmą ir uždegimo procesą; sukeldamas odos paraudimą, skatina greitą žaizdų gijimą, sumažina patinimus, atpalaiduoja pernelyg įtemptus raumenis. Ši terapija dažniausiai taikoma pacientams po įvairių judėjimo aparato (kojų, rankų) traumų.

Turime ir ultragarso terapijai (“šildymo bangomis”) pritaikytą aparatą. Jo išskiriama ultragarso bangų energija yra sukaupiama audiniuose. Nuo to gerėja kraujotaka, o tai numalšina skausmą ir rezorbuoja uždegimą. Ši procedūra taikoma pacientams su įvairiomis žaizdomis - odos ir gilesnių audinių sluoksnių pažeidimais, uždegimais; kaulų lūžiais. Ultragarso terapija taikoma geresniam vaistų prisisavinimui tam tikrose kūno dalyse. Tų bangų žmogaus akis nemato ir jų nejaučia, bet jos veikia labai giliai. Vaistas yra “pernešamas bangomis” giliai į pažeistus audinius ir ląsteles.

Yra ir lazerinei terapijai taikomas aparatas. Lazerio spinduliais vyksta gilus audinių šildymas; gydomi uždegiminiai odos, sąnarių ir nervų susirgimai, randai. Lazerio procedūra nuskausmina, regeneruoja, gerina kraujotaką. Dėl šio poveikio greičiau gyja gleivinių ir odos pažeidimai, sumažėja audinių patinimas.

Kitoje salėje turime aparatus elektroterapijai: tv. diadinamikos, interferencinėms procedūroms, stuburo, bei galūnių skausmams malšinti, įvairių uždegimų slopinimui. Tam tikro dažnio elektros bangos šildo per odą, paviršutinius kūno audinių sluoksnius. Šios procedūros taikomos įvairių sąnarių, nervų, raiščių, sausgyslių uždegimų ir traumų atvejais. Nuskausmina, praplėčia gyslas, mažina skausmą.

Be to, centre yra ir aparatas magnetoterapijai, kuri taikoma įvairios kilmės skausmams šalinti, kraujotakos sutrikimų, sąnarių ir reumatinėms ligoms, žaizdų ir kaulų lūžiams gydyti, imunitetui stiprinti, medžiagų apykaitai gerinti, depresijai, miego sutrikimui, nuovargio sindromui gydyti, fiziniam ir protiniam pajėgumui atkurti. Ši procedūra lyg "peršviečia" visą organizmą - šildo perdėm, iki pat kaulo. Aparatas panašus į tomografą, bet ten kitas magnetinio lauko bangų dažnis. Galima šitą dešimt kartų naudoti. Yra ir mažesnis - mažiems sąnariukams (vaikų).

Pastebėjau, kad turite ir gerai įrengtą kineziterapijos salę, kur vyksta pacientų gydomoji mankšta.
Taip, be specialistinės aparatūros, turime įrengtą ir sporto salė, pritaikyta terapinės mankštos reikalams. Čia yra visi, reikalingiausi įrengimai reabilitacijai: dviratis, įrengimai su svareliams, treniruokliai, taip vadinama “vaikštynė” - tiems, kurie mokosi vaikščioti (tor z przeszkodami, do nauki chodzenia). Turim vieną pacientę - mergytę 2 metukų, kuri nuo mėnesio laiko pradėjo vaikščioti. Vaikštyne naudojasi ir vyresnieji - po įvairių traumų, pradedantys mokytis iš naujo vaikščioti. Dirba ir kojos ir smegenys - (vaikštynė persmaigstyta pagaliais).
Stalai manualiniams pratimukams - problemos su pirštais, sąnariais, riešo.
Du foteliai masažams, staliukus rankiniams masažams. priklausomai nuo gydytojo nurodymų.

Vienam žmogui (per dieną) iki 1,5 val. su vaikais - 1 val. Gydytojas gali skirt tik 4-5 procedūras, iš NFZ. Metams - pacientas gali pasinaudot 80 procedūrų.
Efektai būna matomi ir po pirmosios procedūrų serijos, kartais po daugiau. Žmonių norinčių visą laiką mes turim. Norinčiųjų yra daug.

Reabilitantės irgi važiuoja pas žmones į namus pačios, ima mašiną ir pačios važiuoja. Valandai laiko. Pastoviai turim žmonių. Mes dirbam ambulatorijoj, o paskiau po valandų - pas žmones.

Carito globos skyrius Punske

Šis pasakojimas apie nepaprastą darbą ir neeilines moteris, kurios kasdien teikia pagalbą silpniems, ligotiems, seniems, vargšams, neįgaliems žmonėms. Tai socialinės globos ir slaugos seselės, dirbančios Punsko Carito globos skyriuje. Žinoma, kaip mano pašnekovės teigia – įvairius darbus žmonėms tenka dirbti ir prie kiekvieno galima priprasti, bet vargu ar daug kas sugebėtų ir norėtų kas dieną važiuoti pas svetimus, ligotus, įvairios socialinės padėties, kartais alkoholizmo paveiktus žmones. Tada tenka gyventi ne tik savo gyvenimą, galvoti ne tik apie savo šeimą, vaikus, rūpesčius, bet atsiminti ir kitų bėdas, problemas, kurias reikia nedelsiant spręsti ir kurios rūpi ne mažiau nei tos savosios. Kas nors gali pasakyti: toks jų darbas, už tai gauna atlyginimą. Tačiau sunku pinigais pamatuoti šių medicinos seselių angažavimąsi, rūpinimąsi ligonių likimu, nuolatinį stresą ir kartais sudėtingas darbo sąlygas. Nors jų darbas nėra pakankamai įvertintas finansiškai, „kompensacija“ už pastangas tikriausiai yra pasiilgę ir laukiantys „dziedukai“ ir „bobutės“, kurie dažnai meldžiasi, kad nors laimingai pas juos kuri seselė atvyktų...
Patys būdami sveiki, užsiėmę įvairiais darbais, net nepastebim, kas vyksta aplinkui. Atrodo, mūsų visuomenėje sunkių ligonių nedaug. Tačiau pasivažinėjus po kaimus, pasidomėjus kitų gyvenimu, galima pamatyti, kiek įvairių nelaimių žmonės patiria. Carito globos skyriuje veikiančios seselės būtent stebi, kas vyksta visuomenėje ne tik medicininės pagalbos, slaugos, bet ir socialinės globos plotmėje. Carito seselės pirmosios susiduria su žmonių problemomis. Jų užduotis – ne tik ilgą laiką sergančiųjų lankymas ir slaugymas, ką tik grįžusiųjų iš ligoninės po sunkių operacijų priežiūra, bet ir tam tikra prasme – žmonių mokymas, kaip elgtis su sergančiuoju, neįgaliuoju, kaip naudotis, pvz., cukraus kiekio kraujuje matavimo prietaisu ir pan. Seselės stengiasi, kad globotinių ir jų artimųjų likimas (sunki liga, negalavimas ar socialinė padėtis) būtų nors šiek tiek lengviau pakeliamas.
Taigi ilgalaikio ir socialinio slaugymo bei globos skyriaus darbas – specifinis. Jį atliekantis žmogus turėtų būti kantrus, rūpestingas, supratingas, uolus ir darbštus. Be to, turi būti mobilus, mat reikia pačiam skubiai nuvažiuoti pas globotinį. Be abejo, šie visi bruožai būdingi mano pašnekovėms. Mat jos visos savo pareigas vykdo su meile ir pasiaukojimu.
Lenkijos Carito* (Elko diecezijos) globos skyrius Punske oficialiai veikia nuo 2001 m. sausio 1 d., nors seselės Nijolė Kšivickienė ir Onutė Paznėkienė darbą pradėjo jau 2000-ųjų vasarą (jos seselėmis dirbo daug anksčiau, abi gali pasigirti keliasdešimties metų stažu). Šiuo metu Carito globos skyriuje veikia trys seselės – be minėtųjų, nuo 2004 metų dirba dar ir Virginija Gavienienė. Visos moterys turi atitinkamas kvalifikacijas, yra baigusios medicinos seserų mokyklas, Virginija pernai įsigijo bakalauro laipsnį, visos – nuolat tobulinasi įvairiuose apmokymuose. Onutė Paznėkienė turi akušerės kvalifikaciją, todėl, be įprastų pareigų globos skyriuje, prižiūri ir būsimų mamų sveikatą bei tas, kurios sugrįžta su mažyliais tuoj pat po gimdymo.
Carito globos skyrius išsiskiria tuo, kad jo darbuotojos savo globotinius lanko jų namuose. Seselės glaudžiai bendradarbiauja su pirmojo kontakto gydytoju (Punske – J. Paransevičienė ir J. Krakauskas), kuris žino tam tikrų pacientų būklę, pateikia seselėms nurodymus, kokius vaistus, kokias procedūras taikyti paskiriems globotiniams. Vėliau jos pačios sudaro dienos grafiką ir vyksta pas žmones „savo“ teritorijose.

Skyriuje yra du automobiliai (Opel Corsa). Jais seselės važinėja po 40 Punsko valsčiaus kaimų ir lanko savo globotinius. Taigi jų aptarnaujamas plotas – didelis (tęsiasi apie 30 km spinduliu nuo centro – Punsko ambulatorijos). Seselės pastebi, kad praverstų dar viena mašina. Mat ne tik jos turi suspėti pas savo globotinius. Automobiliais naudojasi ir reabilitacijos skyriaus specialistės, važiuodamos pas sunkios būklės pacientus, bei gydytojas, kuris kviečiamas pas ligonį į namus.
Pas atskirą žmogų seselė gali nuvažiuoti 4 kartus per savaitę. Kasdien kiekviena globos skyriaus darbuotoja aplanko apie 10-15 namų. Išvyksta rytą, grįžta vėlai po pietų. Kilometrų susidaro gana daug. Ne visada galima pasirinkti patį patogiausią kelią, kartais reikia nuvažiuoti ir keliolika kilometrų daugiau, jei globotiniai vienas nuo kito nutolę. Reikalui esant, ypač pas ilgalaikius ligonius, reikia vykti ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir švenčių metu. Mat seselių darbo laikas iš tikrųjų nėra ribotas, jas gali pakviesti 24 val. per parą. Jos ir pačios domisi globotinių būkle. Beje, staigaus įvykio atveju ne visada gali padėti. Mat jos pačios, be gydytojo nurodymų, negali nieko daryti – reikia kviesti greitąją pagalbą. Aišku, šios taisyklės ne visada paisoma, ypač jei reikia gelbėti gyvybę.
Virginijai Gavienienei „mobilus“ darbas su slaugymo ar globos reikalaujančiais žmonėmis patinka labiau nei „stacionarus“ ligoninėje (čia jo pobūdis kitoks: labai daug ligonių vienoje vietoje, visiems reikia beveik vienu metu padėti, būna daug labai sunkių atvejų). „Aš, važinėdama po kaimus, bendrauju tiesiogiai su šeima, turiu ją motyvuoti ir skatinti, kad nepalūžtų, kad budėtų prie sergančio artimojo, jam padėtų, kad greit apsiprastų su grįžusiu iš ligoninės, bet sunkios būklės žmogum. Ligoninėje visiems pacientams reikia atseikėti laiko vienodai, o dažniausiai to laiko taip ir nebelieka“, – pasakoja Virginija. Sunkiausia jai buvo pati pradžia, juk tai jau ne „saugi“ mokykla ir ne teorija iš knygų, o tiesioginis susidūrimas su žmonių nelaimėmis, skausmu, kančia. Sudėtingiausia yra dirbti su bendraamžiais, kurie kartais netekę vilties – nenori kovoti su liga ar negalia. Virginijai labiausiai gaila mažų vaikų. Ne tik tada, kai į gležną rankutę reikia įdurti adatą ir paimti kraujo mėginį ar suleisti vaistus, žiūrint į skausmo ir kančios pilnas akutes, bet ir tada, kai matai tėvų prastą socialinę padėtį ar alkoholizmo problemą.
„Mano ligoniai – reikalaujantys ilgalaikės slaugos, sergantys ilgalaikėmis ligomis arba neįgalūs. Tai žmonės, kurie galėtų būti skiriami į slaugymo įstaigas – ilgalaikės globos namus, tačiau mūsų krašte juos globoja šeima, giminė. Beje, būna atvejų, kad ligonis, turėdamas ir namus, ir artimuosius, nesulaukia paramos. Tada jam ieškoma vietos slaugymo namuose arba kiek galime – padedame mes“, – pasakoja Virginija.
Paprastai pagrindinės seselių pareigos – tai prižiūrėti ligonius, sugrįžusius iš ligoninės po operacijų, ilgalaikio gydymo (pakeičia tvarsčius, nuima siūles, suleidžia vaistus). Ypač dabar darbas tapo sudėtingesnis, nes pacientai iš ligoninių išrašomi anksčiau, nors dar galėtų ten sustiprėti ir atgauti jėgas. Todėl seselių užduotis – padėti ne tik pačiam ligoniui, bet ir namiškiams – išmokti tą ligonį prižiūrėti. Šiuo atžvilgiu didesnė atsakomybė pavesta ir pirmojo kontakto gydytojui.
„Deja, mūsų žmonės sensta, jauni išvažiuoja svetur, – pastebi Onutė Paznėkienė. – Gyvenimo būdas keičiasi, dažnai vaikams sunku sutarti su savo tėvais ir atvirkščiai, todėl ir nepaiso, neprižiūri vieni kitų. Tarkim, būna, kad viename name gyvena dvi kartos. Seni – sau, o jauni – sau, tai kartais tie jauni net nežino, kas darosi su jų tėvais, nesugeba mums pasakyti, kas jiems atsitiko“. O susirgimų daugėja. „Per dešimtį veiklos metų pastebėjom, kad mūsų krašte padaugėjo susirgimų civilizacinėmis ligomis: cukralige, širdies ir kraujotakos ligomis, vėžiu. Taip pat būna daugiau įvairių avarijų, kurių pasekmės – suluošinti, paralyžiaus ištikti žmonės“. Taigi Carito seselėms darbų ir rūpesčių – vis daugiau.
Moterims tokį darbą sunku ir sudėtinga dirbti, ypač kad jos turi savo šeimas, vaikus, kuriems reikia skirti daug dėmesio. Darbo pobūdis paveikia visą šeimą. Negali žmogus atsipalaiduot ir turėti laiko tik sau ar savo artimiesiems – nes visada gali paskambinti ir skubiai iškviesti pas ligonį. Būna atvejų, kad reikia ir naktį važiuoti pas ligonius – ypač nepagydomus žmones, kurie kiekvienu metu gali numirti. „Paskambina – ir palieki viską namie, bėgi pas pacientą. Ypač sudėtinga būdavo, kai reikėjo palikti mažus vaikus be priežiūros, – pasakoja Onutė. – Nuvykusios mes pirmosios nustatom, kokia ligonio būklė, o po to – jei reikia – kviečiam ir gydytoją“.
Sunkiausia būna žiemą – kai spustelėja šaltis ir sunku užvesti automobilio variklį, kai kaimų keleliai slidūs ir užpustyti, atrodo, vietoj kelio – tik ledo upė. „Tokiais atvejais mielai sugrįžčiau atgal, na, bet juk negaliu – manęs už tos „upės“ laukia mano žmonės“, – sako Onutė. „Be to, nesmagu vienai keliauti per kaimus. Gerai, jei mašina sugenda arba įklimpsta kur į purvą ar pusnį netoli sodybų, tačiau nelinksma būna tada, kai tai atsitinka kur nors miške arba laukuose. Ne kartą reikėjo ieškoti žmogaus su traktorium, kad ištrauktų“, – prideda Virginija.
„O aš patyriau tokį paslaptingą atsitikimą, – pasakoja Onutė. – Kartą „paskendau“ sniege Šaltėnų kaime. Vežiau savo globotinei lašelinę su antibiotiku. Tokiu atveju vaistai turi būti paduoti greitai. O čia mašina „pasikorė“ sniege, ir viskas. Išlipau, nuėjau apie kilometrą per pusnį. Atlikus savo darbą, grįžau prie mašinos ir jau žadėjau ieškoti pagalbos, žiūriu: sniegas visur aplinkui gražiai atkastas, laisvai galėjau išvažiuoti. Ir iki šios dienos nežinau, kas man tą automobilį atkasė, kam turėčiau būti dėkinga. Taigi yra ir gerų žmonių“.
Visos seselės sutinka, jog labai svarbu, kad globotiniai jomis pasitikėtų. Ypač sunku tai pasiekti globojant vyresnio amžiaus žmones. „Jeigu mus žmonės pažįsta arba tapatina su mūsų tėvais, seneliais, net ir proseneliais – jie jaučiasi laisviau, yra atviresni ir lengviau su jais dirbti“. Dirbdamos tiek metų, seselės ne tik susipažino su globotiniais ir jų šeimomis, bet net su kai kuriais susigyveno. Yra, aišku, žmonių, ir tai visai natūralu, kurie gėdijasi, nenori atsiverti kitam. Tada reikia sugebėti įtikinti, kad nori tik padėti. Pasak Virginijos, „vieni mus ir mūsų darbą vertina geriau, kiti – blogiau. Manau, nei aš, nei Onutė ar Nijolė nenorim nei vienam pacientui pakenkti, o stengiamės kuo geriau atlikti savo pareigas. Beje, žmonių būdas įvairus. Sunkiau bendrauti su vyrais – jiems sunku susitaikyti su tuo, kad yra priklausomi nuo ko kito, ypač svetimo (ir dar – moters!). Tačiau jei pats negali pasikelti iš lovos – be kito žmogaus pagalbos neatliksi net fiziologinių reikalų, nepasiimsi atsigerti, nenusiprausi, nepersirengsi ir t. t. Kiek šeimai reikia kovoti, kad, pvz., uždėtų sauskelnes. Moterys geriau šiuos reikalus supranta“.
Yra globotinių, kurie labai laukia seselių. „Kartais atsitinka, kad vėluojame, ir globotiniai nerimauja, – pasakoja Onutė. – Galbūt ir dėl to, kad jie supranta, jog jei mūsų nebūtų, neturėtų kur kreiptis pagalbos“. Ne kartą ir ne vienam tenka išrašyti receptus, parvežti vaistų, net ir maisto produktų. Žmonės, neturėdami kitų galimybių, prašo ir laišką išsiųsti, ir įvairius mokesčius apmokėti ar kur nors paskambinti, net ir mišias savo ir seselių sveikatos intencija užsakyti.
Moterys, atlikdamos savo darbą Carito skyriuje, patyrė daug skaudžių istorijų. „Dažnai būna taip, kad važiuojame pas žmones, kuriems negalime suteikti jokios vilties. Patiriame ir bejėgiškumo jausmą, kai niekuo negalime kenčiančiam padėti, jokie vaistai nenumalšina skausmo, ypač vėžio ligų atveju. Meluoti ir sakyti, kad viskas bus gerai, tokiam žmogui neįmanoma, nes jis pats jaučia ir mato, kad nepagerės, žino, kuo jo kančios baigsis, – pasakoja Onutė. – Būna ir tokių atvejų, kad kentėdamas žmogus prašosi greitesnės mirties, tačiau nieks negali ir nenori jo prašymo įvykdyti. Tokiais beviltiškais atvejais mane apima liūdesys“.
Beje, pasitaiko ir mažų „stebuklų“. Kartą Onutei teko leisti lašelinę vadinamajam terminaliniam ligoniui. Staiga jis pamėlynavo, pradėjo dusti, kiek laiko neatsigavo. Šeima parvežė ir kunigą, uždegė žvakę, pradėjo melstis. Tik, laimė, žmogus atsigavo. Pasirodo, vėžio liga gali taip paveikti organizmą, kad vidaus ląstelės pradeda irti, akimirksniu jų dalis patenka į veną ir kartu su krauju toliau – į vidaus organus (plaučius arba širdį, ar smegenis). Tai buvo būtent toks atvejis. „Kartais neįmanoma niekuo padėti – žmogus jau pasmerktas, o šeima kreipiasi į mus, kad ką nors padarytume, kad jis dar gyventų. Labai sunku tada artimiesiems paaiškinti, kad, deja, nieko neįmanoma pakeisti“, – sako Virginija. „Ne kartą teko žiebti žvakę, melstis už mirštantį ligonį, užmerkti jam akis“, – prideda Onutė. Dažnai būna taip, kad šeimai paprašius seselės numirusį žmogų aprengia, paruošia laidotuvėms. Seselės svarsto: „Gal per daug mylėjo arba per daug nemylėjo, kad varžosi prisiliesti prie mirusiojo artimo“.
Carito seselės labai savarankiškos – ne tik pačios vairuoja automobilius, turi savo mobiliuosius telefonus, atlieka gydytojo nurodytas procedūras, bet ir moka susiorganizuoti darbą, net jei nėra jam sąlygų. Visokių namų būna – ir tvarkingų, ir nelabai. Kartais reikia gerai pasidairyti, kur koją padėti, kur lašelinę pakabinti. Todėl joms praverčia ne tik medicininei pagalbai reikalingi reikmenys, bet ir segtukai, siūlai, o kartais ir plaktukas ar vinys...
Visos trys seselės teigia: „Atpildas už mūsų darbą – žinojimas, kad galime kitam žmogui suteikti pagalbą, pajusti, kad esame reikalingos. Tik gaila, kad kai kurie mūsų paslaugumu piktnaudžiauja, neva tik mūsų pareiga yra prižiūrėti jų tėvus ar senelius, nors patys – ir sveiki, ir pajėgūs, galėtų bent vaistų nupirkti arba parsivežti reabilitacijos priemones (pvz., invalido vežimėlį, vaikštynę, ramentus ir pan.). Mūsų mašinos tik dvi, ir dar nedidelės, mes neturim sąlygų pačios viską atgabenti, kartais turime organizuoti transportą ir pan. Nesvarbu, kad mūsų globotinių artimieji turi ir laiko, ir galimybių, bet – jie nesuka sau galvos dėl tokių problemų. Mūsų, seselių, yra nedaug, kad galėtumėm visus pačios aptarnauti, todėl mums labai didelė parama yra susipratusios šeimos, kartais net kaimynai, kurie mums pamokant slaugo sergančiuosius“.
Punsko Carito globos skyriaus darbuotojos, perpratusios kaimų ir Punsko miestelio gyventojų problemas, mato, kad praverstų organizacija ar savanorių būrelis, panašus į kadaise veikusią Raudonojo Kryžiaus seselių grupę. Gal tai galėtų būti „kaimyniškos pagalbos grupė“, kuri padėtų seniems, vienišiems žmonėms, atliktų pačius elementariausius darbus: pakūrentų krosnį, aptvarkytų namus, išvirtų ko nors valgyti, parneštų pirkinius, vaistus. „Tai nėra mūsų pareiga, tačiau kai matome, kad žmogus pats nepajėgia, stengiamės jam padėti. Tai užtrunka, ir mes vėluojame pas kitus savo ligonius“, – aiškina seselės.
Šiemet žiema parodė, ką gali – stiprus šaltis, pusnys, sliduma – tikriausiai gerai nenuteikia Punsko Carito skyriaus seselių. Ne vien dėl sunkumų, susijusių su automobilio variklio užvedimu ir kelionėmis po kaimus. Jos, važiuodamos pas kai kuriuos savo globotinius, galvoja, ar jie laimingai ištvėrė šaltą žiemos naktį, ar pajėgė prisikūrenti krosnį ir nesušalti... „Tokiu atveju ir nenuspėsi, ar pravėrus namo duris išgirsi senelės ar senuko balsą, ar tik „skambančią“ tylą“, – sako Onutė Paznėkienė.
Belieka tik visoms seselėms palinkėti stiprybės, ištvermės ir sveikatos bei padėkoti už tai, kad aukodamos save, savo laisvalaikį ir energiją, atlieka tokį svarbų darbą mūsų visuomenei.

Božena Bobinienė (www.punskas.pl)

Nuotr.: Punsko Carito globos skyriaus seselės Nijolė Kšivickienė, Virginija Gavienienė bei Onutė Paznėkienė rengiasi važiuoti pas savo globotinius (B. B. nuotr.)
_________________________
* Caritas (ištrauka iš Vikipedijos)
Caritas – pagal krikščioniškosios teologijos dėsnius tai tam tikra meilės rūšis kitam žmogui, taip pat pačiam Dievui. Carito pavyzdys – tai broliškoji meilė, kuri remia, guodžia, akceptuoja ir teikia pagalbą. Tokia meilė nieko nereikalauja mainais, ja apdovanotas žmogus neprivalo už meilę atsilyginti.
Lenkijos Caritas – tai labdaringa Lenkijos Episkopato (Konferencijos) institucija. Ji buvo atgaivinta 1989 m. ir remiasi pokario laikų labdaringo Carito veiklos tradicijomis. Lenkijos Caritas yra juridinis asmuo ir veikia remiantis Bažnyčios ir valstybės teisėmis. Lenkijos Caritas koordinuoja 44 diecezijų ir arkidiecezijos skyrių darbą. Bendradarbiauja su Caritas Internationalis ir Caritas Europa. Teikia trumpalaikę ir ilgalaikę materialinę ir finansinę pagalbą bedarbiams, benamiams, ligoniams, pagyvenusiems, vargingų šeimų vaikams, našlaičiams, taip pat imigrantams ir pabėgėliams. Be to, Caritas teikia ir humanitarinę pagalbą karų, kataklizmų ir kitų nelaimių aukoms už Lenkijos ribų.
Pradžioje Lenkijos Carito veikla apsiribojo tik materialių aukų, gautų iš užsienio, skirstymu. Tačiau greitai šios organizacijos strategija pasikeitė; pradėta teikti labdaringą paramą iš lėšų, gaunamų iš geros valios žmonių ir institucijų. Caritas sukūrė profesionalius globos ir auklėjimo skyrius. Tai: Carito globos skyriai, reabilitacijos centrai, Slaugos ir globos įstaigos, Socialinės globos namai, terapijos užsiėmimai, Motinos ir vaiko globos namai, virtuvės vargšams, dieninės svetainės vaikams ir seneliams ir kt.
Caritas Lenkijoje per kelis dešimtmečius parengė ir įdiegė kelias pagalbos programas ne tik valstybės (žiemos ir vasaros poilsio organizavimas neturtingų šeimų vaikams, „Wigilijne Dzieło Pomocy Dzieciom”, „Jałmużna Wielkopostna”, „Kromka Chleba”, „Program Skrzydła”, „Okno życia”), bet ir užsienio („Adopcja na odległość”) mastu.
2009 m. gruodžio mėn. Lenkijos piliečių Teisių gynėjas Janusz Kochanowski Lenkijos Carito organizaciją apdovanojo medaliu „Už nuopelnus saugant žmogaus teises”.
Punsko Carito globos skyrius įsikūręs Punsko ambulatorijoje, Mokyklos g. 26, tel. +875161030, el. paštas: so.punsk@caritas.pl.
Šalia globos skyriaus yra ir reabilitacijos centras, kur įvairias procedūras atlieka dvi specialistės – Rūta Gavienienė ir Birutė Stoskeliūnienė.

Kalėdos, Kalėdos, jau eina pas mus, jau lanko giružę, laukus ir namus...

Šitaip mano keturmetė dukra jau visą mėnesį primena apie Kalėdas. Ir ne tik ji – televizijos reklamos, išpuošti miestai ir parduotuvių vitrinos, kičiniai Kalėdų seneliai, lemputėmis aplipdyti medeliai ir namai.

Dvi savaitės prieš Kalėdas prasideda didieji pirkimai, karštligiškas dovanėlių artimiesiems ieškojimas, aplinkos ir namų tvarkymas... Tik tam visam šurmuly dingsta pagrindinė Kalėdų švenčių prasmė. O jos juk yra ne tam, kad apsikrauti blizgučiais ir kartais visai niekam nereikalingais daiktais, o tam, kad paminėti kūdikėlio Jėzaus gimimą, pasidžiaugti viltimi ir meile, kurią Jis mums atneša. Šiandien Kalėdos tampa komercija, o Kūčių nakties svarbiausias įvykis – sočiai apkrautas stalas ir maišas dovanų...

Mano vaikystės Kalėdos... Jas gal geriausiai atsimenu kažkur nuo 1980-ųjų metų. Paskutiniai komunizmo „pasispardymai“ Lenkijoje. Daug ko stinga, žiemos – nežmoniškai šaltos ir atšiaurios. O mes su broliu, panašiai kaip ir dabar mano dukros, labai laukėme švenčių. Įstrigo man į atmintį tėvelio iš miško parnešta eglutė, papuošta šiaudiniais ir popieriniais žaisliukais, obuoliais ir šokoladiniais saldainiais (mes su broliu, slapčiomis juos suvalgydavom, o į popieriukus įvyniodavom duonos gabalėlius). Ant eglutės degė paprastos parafino žvakutės (atsimenu, vienąsyk taip ir sudegė visa eglutė, vos nekilo gaisras). Vaikystės šventės man iki šiandien kvepia ta miško eglute; galvoje pasiliko laukimo, paslaptingumo, stebuklų atmosfera. Matau save ir brolį su prilipdytomis prie lango stiklų nosimis, ieškančius danguje pirmosios žvaigždės.

Stalas nebuvo taip apkrautas, kaip šiandien, - parduotuvėse visko trūko, netgi silkių. Atsimenu, kaip mūsų kaimo parduotuvėlėje kartu su mama iki vėlyvo vakaro eilėje, į kurią susirinko visas kaimas, laukėme prekių. Dar ir dabar jaučiu importinių apelsinų kvapą ir skonį. Gal dėl to, kad taip sudėtinga buvo gauti gardesnio maisto, tada jis atrodė ir skanesnis, ir skalsesnis.

Kūčių vakarienė buvo labai svarbi ir iškilminga. Po maldos, dalijomės paplotėliu ir linkėjome sau visko, kas geriausia. Ant baltai padengto, šienu kvepiančio kūčių stalo buvo paprasti valgiai, visada jų būdavo dvylika, visus juos reikėjo paragauti. Tik po vakarienės ateidavo Kalėdų Senelis (mes jį vadiname Mikalojum), - kiek būdavo baimės! Bet ir vilties, kad ką nors gero gausime. Pliekdavome visus žinomus mums poterius, kad tik pelnyti iš jo dovanėlę.

Dovanėlės buvo kuklios. Nepaprastą džiaugsmą mums teikė saldūs apelsinai, šokoladas, spalvoti tušinukai, plunksninė ar koks nors megztukas. Pasidžiaugę, pailsėję, visa šeima važiuodavom rogėmis į gretimą bažnytėlę Piemenėlių mišiosna.

Nors vėlyvas laikas, dvylikta nakties, bet bažnytėlė sausakimša. Čia susirinkę ir vaikai, tokie kaip mes – 4-7-mečiai, ir didesni, ir daug jaunimo. Per daug nematome, nes žmonių galybė, tačiau pasiseka ir prie prakartėlės prieiti, nusilenkti gimusiam Jėzuliui. Skamba kalėdinės giesmės. Nuo žmonių minios šilta ir jauku. Mišios nusitęsia, tad po jų, sulipę į roges, namo grįžtame jau sumigę.

Mano vaikystės Stebuklinga Kalėdų Naktis – žėrintis sniegas, spengiantis šaltis, sidabrinį kelią nušvietusi mėnesiena, kvepiantys mūsų sodo obuoliai ir importiniai apelsinai, žvakučių spindesys miško eglutėje, aidinčios kalėdinės giesmės...

Galbūt labiausiai Kalėdų šventes išgyvename būdami vaikai, - nes tai gražiausios metų šventės, kupinos magijos ir stebuklų. Galbūt, išgyvenus ne vienas Kalėdas, jos tampa pamažu rutina. Tam ypač padeda šių laikų gyvenimo stilius. Atrodo, ir šiandien nėra paprasta gyventi, tačiau visko yra per akis, maistas nusibodęs, - juk kasdien galima valgyti tą patį. Švenčių metu žmonės vartoja labai daug svaiginančių gėrimų, lyg tai būtų geriausia proga pasigerti. Bažnyčioje mažai kas besilanko (nors ir turi kuo nuvažiuoti), nes kam? Prabangios dovanos nebūtinai pradžiugina. Eglutės plastmasinės, padabintos kinietiškais blizgučiais. Na, ir nei sniego, nei šalčio nėra... Gyvename patogiau (aišku, ne visi), bet ar prasmingiau?

Vis dar stengiuos perkelti į dabartį vaikystėje išgyventų Kalėdų tradicijas ir atmosferą. Tačiau laikai keičiasi: vyresnioji dukra nusprendė, kad Jėzaus gimtadieniui būtinai reikia iškepti tortą. O bažnyčioje labai susirūpino, ar tas kūdikėlis prakartėlėje nesušals. Gal tai pasiliks jos atminty ir pieš vaikystės Kalėdų paveikslą?

Šiandien mano dukrų ypatingai nepradžiugins apelsinai ar flomasteriai – mes galime užtikrinti joms tai kasdien. Visgi didžiausią džiaugsmą joms suteikė Kalėdų senelio padovanotos, televizijoje reklamuojamos, lėlės. Kažin, ar jų vaikams pakaks lėlių, kad pajustų Kalėdų švenčių stebuklą.