Tėvų susirinkimas Punsko LKN. Vienos šokių grupės vadovė pradeda kalbą savo šokėjų tėvams. Pradžioje ji neliečia organizacinių reikalų, o pasakoja apie vaikų ugdymą mūsų krašte. Prašo tėvus susimąstyti, ar jie savo atžaloms neuždeda per didelio popamokinių užsiėmimų krūvio. Punsko ir apylinkių visuomenė nėra didelė, ir vaikų nėra taip jau labai daug, o įvairių būrelių, ratelių, grupių – nemažai. Būna taip, kad tie patys vaikai lanko beveik visus įmanomus popamokinius užsiėmimus – pradedant muzikine mokykla, šokiais (keliose grupėse), dainavimu, sporto, dramos būreliais, baigiant (netgi!) karate treniruote. Vadovė sunerimus ne vien dėl to, kad vaikams sunku suderinti tuos užsiėmimus (jie dažnai vyksta iškart vienas po kito, o kartais ir tuo pačiu metu, dėl to ne kartą dalis vaikų arba nesuspėja, arba tiesiog – neateina į repeticijas, nes tuo metu yra kokiame nors kitame būrelyje). Ji dar prašo tėvus susimąstyti, ar jie neužkrauna savo vaikams per didelio krūvio, ar jų atžalos turi laiko pažaisti, susitikti su draugais, arba tiesiog - “nieko neveikti”. Ar turi laiko gražiausiam laikotarpiui savo gyvenime – vaikystei. Kaip galima buvo tikėtis, atsiranda tėvų, kurie prieštarauja tokiai vadovės nuomonei, - atseit jų vaikai viską sugeba ir visur suspėja, ir nėra jokių problemų su jų laisvalaikiu.
Tas
susirinkimas paskatino susimąstyti ir pasvarstyti, kas teisesnis – minėtoji
vadovė, ar prieštaraujantys tėvai.
Punskas
– mažas miestelis ir, nors čia dar nėra toks įvairus popamokinių užsiėmimų pasirinkimas,
kaip didesniam mieste, baigę pamokas vaikai turi iš ko rinktis. Jie gali
lankyti muzikos mokyklą (įvairių instrumentų klasės, choras), šokių būrelius
(“Jotva”, “Puniukai”, “Šalcinukas”, vyresni – “Jotva”, “Šalčia”), dramos
būrelius, sporto būrelius, vokalinę grupę, karate treniruotę... Yra tėvų, kurie
savo atžalas veža ir į kitus miestus (Suvalkus, Marijampolę, ar dar kur nors),
kad galėtų lavinti plastinius gebėjimus, anglų kalbą ir kt. Be abejo,
popamokiniai užsiėmimai yra labai svarbūs, jie lavina ir ugdo mūsų vaikus,
skatina savarankiškumą ir drausmingumą, tik ar kartais neperžengiame tamtikros ribos?
Norime
būti labai geri tėvai ir investuojame į savo mažuosius, užrašydami juos į
daugelį būrelių tam, kad lavintųsi, ugdytų tamtikrus gebėjimus, galėtų siekti
kuo geriausių rezultatų, išsilavinimo, amato, galų gale – geresnės ateities.
Kartais vaiko tikslą suplanuojame dar jam negimus: galvojame, pas kokius
specialistus jį užrašysime, – kuo jis gros, kaip šoks, kokias kalbas išmoks.
Galvojame, kad visa tai – tik jo gerovei: bus išmintingas, išsilavinęs, bet –
ar laimingas? Ar tai tik ne bandymas įvykdyti mūsų svajones ir ambicijas
pasinaudojus savo vaiku? Mes, tėvai, patys praeityje norėję, bet neturėję
sąlygų kažko išmokti, įgyti, bandome pervesti tai savo vaikams. Be to, juk
labai malonu žiūrėti, kaip mūsų vaikai šoka ir dainuoja scenoje ar pasiekia
prizines vietas konkursuose, žaidynėse ir pan. Šiais laikais turime sąlygas –
visur galime užrašyti, nuvesti/nuvežti, sumokėti. Tačiau vaikui tai kartais
būna didžiausia kančia ir bausmė – tarkim, groti arba šokti jis labai nemėgsta,
bet kadangi mama liepia – neatsisako tai daryti. Tokiu būdu užsiėmimai tampa ne
tik nemalonūs, bet dar sukelia vaiko nusivylimą ir pyktį, kurį jis tramdo
savyje. Pravartu yra leisti mažiems vaikams pabandyti dalyvauti įvairiuose
būreliuose, kad jie galėtų patys pasirinkti, kas jiems labiausiai patinka.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių užsiėmimai vaikui nemieli – geriau iš pat
pradžių jų atsisakyti. Gerus efektus pasieksime tik tada, jei vaikas lankys
užsiėmimus su malonumu, jei jis pats matys, kad jam sekasi.
Kaip
numatyti, kiek popamokinių užsiėmimų laisvai gali lankyti pvz., pagrindinės
mokyklos mokiniai? Svarbiausia – neperlenkti lazdos. Jeigu dienos grafikas
labai įtemptas, vaikas gali būti pavargęs, apsnūdęs, neramus, gali dažniau
sirgti infekcinėmis ligomis (pervargusio organizmo atsparumas silpnesnis). Per
didelis darbų, užsiėmimų krūvis gali kenkti tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.
Ypač darbai, kurie yra atliekami prisiverčiant tik skatina stresą ir
pasireiškia arba per dideliu jautrumu, arba priešingai – apatija.
Priimkim,
kad yra tokių vaikų, kuriems viskas įdomu, viskuo nori užsiimti. Ar tada tokių
aktyvių vaikų tėvams verta sukti galvą dėl optimalaus popamokinių užsiėmimų
kiekio? Aišku, tai individualus pasirinkimas. Visi vaikai skirtingi, turi
kitokius reikalavimus, susidomėjimus ir jėgas reikalingas tą viską aprėpti.
Tačiau, psichologų teigimu, mažam vaikui vidutiniškai pakanka du popamokiniai
užsiėmimai per savaitę. Jei versime savo vaiką kiekvieną dieną kur nors
papildomai dalyvauti, jis gali greit pervargti ir neturėti menkiausio noro
imtis kokių nors darbų. Dėl to psichologai rekomenduoja, kad neverstumėm savo
vaikų kokiems nors veiksmams – tegul jie sprendžia patys. Mes turime juos
išklausyti, jiems patarti, su jais diskutuoti, įvertinti jų pasirinkimus ir
sudaryti sąlygas tuos siekius vykdyti.
Kartais
yra taip, kad siųsdami vaiką į popamokinius užsiėmimus, tėvai lyg “perveda“
savo pareigas mokytojui ar vadovui pasirūpinti jų kūdikiu, nes jie patys neturi
tam laiko. Beje, tai neatstos tėvų-vaikų
reliacijų, pokalbių, bendravimo. Nuo to, kiek laiko mes patys skirsime savo
vaikams, ateityje priklausys jų pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis.
Susipratusios šeimos vaikai ateityje bus emocionaliai subrendę, savarankiški,
drąsūs. O kelintas iš eilės papildomas užsiėmimas nebūtinai garantuoja sėkmę
vaikui tapus suaugusiu žmogum. Mat, siekiant tos sėkmės reikalinga ne tik
plačiai suprantama inteligentija. Be galo svarbus yra dar sugebėjimas bendrauti
su visuomene (interpersonalinė inteligentija), kurį įgyjame kaip tik
bendraujant su tėvais ir bendraamžiais. Kuo vaikas mažesnis – tuo daugiau
dėmesio turėtų jam skirti patys tėvai. Mažylis didesnę laiko dalį turėtų praleisti
namuose, o ne kur nors kitur.
Stebint
vaikus, pasitvirtina tai, kad papildomi užsiėmimai turi sektis. Patyręs
nesėkmę, vaikas praranda motyvaciją. Todėl reikia stebėti vaiką, kalbėtis su
juo, stengtis kuo daugiau laiko skirti jam pačiam, o ne papildomų užsiėmimų
organizavimui. Jei tik įmanoma, dalyvaukime užsiėmimuose kartu su vaiku. Būtų
nuostabu, jeigu darželinukai ir patys mažiausieji pradinukai galėtų lankyti
tokius popamokinius užsiėmimus, kuriuose aktyviai galėtų dalyvauti ir tėvai.
Deja, tokių Punske reta arba visai nėra.
Punske yra vaikų, kurie labai aktyviai įsijungia į
visokeriopą popamokinę veiklą. Tėvų manymu, jie visur suspėja – ir atlikti
užduotą namų darbą, ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir kompiuteriu
pažaisti, pasižiūrėti televizorių ar išbėgti į lauką. Galbūt tai idealūs
vaikai, kuriems niekada netrūksta energijos, sveikatos ir ryžto. Tačiau yra ir
tokių, kurie nesiburia į jokius būrelius. Ar jie yra blogesni, ar negabūs? Tikrai ne.
Galbūt jiems trūksta paskatinimo; nieks nesugeba ar nenori jų sudominti
kažkokia tai sritim. O gal paprasčiausiai neturi sąlygų, kad galėtų lankyti
popietinius užsiėmimus?
Yra sena, gerai žinoma tiesa:
viskame reikia turėti saiką, viską reikia protingai išsverti.
Tame įtikina mane mano
vaikai. Mano pirmaklasė ir darželinukė be įprastų užsiėmimų mokykloje ir
darželyje, mielai lanko šokių grupę. Sugrįžę iš užsiėmimų, pirmiausiai, vos
peržengę namo slenkstį, puola prie savo mėgstamiausių žaislų, žaidimų, ir
negali atsidžiaugti savimi. Tik vėliau vyresnei rūpi pamokų ruoša. Vyresnioji
dar lanko vokalinę grupę – kartais su didesniu entuziazmu, kartais – su
mažesniu, gal dėl to, kad užsiėmimai vyksta vakare. Tačiau kiekvieną savaitę
abi mano dukros (7-metė, ir 4-metė) labiausiai džiaugiasi, kai ateina penktadienio
vakaras – tada žinia, kad tikrai jau į jokias „mokyklas” nereikės eiti net dvi
dienas J
SPECIALISTO NUOMONĖ
Seinų „Žiburio” mokyklos psichologės
Dalios Zimnickienės komentaras
Vaiko psichofizinės sveikatos pagrindas
yra kasdienis fizinis ir emocinis bendravimas su tėvais. Yra moksliškai
įrodyta, kad net nesąmoningas vaiko „pabuvimas” su motina atneša daugiau naudos
bendram jo vystymuisi, negu aktyvus dalyvavimas įvairiuose būreliuose, su jam
svetimais žmonėmis.
Vaikas – tai individualybė, kurią norint
ugdyti, tobulinti ir paruošti gyvenimui reikia gerai pažinti. O tam reikia
laiko. Beje, daugiausiai laiko vaikas praleidžia savo šeimoje. Dėl to tai tėvai
yra atsakingi už savo vaiko ateitį. Jie privalo išmokti ne tik vaiko klausyti,
bet dar jį ir išgirsti. Juk vaikas – tai didžiausias tėvų turtas, didžiausia jų
investicija!
Nereikėtų pasiduoti snobizmui ir savo
veiksmus grįsti „tokia mada”. Tėvai turėtų vadovautis savo sveiku protu, o ne
elgtis taip visi, priimant strategiją „mano vaikas neblogesnis už kaimyno ar
draugės, todėl ir šoks, ir dainuos, ir sportuos...” ir t.t.
Vaikai, kaip ir suaugusieji – ne visi yra
ir turi būti muzikalūs, ne visi linkę sportui, ne visi turi būti artistais
(pagaliau, pasirodymų metu matome, kas puikiai jaučiasi scenoje, o kas visai
nejaučia ritmo!). Kiekvienas vaikas turi gebėjimų, o tėvai – jeigu gerai
pažįsta savo vaiką – turi padėti jam juos lavinti.
Vaikystė – tai džiaugsmingas vaiko
krykštavimas, o ne pareigos nuo ryto iki vakaro. Atrodo, šiandien tėvai patys
yra perkrauti kasdienybės problemų, dažnai nesusidoroja su bloga nuotaika –
depresija, bet, deja, nesusimąsto ir lygiai tokį patį gyvenimo stilių perduoda
savo atžaloms. Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo ypatingas ir turi teisę užimti
garbingą vietą visuomenėje, bet ne „per jėgą”.
Mokykimės sveikų tarpusavio reliacijų. Jų
pati pradžia ir yra tėvų ir vaikų santykiai šeimoje. Pažinkim save, savo vaiką,
nesivadovaukim tik savo ar jo geismais, gerai išsverkim visas sąlygas ir
galimybes ir netrumpinkim vaikystės, nealinkim jos.
Skubėjimas nėra geriausias patarėjas –
per tai daug ką prarandam nesugrąžinamai. Fizinio, psichinio, emocinio,
visuomeninio vystymosi pagrindus vaikas įgyja artimiausioje savo aplinkoje
bendraudamas, kalbėdamas, žaisdamas su savo tėvais, seneliais ir kitais šeimos
nariais. Kuo daugiau laiko pašvęsim savo vaikui, tuo daugiau gausim iš jo
pasenę. Nenusiimkim nuo savęs atsakomybės už savo vaiko laimingą gyvenimą.
Be
abejo, reikia tobulinti ypatingus vaiko sugebėjimus, talentus pasitelkiant
specialistus. Siųsdami į pasirinktą būrelį savo vaiką, atsižvelkime į tai, ar
jis yra sveikas, visapusiškai gerai išsivystęs, subrendęs pagal savo amžių,
drąsus, ar turi polinkį ir ypatingus gebėjimus, norą, buitines sąlygas,
pakankamai laisvo laiko atlikęs savo pareigas (mokykla, namų darbas).
Vertėtų
įsisamoninti, kad būrelio lankymas – tai vaiko įpareigojimas ir galbūt –
papildomas stresas. Juk ne visada viskas puikiai sekasi – vaikas gali būti
neįvertintas, kritikuojamas, dėl to gali patirti baimę ir pyktį... Gal geriau
apsaugoti vaiką nuo tokių emocijų?
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz