Motinos dienos koncertas 2011 Punske

„Dėkoju jums, moterys, kurios esate motinos! Jūs priglaudėte savo įsčiose žmogiškas būtybes, išgyvendamos unikalią džiaugsmo ir gimdymo skausmo patirtį, kai Dievas šypsosi jums dėl naujagimio vaiko, kuris ateina į šviesą, jums paveda globoti jo pirmuosius žingsnius, padėti jam augti, būti jo atspirties tašku, kuriuo jis gali remtis savo tolesnėje gyvenimo kelionėje.“
Jono Pauliaus II „Laiško moterims“ ištrauka, 1995 m.

Laiškai. Motinai, tėvui, mylimam žmogui, draugui, įstaigai; asmeniški, oficialūs ar mažiau svarbūs... Rašome juos, ne tik dėl mus su kitu asmeniu skiriančio atstumo. Rašant laišką galima išlieti giliausiai slypinčius jausmus, skausmus, džiaugsmus... Tai nebūtinai turi būti kreipimasis, prašymas ar pasiaiškinimas, o tiesiog – popieriuje dėstomos mintys. Būna, kad kai kuriuos dalykus tiesiai „į akis“ sunku pasakyti. Kartais, emocijų veikiami, pasakome per daug skaudžių, užgaulingų žodžių, kurių vėliau neįmanoma atšaukti. Arba pasakome per mažai. O laišką – galime rašyti ilgai, galim išsverti žodžius – daug paprasčiau juos išbraukti baltam lape, nei iš pasąmonės. Norint laišką parašyti – reikia prisiruošti: prisėsti, pamąstyti, apsvarstyti. Tai prieštarauja šiuolaikiniam gyvenimui – kur visi visur skuba, o žmonių tarpusavio santykiai tampa kaskart labiau paviršutiniški. Nesigilinam į gyvenimo esmę ir prasmę, nes tam vis pritrūksta laiko, o gal ir noro. Bet ateina metas stabtelėti, atsisėsti, ir... „parašyti laišką“.

Laiškai Lietuvai. Taip buvo pavadintas šių metų choreografinio sambūrio JOTVA koncertas skirtas mamoms. Nors teko man „priverstinai“ dalyvauti kiekvienoje generalinėje repeticijoje (mano dukros šoka mažiausiųjų šokėjų grupėse) ir renginio eskizą žinojau anksčiau, tačiau finalinis koncertas pranoko mano lūkesčius. Užteko įsiklausyti į Virginijos Valenskaitės vadovaujamos jaunųjų skaitovų grupės skaitomų eilių ir autentiškų laiškų, prisiminimų ištraukas, kad galima būtų įsisąmoninti, kokia tragiška buvo Lietuvos ir jos žmonių praeitis. Klausiau tų žodžių ir mačiau gyvus vaizdus, - tokius kraupius vaizdus, kad pakeitus juos į kadrus ir sukūrus filmą – ko gero būtų leista jį žiūrėti tik suaugusiems. Kaip ilgai Lietuva buvo engiama ir niokojama! Kentė svetimą okupaciją, per Ją siautėjo pasauliniai karai, lyg tsunami banga Jos žmones nusinešė TRĖMIMAI, Ji matė beviltišką partizanų kruviną kovą... Vis dėlto, Jos vaikai atkakliai siekė laisvės... ir glaudėsi prie Jos kaip prie Motinos.

Nepaisant slegiančių sunkumų begalės, lietuviai neprarado žmogiškumo, orumo. Galbūt, tam, kad užmiršti skriaudas ir, tiesiog neišprotėti, jie būrėsi į bendruomenes, spontaniškai ir instinktyviai ieškojo sau paguodos, atotrūkio nuo realybės. Rado būdą atsidurti kitoje tikrovėje: šoko ir dainavo lietuviškas dainas. Rizikuodami, mokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, melstis lietuviškai... Kaip bebūtų, gyvenimas nestovi vietoje: vieniems – džiaugsmas užgimus kūdikiui, kitiems – skausmas dėl artimojo mirties... Taip jau viskas Dievo parėdyta – žmogus niekada negali būti tikras rytojaus, tačiau, kas beatsitiktų – reikia eiti pirmyn.

Visa tai atspindėjo Kornelijos Janušanienės parengta koncerto choreografinė dalis.
Lietuvos sovietinės okupacijos laikmetį pragiedrina Joninių burtai ir šokiai...

II pasaulinio karo šmėklą bando išsklaidyti mažylių, vaikų, jaunių rateliai ir žaidimai.

Deja, palaipsniui gera nuotaika blėsta, - šokiai persipina su trėmimų šmėkla. Suskamba rimtesnė, nostalgiška gaida; į sceną „įskrenda“ gervės, su jomis ateina ir „sesės“.

Įžengia kovingi vyrai – miško broliai.

Staiga pasirigrsta šūviai – visi vyrai, vienas po kito, krenta negyvi. Tyliai į sceną įslinkę merginos ir malda „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie Tavo vardas – Lietuva...“, pakelia juos iš miego.

Pro juos pirmyn žengia solistė Vida Bobinaitė ir dainuoja Justino Marcinkevičiaus dainą (kurios aidą girdėjome ir anksčiau) „Dėl tos dainos“.

Poeto žodžiuose slypi begalinis rūpestis dėl Lietuvos ateities, jos palikimo: ar ateinančios kartos sugebės ją mylėti ir vertinti, ar įžvelgs tai, kaip sunku buvo protėviams, seneliams ir tėvams išsaugoti gimtą žodį, teritoriją, kultūrą? Daina skatina praeities liudytojus (medžius, ežerus, upelius, sudevėtas lovatieses, spragilus...), kad neleistų ateities kartoms užmiršti anų laikų bei tų, kurie kentėjo dėl laisvos Lietuvos, dėl savo vaikų laisvės.

Koncertą vainikavo finalinis, iškilmingas „Žolynėlis“. Į sceną išėjo visi JOTVOS dalyviai su gėlėmis ir pačių parašytais laiškais savo mamytėms. Specialų laišką parašė ir vadovė Kornelija. Jį skyrė vyrams – kad įžvelgtų, pastebėtų moterį-motiną kaip žmogų, kuris kiekvieną dieną yra atsidavęs, pasiaukojęs savo šeimai. Moterį, kuri pasirengusi iškentėti kiekvieną kančią dėl savo vaikų. Beje, ne visų „kančios“ vienodos. Vienų – sunku jas bevadinti „kančiomis“, veikiau kasdienybe, rutina, mat rūpinimasis kasdieniniais buitiniais dalykais toks ir yra. Kitų kančias neįmanoma įsivaizduoti: ką gi gali jausti motina globodama nepagydomą, ar neįgalų savo vaiką, ką gali jausti motina, palaidojusi savo kūdikį?

Salėje ne viena mama nubraukė ašarą, mat ne viena Kornelijos žodžiuose surado dalelę savęs.

Aš irgi.

Visuomenėje yra temų, kurios virtę „tabu“, apie kurias geriau nekalbėti. Neįdomu ir nepatrauklu viešai diskutuoti apie “nepatogias” problemas (pvz., girtuoklystė, smurtas, abejingumas šeimoje). Susitikę neįgalų žmogų, instinktyviai nukreipiam žvilgsnį į kitą pusę... nors žinome, kad taip nedera. Išgirdę apie kitų nelaimes, tik palinguojam galva; pamatę per televiziją svetur siautėjusių žemės drebėjimų, vėtrų, potvynių, karų stichijas ir jų pasekmes tų kraštų gyventojams – neatsitraukiam nuo savo užsiėmimų, retai susimąstom – „kaip dabar ten žmonės gali gyventi?“. Pagalvojam: gerai, kad tai vyksta ne pas mus. O ar padėkojam Dievui, kad mūsų visa tai nepasiekė? Ar sugebam džiaugtis tuo, ką turime? - kad esame sveiki, turime maisto, savo pastogę, taiką; kad galime ramiai auginti savo vaikus, išleisti juos į mokslus, užtikrinti jiems geresnę ateitį? Ar nulenkiam galvas prieš tuos, kurie už mūsų šviesesnę būtį paaukojo patys save?

Vis dėlto, aš, kaip mama, jaučiu nerimą dėl ateities: yra gerai, kad tik blogiau nebūtų, kad tik mano vaikai neturėtų kentėti nuo stichijų, kad nereikėtų jiems išgyventi karų, priespaudos, staigių netekčių, kad galėtų ramiai ir saugiai gyventi, ateity auginti savo vaikus...

Rašau laišką pačiam Dievui... dėl savo šeimos ir viso pasaulio.