Juostos ir nėriniai - Danutės Komičiūtės aistra

Punsko-Seinų kraštas – savitas kampelis su ypatingomis tradicijomis, kultūra, menu. Saviti ir žmonės – atviri vertybėms, kurias paliko protėviai. Dalis tų žmonių aktyviai reiškiasi kultūriniam (ir ne tik) gyvenime: kai kurie pernelyg stengiasi ir nori būti pastebėti bei kuo teigiamiau įvertinti. Tačiau yra ir tokių, kurie savo neįprastus gebėjimus lyg ir “slepia” nuo viešumos. Kiek mūsų visuomenėj yra tokių “deimančiukų”, apie kuriuos neišgirstame ir kurių nepamatome; kurie savo talentus saugo po kuklumo skraiste? Vistik pavyko Punsko LKN direktorei, Astai Pečiulienei prikalbinti vieną tokią menininkę ir surengti jos darbų parodą.

Danutė Komičiūtė – nes šį kartą apie ją kalbėsiu, - lietuvių kalbos mokytoja. Ji sugeba ne tik puikiai išmokyti vaikus gimtosios kalbos, bet dar ir lietuviškas juostas išausti, ir visus kitus rankų darbelius atlikti. Apie jos ypatingus gebėjimus žino tie, kuriems prireikė tų tautiškų juostelių: dovanoms garbingiems mokyklos svečiams, renginiams ir pan. Šiaip, savo darbų ji niekur neeksponuoja, nors turi jų “pilnas skrynias”. Ne visi jos darbai pristatomi Punsko LKN foje antrajame aukšte (paroda veikia iki š.m. kovo pabaigos): daug jų padovanojo bičiuliams, daug dar guli namų spintoje.

Danutės juostos ir vąšeliu megztos servetėlės žavingos, atliktos su didžiausiu kruopštumu ir dėmesiu: gražiai suderintos spalvos, ideali forma įrodo, kad darbų atlikėjos rankos be galo įgudusios (-ę?), o siela – jautri lietuvių liaudies grožiui ir paprastumui.

Nuo kada audžiate, mezgate? Ar Jūs šio amato iš ko nors mokėtės?

Danutė Komičiūtė: Megzti išmokė mane mama, o mokykloje, per pamokas šį meną tobulinom su mokytoja Babkauskaite: mezgėm pirštines, kojines. Šiaip, konkrečiai, megzti pradėjau pirmam kurse, kuomet mano kursiokės, kurios laisvalaikiu mezgė, sužinoję, kad aš nieko neveikiu – lyg ir pasityčioję iš manęs, nupirko man kamuolį siūlo, virbalus ir sako: “megzk!”. Per penkerius studijų metus prisipirkau knygų apie mezgimą ir įsigilinus, labai pamėgau šį darbą. Mezgu megztukus, kostiumukus, pirštines, kojines, šalikus, kepures įvairiausias, servėtėles...

O austi mane išmokė 12 klasėj mokytojas Juozas Vaina, kuris mums dėstė rankų darbus. Mes pasidarėm tokias mažytes staklytes, mokytojas pamokė mus jas apmesti siūlais ir austi. Nuo tada mokėjau austi, bet prie šio amato grįžau daug vėliau, kai jau pati dirbau mokykloje ir vedžiau praktikas, - tada su mokiniais audėm juostas. Vėliau taip susiklostė, kad audimu susidomėjau rimtai, tai buvo 2001 m. vasario mėnesis. Nuo tada daug tų juostų priaudžiau.

Vienos juostos ilgesnės, su užrašais, kitos – trumpesnės. Kokiu būdu jas audžiate?

D. K.: Audžiu keliomis staklėmis: vienos trumpos, kitos vidutinės, o dar kitos – labai ilgos, mat, jei reikia išausti kažkokią ilgesnę frazę (citatą, tekstą), reikalinga vieta ir raidėms, ir raštui.

Ar raštus, spalvų derinius sugalvojate, ar nusižiūrit iš pavyzdžių?

D. K.: Raštelius susikuriu pati, kad tiktų prie visos juostos rašto ir teksto. Tekstų ieškau knygose, kur yra labai gražių lietuvių liaudies dainų. Labai mėgstu lietuvių liaudies meną, kuris iš tikrųjų yra išskirtinis, todėl iš jo semiuosi žinių ir jas panaudoju raštuose. Mėgstu liaudies motyvus: tulpes, žvaigždutes, žirgelius – viską, kas atvaizduota lietuvių liaudies mene: audiniuose (lovatiesėse), architektūroje. Pamatau kur kažkokį motyvą, jei jis netinka juostos raštui, aš jį pasiimu ir perkuriu.

Žinau, kokios yra raštų kūrimo ir juostos audimo taisyklės, pvz., tai, kad reikia vengti rašte per ilgų siūlų, kurie vėliau išsitraukia. Audžiant reikia labai stipriai prispausti siūlą, nes to nepadarius, vėliau juosta praranda savo formą ir rašto taisyklingumą; reikia austi su linijuote, ir tikrinti, ar siūlas neprispaustas per daug ar per mažai – žinoma, blogai suspaudus, reikia siūlą išardyti ir vėl pradėti iš naujo.

Mėgstu ir vartoju ryškias juostų spalvas todėl, kad jos pačios gražiausios; nemėgstu blankių spalvų.

Kiek laiko užima sakykim, juostos su užrašu audimas?

D. K.: Jeigu audžiu pagal užsakymą – priklauso, koks tekstas: jeigu nesudėtingas – greičiau, bet jeigu tai bent kelių žodžių frazė, tai reikia išsijuosus, sąžiningai padirbėti kokias dvi dienas.

Ar būna kokių nors ypatingų užsakymų?

D. K.: Daug kas prašo juostų specialioms progoms. Esu išaudusi juostas Punsko mokyklai, pvz., mokiniams, kurie mokyklos švenčių metu stovi prie vėliavų, persijuosti; spaudos atgavimo 100-osioms metinėms paminėti; įvairiems svečiams, pvz., Kauno Vytauto Didžiojo rektoriui, konsului Gecevičiui, Punsko licėjaus bičiuliams - Gaškoms ir daugeliui kitų žymių asmenybių, jau dabar nebeprisimenu visų.

O kokius darbus planuojate nuveikti ateityje?

D. K.: Paskutiniu metu pasirengiau austi juostą su motyvu iš lietuvių liaudies pasakos “Eglė žalčių karalienė”. Joje bus pavaizduoti įvairūs liaudiški motyvai, pvz. rūtų šakelė, bei legendos herojai: pirmiausiai Eglė, paskui jos sūnūs ir paskutinė - dukra Drebulė. O tekstas bus toks: “Mes esam dzūkai, Dainavos girių karaliai”. Dar vieną juostos projektą esu paruošius pagal liaudies dainą “Kur bakūžė samanota”, dalinai jau ji apmesta. Tekstai paimti iš lietuvių liaudies tautosakos, kuri yra mūsų protėvių palikimas ir tą palikimą tikslinga ir prasminga būtų kur nors įamžinti. Aš norėčiau tai padaryti juostose.

Be audimo ir mezgimo, aš labai dar mėgstu medį, kuriame specialiu įrankiu išdeginu vaizdus. Esu sukūrusi keletą tokių lentelių, kur išdeginau anksčiau sukurtų vaizdelių kopijas. Ateity norėčiau išdeginti medyje du mano asmeniškai nupieštus vaizdelių projektus: Punsko bei Seinų bažnyčią.

Audimą labai mėgstu, darbas šis man be galo patinka. Jei turėčiau daugiau laiko – aš tik tuo ir užsiimčiau, na, bet reikia dar iš kažko duoną pasipelnyti, - iš juostų audimo nepragyvensi.

Kas paskatino surengti parodą Punsko LKN?

D. K.: Surengti parodą paskatino mane Astutė (Asta Pečiulienė – red.). Tai tik trečdalis darbų, kuriuos esu sukaupusi namuose. Vis dėlto, nemėgstu afišuotis tuo, kad aš taip dirbu, kad esu kažkokia ypatinga audėja, - aš audžiu savo malonumui, aš šį darbą labai mėgstu. Audimas mane labai atpalaiduoja, ypač po darbų mokykloje. Tada mintys sukasi vien apie taisyklingą raštų surinkimą, - ausdama pamirštu visos dienos problemas ir bėdas.

Širdingai dėkoju už pokalbį.

Božena Bobinienė

Balta puošni suknia svajonėse ir tikrovėje

Pavasaris. Bunda gamta, žaliuoja medžiai, žydi gėlės, kruta gyvūnai... Viskas keliasi iš žiemos snaudulio, kad pradėtų naują gyvenimą. Taip ir žmonės. Ir sukasi gyvenimo ratas... Nors pavasaris nėra išimtis – juk tuokiamasi ištisus metus, tačiau stebint Punsko parapijos (valsčiaus) gyventojų sujudimą tuoktis galima manyti, kad šis metų laikas labai skatina ką nors keisti, pradėti iš naujo. Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės jungiasi į poras, yra abipusė meilė. O juk nuo seno žinia, kad šis jausmas ypač gaivalingas pavasarį... Aišku, priežasčių susituokti yra įvairių. Kartais meilė visai neatlieka pagrindinio vaidmens.

Balta puošni suknia ir vualis, aukso žiedai, virtinė papuoštų mašinų, jaudulį kelianti priesaika kunigo ir artimųjų, draugų akivaizdoje – tai ne vienos jaunųjų poros svajonė. Tačiau šiais laikais jauni žmonės, ypač didmiesčiuose, tuokiasi ne itin entuziastingai. Laikui bėgant keičiasi ir gyvenimo stilius, ir įpročiai, modifikuojamos tradicijos, apeigos. Ačiū Dievui, praėjo laikai, kai apie jaunųjų ateitį sprendė tėvai, giminės. Nieks dabar per prievartą jaunųjų nesutuoks. Šiais laikais dviejų jaunų žmonių draugavimas tampa gyvenimu dviese – viename bute, su bendru biudžetu ir t. t. Neva tam, kad vienas kitą geriau pažintų ir išbandytų, ar vienas kitam tinka. Tikriausiai ne vienai močiutei tai netelpa galvoje, bet toks gyvenimo būdas, atrodo, tampa visiems natūralus ir priimtinas. Dėl to jaunuoliai tuoktis neskuba. Pirmiausia reikia baigti mokslus, rasti gerą darbą, pradėti karjerą, įsigyventi... Kita priežasčių yra dabartinis gyvenimo būdas: žmonės daugiau dėmesio skiria sau, savo patogumui. Juk šeima, tai atsakomybė už kitą žmogų, o ateity – dar ir už savo vaikus. Atsakomybė ir pareigos – vadinasi, mažiau laiko ir lėšų tik sau. Dar kita priežastis – pačių sutuoktuvių, pokylio suorganizavimo kaina, tam skirtas laikas. Žinoma, galima sakyti: nereikia kelti didelių puotų, puoštis prabangiais drabužiais ir pan. Galima susituokti kukliai (nors tai nereiškia, kad išlaidų nebus). Tačiau ir jaunieji, ir ypač tėvai jaučia, kad tai vienas svarbesnių gyvenimo įvykių, kurį privalu kaip nors ypatingai paminėti. Juk viskas yra žmonėms ir dėl jų.

Šiemet Punsko krašte planuojamos ne vienos vestuvės (dalis jau įvyko). Reikia tik džiaugtis – turėsim daugiau jaunų šeimų. Beje, kiek jaunavedžiams ir tėvams reiks sumokėti tuokiantis ir keliant vestuvių puotą Punske?

Punsko jaunimas neatsilieka nuo kitų ir taip pat neskuba tuoktis. Dažniausiai baigę Punsko mokyklas jaunuoliai pasirenka tolesnį mokslą – jei ne Lietuvos aukštosiose mokyklose, tai Lenkijoje – ar stacionariai, ar neakivaizdiniu būdu. Vėliau bando susirasti darbą, pradėti gyventi savarankiškai. Taigi mūsų jaunimas tuokiasi vidutiniškai 25-33 metų. Labai daug porų ilgus metus draugauja (vidutiniškai 3-5 metus). Tačiau, pasak mano pašnekovų, kurie neseniai savo vestuves atšoko, ir tų, kurie dar ruošiasi tam ypatingam įvykiui, ateina toks laikas, kai pora susimąsto ir nusprendžia kažkaip „legalizuotis“. Pasirodo, šiais laikais, norint, kad viskas vyktų sklandžiai, apie vestuves reikia pradėti galvoti pusę metų ar metus anksčiau. Priežastis – organizaciniai dalykai: reikia susiieškoti piršlį ir svočią (liudininkus), surinkti vestuvėms lėšų, užsakyti pokylių salę, muzikantus, pakviesti svečius, padaryti tai, ko reikalauja Bažnyčia.
Punsko krašte dažniausiai pasirenkama santuoka pagal konkordatą. Ji lygiai galioja, kaip ir įvykusi valstybiniame metrikacijos biure. Tuokiantis metrikacijos biure reikia sumokėti per 80 zl mokestį, o bažnyčioje tai atsieina kur kas brangiau. Indėlį sunku pavadinti auka Bažnyčiai, kadangi nustatytas vidutinis mokestis – apie 1000 zlotų (tarkim, kunigui atseikėjama apie 600 zl, vargonininkui – 300 zl ir zakristijonui – 150 zl). Tai užmokestis už šv. Mišias ir įrašą į metrikus. Kaina gali pakilti, jeigu jaunasis arba jaunoji yra iš kitos parapijos, ir iš ten reikia pristatyti parapijai, kurioje vyks sutuoktuvės, gimimo liudijimą. Jaunieji turi dalyvauti priešvedybiniame „apmokyme” ir du kartus prieiti išpažinties. Bažnyčią puošia jaunavedžiai savo nuožiūra (tai kainuoja 200-300 zlotų).
Retas atvejis Punsko apylinkėse, kad vestuvės būtų kuklios ir paprastos. Dažnai vestuvių pokylio svečių skaičius viršija šimtą. Kartais, jei giminė plati, būna ir 200 vestuvininkų. Akivaizdu, kad tai kainuoja.

Pirmiausia – kvietimai. Mūsų krašto lietuviškų šeimų jaunimas dažniausiai užsako kvietimus Punsko „Aušros” leidykloje (kaina 1,50-4 zl). Pokylį kai kurie laiko pačiu svarbiausiu vestuvių elementu. Dar ne taip seniai pokyliai vykdavo ir jaunojo, ir jaunosios namuose, kur patys namiškiai, samdydami „gaspadines”, gamindavosi maistą, puošdavo kluoną ar garažą, kviesdavo pažįstamą muzikantą. Dabar patogiau užsakyti pokylių salę ir maistą. Dažniausiai vestuvės vyksta P. Krakausko sodyboje Trakiškėse (kompleksiškos paslaugos) arba buvusiam „Rūtos” restorane Punske, kur maistą paruošia Punsko gastronomijos įmonės („Punsko užeiga”, „Karčiama”) ar tiesiog pasamdyta šeimininkė.

Priklausomai nuo metų laiko, pokylio kainos keičiasi, tačiau vidutiniškai vestuvių rengėjams reikia sumokėti apie 130 zlotų už asmenį bei dar kelis tūkstančius už svaigiuosius gėrimus. Žiūrint, kiek kviečiama svečių, toks pokylis gali kainuoti ir keliasdešimt tūkstančių zlotų.
Nemažai sumokėti tenka ir muzikantams. Jie už dvi dienas prašo 2-3 tūkstančių zlotų. Dažniausiai į lietuviškas vestuves yra kviečiami muzikantai iš Lietuvos. Panašiai kainuoja ir fotografo/filmuotojo paslaugos.

Na, ir pagaliau prieinam prie jaunųjų išlaidų: jaunosios suknelė, vualis, puokštė, bateliai, šukuosena, makiažas – apie 2 tūkstančius zlotų; jaunojo kostiumas, batai, marškiniai, kaklaraištis – apie 800-1000 zl. Sutuoktinių žiedai – nuo 400 iki 700 zl. Tai tik pagrindinės vestuvių išlaidos. O dar daugiau yra smulkesnių. Galų gale, paskaičiavus visus kaštus, gaunama gana įspūdinga suma, už kurią galima būtų nusipirkti visai neblogą automobilį. Paklaususi kelių jaunųjų porų, ar visi išleisti pinigai „grįžta“ (susumavus viską, ką jiems padovanojo atvykę svečiai), gavau atsakymą, kad galbūt tik pusė sumos. Kita pusė – tai jau jaunųjų dovana svečiams.

Peržvelgus standartinių Punsko krašto vestuvių kainoraštį, nenuostabu, kad jaunimas tuoktis neskuba. Žinoma, yra atvejų, kurie šio standarto neatitinka, – tikriausiai galima susituokti ir pigiau arba dar brangiau. Svarbiausia, kad vedybos būtų vykusios ir santuoka tvirta. Juk linksmybės netruks ištisus metus, gyvenimas atneš visokių išbandymų, sunkumų ir rūpesčių. Tad, jau susituokę ir dar besirengiantys tai padaryti – turėkite drąsos ir ryžto visas kliūtis įveikti ir džiaugtis bendra ateitimi ne tik per vestuves, bet ir joms praūžus!

Apie Jotvingių-prūsų sodybą Ožkiniuose

Visatos erdvėje gyvename trumpą gyvenimą: lyg plaštakė, kuri vos pakilusi į dangaus mėlynę, pritūpusi ant pievos žydinčių gėlių, žūsta. Žemės istorijoje mūsų, kaip vienetų, gyvenimai – tai maži, neryškūs taškeliai. Sugrupavus juos, sudėjus į visumą - į tautą, žemyno gyventojus, - įgauna jie prasmės ir turi reikšmės žemės istorijai. Kokius pėdsakus paliksime mes, šimtų, tūkstančių ar milijonų metų bėgyje, ar juos kas nors ateity pastebės, ar susimąstys, iš kur mes atėjom? Tiek ilgai išliksim, kiek būsime gyvi ateinančių mūsų kartų atminty. Galbūt dėl to ir mes patys vis dažniau susimąstom, kas buvo prieš mus, iš kur čia atsiradom, kas mes iš tikrųjų esam. Istorija, kurią mes žinom, kuri mums perduodama, ne visada atspindi tiesą. Galbūt objektyvios istorinės tiesos niekada nepasieksime, ir toliau tai, kas vieniems yra akivaizdu – kitiems bus nepriimtina. Šie mano filosofiniai apmąstymai kyla dėl šiuolaikinio polinkio, tiek Lietuvoje, tiek mūsų krašte – sugrįžti į žiląją senovę, sužinoti apie neįtikėtinai paprastai aiškinamus dalykus, ieškoti savo šaknų, ištakų.

Vienas tokių ieškotojų yra punskietis Petras Lukoševičius, kuris Ožkiniuose (Šilainėje) 7,5 ha plote ėmėsi titaniško darbo ir bando atkurti gilios senovės tikrovę. Štai kuo pagrįstos jo pastangos, darbai:
„Labai svarbu, kad mūsų praeitis nebeliktų tik dainose, padavimuose ir pasakose. Siekiu, kad išdidžią ir garbingą praeitį galėtumėte pajusti vos įžengę į Jotvingių-prūsų gyvenvietę. Tai milžiniškas, amžinas tėvų rūpinimasis savo vaikais ir jų palikuonimis. Graudu ir apmaudu, kad vis dar vyrauja nežinojimas, naikinantis ne tik dvasinius ar materialinius paminklus, bet ir vietinę, iš kartų į kartą atėjusią, atmintį. Kol ji gyvuoja – tauta, gentis – nemirus.
Šiandien, žiūrėdami į klaikią, išniekintą prarają, negalime atsikratyti netekties jausmo, negalime nematyti, nejausti, kaip mums trūksta mūsų protėvių jotvingių ir prūsų, nors patys gyvename Lietuvos kaimynystėje, bendraujame lietuvių, dzūkų kalba.
Jums, mano protėviai, mano didvyriai, kovoję už savo ir mūsų bendrą tėvynę, už mūsų ateitį; jums – išsibarsčiusiems po visą pasaulį palikuonims bei visiems, kuriems brangi aisčių senovė bei aisčių sukurtos kultūros; visiems, kurie ilgisi išėjusiųjų, bei kurie nenurimsta dėl neteisybės, - skiriu Jotvingių-prūsų gyvenvietę. Lai ji gaivina, puoselėja atmintį!
Tegul aisčių palikuonys ir tie, kurie yra pasiryžę paveldėti ir tęsti šią kultūrą, nebijo vadinti save jotvingiais ir prūsais. Burkimės į bendruomenes ir tokiu būdu įteisinkime jotvingių-prūsų etninės mažumos buvimą. Tai reali svajonė – juk gyvename savo istorinėje tėvynėje. O tie, kurie prisidėjo prie jotvingių ir prūsų žudynių - tegul išgirsta iš amžių glūdumos skambantį sąžinės balsą. Atėjo jums laikas grąžinti bent mažą dalį šiurpios skolos...“
Tradicionalizmo galia
Pasak Petro, jo tėvas, tėvo tėvai ir protėviai per šimtmečius, nuo XIII a., karta iš kartos tradiciškai perduoda mįslingą Žinojimą apie savo giminės šaknis, pradžią. Žinias, perimtas iš tėvo, vyras žada perduoti ir savo sūnui.
Petras nuo mažens augo aplinkoje, kur buvo daug kalbėta apie senovę, apie senovės gyventojų aršias kovas dėl būvio, narsius karžygius, amžinosios ugnies saugotojus – vaidilas ir vaidilutes... Į Lukoševičių sodybą Giluišiuose (Trumpališkyje) sueidavo kaimynai „pakaziruoti“ ir pasakodavo apie tolimą praeitį, apie ją menančius žemdirbių, dirbančių savo žemę, radinius: kardus, molines šukes ir pan., pasakodavo legendas ir padavimus apie didvyriškus jotvingių-prūsų karius, kurie kovojo ne dėl prasimanymo, ar noro paplėšikauti, o gindami savo žmones, gyvenvietes, pilis.
Petras, vaiku būdamas, tų porinimų klausydavosi lyg pakerėtas. Beje, subrendęs, galvojo, kad tai buvo tik spalvingos pasakos. Tačiau tėvas prieš savo mirtį patvirtino, kad visa tai vyko iš tikrųjų ir kad Petras nėra grynakraujis lietuvis, - jo gyslose teka dar ir prūsų bei jotvingių kraujas. Sužinojo tada, kad jo protėviai senovėje gyveno Šiurpilio apylinkėse, o kryžiuočių iš ten išvaryti, nukeliavo lig Sambijos pusiasalio prie Baltijos jūros. Vyriškis atmena, kad tėvas pasakojęs, jog jo motina (Petro močiutė) buvo kilusi būtent iš Sambijos, Pyliavos-Piliau vietovės (Prūsija, dabartinė Kaliningrado sritis – Baltijskas). Lukoševičiaus tėvas atsiminė, kad ji dar kalbėjusi panašia į žemaičių, galbūt – prūsų, kalba.
Tėvas ir daugiau paslapčių išdavęs sūnui, tačiau Petras jas saugo nuo viešumos, kadangi jos skirtos tik giminės palikuonims. Kiek stipri turėjo būti ypatingų žinių apie giminę saugojimo ir puoselėjimo tradicija, koks tikslus hierarchijos supratimas Lukoševičių šeimoje, - įrodo Petro ryžtingumas vygdant tėvo valią. Jisai suprato, kad būtent šiuo laiku, šioje vietoje, prieš jį atsivėrė galimybės atiduoti savo protėviams duoklę, iškelti į paviršių ir pagerbti jų atminimą, lyg tuos akmenis, menančius prūsų-jotvingių laikus.

Pareiga, hobis ar noras siekti pelno
Žinios, kurias įgijo Petras iš savo tėvo, paskatino jį imtis didžiųjų darbų ir įgyvendinti praėjusių kartų svajonę – išgarsinti prūsų ir jotvingių vardą plačiai pasaulyje. Kad tai pasiekti, reikia ne tik didžiulių lėšų, darbo jėgos, bet ir ypatingo ryžto. Ryžto, kurį duoda tikėjimas savo pasirinktomis idėjomis, ir kuris reikalingas visiems sunkumams nugalėti. Žmogus susikaupia tik tam, kad pasiekti savo tikslą. Visas sutaupytas lėšas, visus pinigus uždirbtus savo firmoje (automobilių parduotuvėje) „Jovaras“, skiria Prūsų-jotvingių gyvenvietei. Petro atkaklumas vis stiprėja, kadangi jis kasdien patiria tos, - jo vadinamos „aukštesniosios“, jėgos galią – neišaiškinamus žmogaus protu reiškinius. Lukoševičius tiki, kad jo žingsnius ir darbus kažkas prižiūri ir nukreipia tinkama linkme. Be to, mato, kad jo pastangos nenueina veltui; jo kuriama gyvenvietė yra pastebėta ir teigiamai įvertinta tiek vietos, tiek iš svetur atvykusių, žmonių.
Petro statoma gyvenvietė – tai objektas, kuris tarnaus žmonėms – ne tik kūnui, bet ir – visų pirma – sielai. Numatyta pastatyti čia ir komercinei veiklai skirtus objektus (100 vietų viešbutis, restoranas ir pan.). Įprastai, verslininkas, siekiantis kuo didesnio ir greitesnio pelno, pirmiausiai ir imasi darbų prie komercinių pastatų. O Lukoševičius - pradėjo statyti istorinę gyvenvietės dalį, kur pirmiausiai įrengė vietą aukurui. Pagal tai galima spręsti, kokiais prioritetais vadovaujasi šis žmogus. Ne pelnas, ir ne tik hobis ar susidomėjimas jotvingių-prūsų istoriniu paveldu, - o pareiga, atsakomybė prieš savo protėvius ir tėvą, verčia aukotis ir toliau dirbti.

Didieji darbai
Pirmieji darbai Ožkiniuose (Šilainėje) pradėti 2001 metais. Jau tada Petras jautė, kad įstojus Lenkijai į ES struktūras, jo idėją bus lengviau įgyvendinti, mat Sąjungos įstatymai saugo istorinį paveldą ir privačią nuosavybę. Beje, - ne tik saugo, bet dar ir sudaro sąlygas tą protėvių palikimą puoselėti ir pristatyti ateities kartoms (leidžia naudotis įvairių fondų lėšomis skirtomis šiam tikslui).
2001-aisiais buvo paruošta teritorija: išlyginta žemė, parengta reikalinga dokumentacija (teritorijų planavimo dokumentai – žemės ūkio paskirties sklypo pavertimo kitos paskirties sklypu bei statybiniai dokumentai), rinktos medžiagos. 2002-2003 metais didesnė sklypo dalis buvo apsodinta mišku. O vėliau pradėta statyti objektus susijusius su istorine dalimi. Pirmiausiai pastatyta sargybinė, kurioje darbininkai galėjo „pasislėpt“ nuo kaitros ar lietaus. Tuo pat metu buvo paruošta vieta alkavietei ir iškeltas aukuras. Vėliau buvo pastatytas lauksas (priešpilis), pelkėje supiltas nedidelis piliakalnis, kuriame suręsta pilis. Lygiagrečiai su minėtais darbais, buvo iškelti į paviršių didžiuliai akmenys, kurių didesnė dalis – mistiški, apeiginiai, manoma, apie 4000 metų senumo.
Statybų vieta pasirinkta atsitiktinai, tačiau ir šis pasirinkimas, anot Petro – nukreiptas „aukštesniųjų jėgų“, mat tik dabar išryškėja šios vietos energetinė trauka. Kuo toliau, - išdygsta čia daugiau senovinių pastatų, ir gyvenvietė įgauna vis daugiau magiškumo, paslaptingumo ir ypatingos galios žmogaus protui ir sielai. Keliaudamas per jauną atžalyną siaurais takeliais, kur girdisi tik paukščių čiulbėsys, bičių dūzgimas, varlių kurkimas, ir retkarčiais aptikdamas kokį ypatingą statinį ar akmenį, pajunti, kad iš tikrųjų įžengei į kitą pasaulį... į šalį nutolusią nuo dabarties per dešimt šimtmečių...

Kviečiame lankyti Prūsų-jotvingių gyvenvietę
Prūsų-jotvingių gyvenvietės objektai išdėstyti pagal senovės gynybinį pilies planą. Gynyba vyko trimis linijomis: pirmieji buvo vartai, vėliau antroji gynybinė linija (sargybinės, gynybiniai statiniai) ir galiausiai – lauksas ir gyvenvietės širdis – pilis.
Savo gyvenvietės lankytojus Petras Lukoševičius pirmiausiai atveda prie vietos, kur netrukus stovės prūsų vartai. Bus tai 4-5 metrų aukščio, iš stambokų rąstų pastatytas įvažiavimas-įėjimas, su virš jo įrengtu žvalgybos-gynybos tašku. Senovėje tokių vartų vaidmenį atlikdavo tūkstantmečiai ąžuolai – aukščiausi ir stipriausi medžiai Prūsijoj, Jotvoj, į kuriuos įlipus galima buvo pamatyti iš gana toli priešo judėjimus, būtent, priešo kariuomenę ar jų priekines žvalgybas. Tų medžių viršūnėse žmonės įrengdavo dabokles, stebėjimo taškus. Būtent šie šventieji ąžuolai atliko pirmosios gynybinės linijos vaidmenį. Čia vykdavo pirmieji sąrėmiai su priešo pajėgomis, ypač su žvalgyba.
Kiek toliau nuo vartų prieš akis atsiveria vaizdas į antrąją gynybinę liniją. Tai sargybinės, bei du atitinkamai įrengti pastatai, kur iš vidinės pusės įėjimas laisvas, o iš išorinės – siena be langų, be angų, užstatyta akmenų virtine. Šioje vietoje būdavo jau rimti fortifikaciniai įtvirtinimai; sukaupta labai daug degios medžiagos, kadangi čia jotvingiai arba prūsai susidurdavo jau ne su žvalgyba, o su priešo kariuomenės branduoliu. Šioje vietoje vykdavo gana stiprios kovos, mat neapgynus antrosios linijos, priešas brovėsi link pilies. Gynėjai, norėdami sustabdyti priešą, padegdavo minėtus objektus, o patys skubėjo į pilį ruoštis galutinei atakai.
Iš šios vietos, miškelio gilumoj, pro medžių šakas galima pastebėti pilies kontūrus. Prieš pilį Petras Lukoševičius pastatė lauksą (priešpilį), kuris senovėje būdavo atitinkamai paruoštas gynybai.
Pati pilis stovėjo sunkiai prieinamoje vietoje; jotvingiai ir prūsai statė jas pelkėse ant supilto kalno (piliakalnio), apsupdavo grioviu pilnu vandens. Priešas tikėjosi sunkumų, todėl naudodavo įvairius būdus, kad sugriaut, įeit į tą pilį: versdavo į griovius medžius, pagalius, bandė pasiekti gynybines sienas, nors tai padaryti nebuvo lengva, mat iš viršaus gynėjai pylė karštą dervą, vandenį, užleisdavo širšes, bites, kurios skaudžiai geldavo puolikus. Be gynybinių objektų, jotvingiai ir prūsai vartodavo taip vadinamo „partizaninio karo“ metodus: versdavo ant takų medžius, suviliodavo priešus į pelkes, nukreipdavo dėmesį nuo puolamųjų. Jeigu buvo jau aišku, kad nepavyks pilies apginti, gynėjai nenorėdami, kad priešai pasiglemžtų jų gynybos tašką, maisto, ginklų atsargas – patys ją padegdavo. Senovės gyventojai turėdavo savo slaptus perėjimus, takus (kūlgrindas) per miškus, pelkes, į saugias vietas, kur priešas nesugebėdavo prieiti. Nuo priešų gynėsi visa bendruomenė, gyvenusi tamtikroje pilyje. Tik seneliai ir vaikai traukdavosi su arkliais ir turtu į pelkes, o likusieji likdavo kovoti. Kariai susiremdavo su priešu, o jų moterys tvarstydavo sužeistuosius, gamindavo maistą, taisydavo ginklus, dalyvaudavo ir kovose. Kovos gan užtrukdavo. Pavyzdžiui Šiurpilų pilies apgultis truko apie 180 dienų. Priešai dažnai naudodavo tokią kovos taktiką: apguldavo ir laukdavo, kada pilies gyventojai, neturėdami maisto, pasiduos patys. Jei priešai pilį užimdavo, iškapodavo visus karius, o pasiimdavo su savim tik vaikus ir moteris. Priešams rūpėjo sunaikinti, išžudyti vietos gyventojus, užimti jų žemes, paversti dykra ir vėliau atkelt savo žmones.
Pagal naujausius mokslinius tyrinėjimus, už aisčių genčių gynybą buvo atsakingos prūsų ir kitos aplink gyvenančios gentys; joms buvo priskirta karinė prievolė. Į kariuomenę jaunuoliai buvo priimami nuo 20 metų ir tarnaudavo dalinyje 16 metų, tad 36-erių – tą tarnybą baigdavo. Kovos metu, po kailiais, kurie atstodavo šarvus, vyriškiai devėjo mirties baltus marškinius.
Čia pat už antrosios gynybinės linijos pastatų Petras pristato Prūsų arką – vandens šaltinį. Šeimininkas šį statinį atliko labai įmantriai; baseinas itin įspūdingas, išlipdytas lauko akmenimis, papuoštas iš tų akmenų sukurtomis keliomis arkomis, o pirmosios viršūnėje - rangosi žaltys. Pasirodo, prūsams ir jotvingiams toki vandens telkiniai būdavo labai svarbūs. Savo piliakalniuose jie įrengdavo tvenkinius, kur laikydavo vandens atsargas, įleisdavo žuvų. Pirmiausiai iškasdavo duobę (taip pat piliakalnyje), išdrėbdavo ją moliu, pabarstydavo smėliu ir tada įleisdavo vandens. Vanduo būdavo pastoviai vartojamas atsigaivinimui, gėrimui, sienų gesinimui, - juk visų pastatų sienos buvo medinės. Tam, kad gynybines sienas, bokštus ir pilis šiek tiek apsaugoti nuo ugnies, jų gyventojai išdrėbdavo jas moliu, kad priešai strėlėm jų neuždegtų.
Pasižvalgę dar po Prūsų arką, grįžtame dar kartą link vartų, bet dabar žvelgiame kairiau, kur pušelėm apsodintame kalnelyje puikuojasi didžiulis akmuo su iškaltu Prūsijos valstybingumo ženklu – trišakiu (šventa trejybe), bei užrašu „Prūsa“ ir 2001 metais, kuomet buvo pradėti darbai Šilainėje. Trišakio forma originali, rasta ant akmenų keliose vietose. Manoma, kad tokie ženklai buvo vartojami prieš 4000 metų, kaip prūsų vadų, karių ženklas, pavaizduotas jų skyduose. Žemiau riedulio, akmeninėje sienoje išmūrytas prūsų kalba „Prūsa“.
Toliau šeimininkas veda mus prie trijų apeiginių akmenų rato, esančio priešais minėtą akmenį dešinėje Prūsų arkos pusėje. Sustoję šioje vietoje, išgirsime Petro Lukoševičiaus pasakojimą apie ypatingą radinį atkastą šioje teritorijoje – apie duobę pilną įvairių akmenų, tarp kurių užsiliko ir tokių, kurie galbūt mena laikus prieš 4000 metų. Yra nustatyta, kad trys akmenys yra apeiginiai, pasižymi gana stipria savo energetika. Du akmenys primena kėdes. Ant vieno jų (to, kuris arčiausiai Prūsų arkos) dėdavo ožio kailį, aukojant pvz., už pasisekusias kovas su priešais. Akmeninio rato viduryje iškeltas viršutinis akmuo, kuris taip pat pasak žinovų, žynių, - pasižymi neįprasta energetika.
Visai šalia, po beržais, guli Kreivėnų-Alksnėnų akmens duplikatas. Nors jame runos iškaltos šiais laikais, tačiau tikima, kad vien jų buvimas akmenyje suteikia jam kosminės energijos. Manoma, kad Kreivėnų-Alksnėnų akmuo mena Vytauto ir Jogailos laikus. Legendose porinta, kad po tuo akmeniu yra paslėpti didžiuliai lobiai. Beje, tai ne auksas ir sidabras turi didžiausią vertę, o iškaltos akmenyje raidės, nusakančios paslaptingą tiesą, kurią atskaitė marijampolietis Juozas Šeinys.
Atsisukę, dešinėje pusėje pamatysime prūdelį, o kairėje – dvi lentas: vieną su lietuvišku ir kitą – su prūsišku užrašu: „Atleiski Broli, Tu palaidotas, aš – gyvas, bet garbę Tąvąją vis šlovins mūsų širdys, Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies ir vėlei matome mes seną Prūsą.“ Tarp tų dviejų lentų stovi du apeiginiai, - manoma - 4000-mečiai, akmenys, primenantys žalčių galvas. Pasak P. Lukoševičiaus, didžiausias šios gyvenvietės deimantas yra viršutinė žalčio galvos dalis: gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti dvi iškaltas akis: ryškesnę, dešinėje akmens pusėje – vyrišką ir šiek tiek silpnesnę pagal savo energiją, kairėje – moterišką. Manoma, kad žmonių žemėje gyventa žymiai anksčiau, dar prieš mūsų civilizaciją. Jie priėjo tokios aukštos raidos, kuri juos sunaikino, būtent: manoma, kad galėjo įvykti nuklearinė katastrofa. Prieš tą nelaimę žmonės turėjo trečią akį (kaktoje). Prieš 4000 metų buvo žinota, kad būtent visas protas yra trečioji akis. Šiandien turime dvi akis, bet visas mūsų protas yra sukauptas smegenyse, kurios yra po kaukole, virš akių – tai ta mūsų trečioji akis. Apatinis akmuo šiek tiek silpnesnis. Šie akmenys rasti toje pačioje duobėje, kaip ir anksčiau minėtieji.
Toliau, akmenimis grįstu takeliu, keliaujame į miško gilumą, kur už keliasdešimt metrų išvysime alkavietę. Tai dvasinis gyvenvietės centras. 2008-2009 metais šią vietą tyrinėjantys specialistai, naudodami elektroninę aparatūrą ir kitus prietaisus nustatė, kad atkurtoji prūsų-jotvingių alkavietė tik 1-1,5 metro nutolusi nuo tikrosios, egzistavusios prieš tūkstančius metų.
Mokslininkai ištyrė, kad mūsų protėviai gali būti kildinami maždaug prieš 8000 metų iš Afrikos šiaurinės dalies (dabartinė Saharos dykuma). Jie vėliau keliavo iš čia per visą Europą ir apsistojo Baltijos jūros baseine. Iš Afrikos kilę galindai ir jotvingiai (sūduviai) atsinešė ir savo tikėjimą dievo šventąja trejybe, turėjo galimybę su ja bendrauti. Tas tikėjimas atsispindi įvairiuose mūsų ženkluose, trišakiuose ir t.t. Dvi pagrindinės tautos (galindai ir jotvingiai) gavo didžiulę dvasinę atsakomybę. Jotvingių tautelė aptarnaudavo dvasiniais vadovais Baltų plotą, kuriame apsigyveno. Jie savo seminaruose ruošė kunigus, dvasinius vadovus. Tie dvasiniai taškai sudarė taip vadinamą trikampį: Marijapolės apylinkės, Suvalkų apylinkės ir Vygriai. Tokie dvasiniai vadovai tarnavo Žinyčiose, Maldyklose, Bažnyčiose ir t.t.
Tik įėjus į alkavietę, prieš aukurą, juntamas ypatingas energetinis laukas. Atvykę iš svetur žmonės šioje vietoje iš tikrųjų pasisemia jėgų, energijos, nusiramina, atsipalaiduoja, suranda čia darną, ramybę. Pačiame alkavietės centre yra akmeninis aukuras. Jame įmūrytas akmuo, kuriame iškaltas ramovės ženklas ir baltų runom – ramovės pavadinimas. Akmuo neatsitiktinis. Žynių manymu, jis skleidžia labai stiprų energetinį lauką. Lukoševičius tikina, kad norint pasisemti energijos, reikia ant aukuro akmenų padėti rankas, susikaupti, atsipalaiduoti, geriausiai pabūti čia vienam. Šalia aukuro guli akmuo su iškirstu įdubimu, kuriame stovi vanduo. Į tą įdubimą atvykę žmonės įmeta monetų, galbūt pagal paprotį – norėdami vėl sugrįžti į šitą vietą. Visas tas monetas (o pririnko jų kelis kilogramus iš įvairių pasaulio šalių), šeimininkas žada supilti į puodą ir užkasti kur nors, kad ateityje kas nors jį radęs, galėtų tyrinėti mūsų laikus.
Sugrįžtame atgal į pagrindinį mūsų pasivaikščiojimo taką ir, pasukę kairėn, kylame prieš kalnelį pirmyn. Kairėje pusėje pamatysime visą akmenų alėją – prūsų-jotvingių vadų galeriją. Rieduliuose iškalti baltų (aisčių) genčių vadų atvaizdai, jų simboliai ir valdomų teritorijų pavadinimai. Pirmas akmuo skirtas Pipinui, kuris sukėlė prūsus prieš kryžiuočius ir slavus. Paminėta taip pat Sambija – iš kur kildinami Lukoševičių protėviai. Už „Sambijos akmens“ supiltas pilkapis, iš visų Jotvos ir Prūsijos sričių žemės ir akmenų. Prieš pilkapį guli apeiginis akmuo, pasireiškiantis didžiule energija: atseit, užpiltas ant jo vanduo įgauna šventumo savybių, tad galima juo lengvai krikštyti.
Kai kuriuose akmenyse iškalta tik Prūsijos-Jotvos sričių pavadinimai, - ne visų jų vadų atvaizdus galima buvo atkurti, mat per 700 metų žinojimas apie praeitį, žiląją senovę buvo žiauriai naikinamas. Vienas akmuo pašvęstas Herkaus Manto, paskutinio prūsų vado, garbei, o kitas – Skomantui, Dainavos-Sūduvos-Jotvos žemių valdovui. Šių žemių gyventojai dėjo daug vilčių, kad Skomantui pavyks sukurt antrą Lietuvą pagal dydį ir stiprybę, bet slavų, kryžiuočių puolimai, vidiniai nesutarimai, tas svajones sužlugdė. Jo laikus primena išlikusi Skomanto vėliava (raudoname fone susipynę du šviesiai raudonos spalvos žalčiai).
(Šioje vietoje būtinai reikia įdėti kryžiaus nuotrauką!!!) Už alėjos, dešinėje pusėje, ant akmenų iškeltas, stovi kryžius „Saulutė“. Šio kryžiaus forma išlikus nuo 4000 metų. Senovėje jis buvo iškaltas akmenyje. Šilainės kryžius – tai atkurta kopija, tačiau Petro pasakojimas apie jo simboliką suteikia jam prasmės ir paslaptingumo. Pasak gyvenvietės šeimininko, kryžius vaizduoja mūsų protėvių pasaulėžiūrą, kuri, pasirodo, nedaug skyrėsi nuo mūsų dabartinio tikėjimo. Pasaulis, kuriame egzistuoja žmogus, padalintas į tris dalis: vanduo, žemė ir šv. trejybė (dangus). Jau tais laikais žyniai žinojo, kad visa gyvybė yra išėjusi iš vandens; to simbolis yra gyvatė, žaltys. Mūsų laikų mokslininkai tai patvirtina. Kryžiaus centrinė dalis – Žemė, kuri sukasi ratu – Saulės ratu. Šis ratas (metai) padalintas į 8 pagrindines dalis (8 metų laikai), anksčiau metų laikai labiau smulkinta, mat jie buvo derinti su gamtos pokyčiais metų bėgyje. Kryžiaus viršutinė dalis – dangus ir trejybės ženklas (trišakis). Kryžiaus stiebas – tiesi linija – tai žmogaus sielos gyvavimo kelias, nuo gimimo (iš vandens), per buvimą Žemėje, kai gyvenimas apsisuka ratu (nuo kūdikystės iki mirties) iki dangaus, kai ta siela keliauja į dausas, o ne išnyksta. Po mirties žmogaus siela pereina pirmus vartus - reinkarnaciją (pusmėnulis esantis Saulės rate), - apsigyvena medžiuose, moterų – liepose, drebulėse, o vyrų – stipresniuose medžiuose, pvz., ąžuoluose. Kūnas lieka žemėje, o siela keliauja į dausas. Pasakymas: „Iš pelenų atsiradai, į pelenus pavirtai“ – tai senojo tikėjimo pasakymas.
Eidami toliau, kairėje išvysime pilį ir lauksą, o dešinėje - sekantį tvenkinį ir prie jo stovintį prūsų stabą, vieną seniausių akmenų, kuriuos galima sutikt Prūsijoje. Tokių stabų randama ir už Lenkijos-Lietuvos sienos, mat teritorijoje, kurioje dabar esame, nebuvo griežtai suskirstyta į Prūsą ar Jotvą, buvo tai vakarų aisčių teritorija. Šio prūsų stabo amžius – apie 4000 metų. Riedulys smarkiai apnaikintas, išrautas iš tos pačios duobės, kaip ir anksčiau minėtieji akmenys. Jame galima atskirti žmogaus bruožus: galvą, akis, nosį, burną, rankoje ragą. Akmenyje buvo iškaltos ir runos, deja, jų atskaityti neįmanoma. Prūsų stabas – verčiant iš prūsų-jotvingių kalbos – tai akmuo. Mūsų krašte aptinkama daug vietovardžių su šio žodžio šaknim: Štabinkės, Štabinas, Stablaukiai ir pan.
Už stabo atsiveria vaizdas į pievelę, tyvuliuojantį tvenkinį, per kurį nutiestas tiltas su pavėsinėmis. Už jo supiltame kalnelyje yra įrengta laužavietė. Ateityje Lukoševičius nori pastatyti dar daugiau pavėsinių, kad atėję čia žmonės turėtų kur pasėdėti, pailsėti, pasigrožėti gamta.
Pasukame kairėn. Kairėje pusėje išvysime vietą apsuptą šlamančių medelių, kur ateityje iš ekologinių medžiagų bus pastatyta lauko scena-amfiteatras, bus paruošta vieta žiūrovams. Čia vyks koncertai ir kiti renginiai.
Keliuku kylame toliau. Dešinėje pusėje, miško gilumoj, aukščiausioje gyvenvietės vietoje yra iškeltas stebėjimo bokštas. Į jį užlipus, atsiveria prieš mus puiki apylinkės panorama, iš čia galima stebėti miško paukščius, žvėrelius, pajusti darną su gamta.
Eidami toliau, sukame kairėn. Paėjėję gabaliuką, išvysime atsiveriantį puikų medinės pilies vaizdą. Pasukę dešiniau, pereiname aplink ją sveikatos taku (toki takai bus nutiesti po visą mišką, bus pavadinti visos Prūsijos-Jotvos gilesnių upių vardais, originalia, vakarų aisčių kalba).
Pasak Petro Lukoševičiaus, ši pilis atstatyta pagal specialistų atkurtą pilies planą. Ji šiek tiek mažesnė nuo originalių, mat pritrūko vietos didesniam objektui. Piliakalnis supiltas pagal senovės protėvių metodus: tiesta rąstus, pilta žemes, vėl rąstus ir t.t., todėl jis stiprus, lyg geležinis. Ant jo pastatyta fortifikacinio (gynybinio) tipo pilis – bokštas-vartai, bokštas, trys nameliai. Visa tai supa medinių, smailių rąstų tvora, o patį piliakalnį – griovys pilnas vandens. Per tą griovį nutiestas tiltas, kuris ateityje galbūt bus patobulintas ir galima jį bus pakelti. Šiuo metu dėl lankytojų saugumo jis pritvirtintas prie žemės. Prieš pilį pastatyti keli nameliai ir jų aplinka sudaro pilies lauksą.
Visi šie objektai suręsti iš rąstų, pagal panašią technologiją, kurią vartojo protėviai. Skirtumas tas, kad senovės statybininkai griovelį iškapodavo viršuj, įleisdavo į jį rąstą ir vėl viršuj iškapodavo. Lukaševičius padarė etnografiškai, logiškiau, kad vanduo nesuplauktų į griovelį ir ilgiau stovėtų medis, iškirto jį iš apačios, o rąstus užkėlė vieną ant kito grioveliu į žemę. Kad tokį rąstą tinkamai pritaikyt, reikia bent 10 kartų ant sienojų užkelt, nukelt. Mediniai pastatai turi pastovėt metus-kitus, kad nusistovėtų, susistiprintų. Objektai pastatyti be vinių, tik skiedrinis stogas sukaltas vinimis.
Senovėje pilyje gyveno aukštuomenė, karvedžiai, dvasiniai vadovai. O priešpilyje – kariai, paprasti žmonės; čia vykdavo visas gyvenvietės gyvenimas, ruošdavo ginklus, kaldavo juos, ruošdavo visa kita, kas reikalinga buvo buičiai, pragyvenimui. Pilyje ir priešpilyje Lukoševičius žada pristatinėti gyvąją istoriją. Pilies teritorija nėra didelė, bet čia yra pakankamai vietos, kad rengti renginius, pokylius; pvz., jau keleris metus čia vyksta Poezijos pavasariai.

Ateitis
Petras Lukoševičius žino, kad norint įgyvendinti visą savo projektą, jo dar laukia aibė sunkių darbų. Nors istorinė dalis lyg ir baigta, tačiau trūksta joje dar įvairių smulkių detalių, kurios dar geriau atspindėtų prūsų-jotvingių gyvenimą, jo prasmę. Prieš gyvenvietės šeimininką – didžiulės komercinės dalies statybos. Jis numatęs pastatyti 100 vietų viešbutį, restoraną. Objektai bus panašių bruožų, kaip ir kiti (istorinio tipo) pastatai. Juos skirs grioviai, jungs tiltai. Restorane bus atkurtas meniu, kuriame bus siūlomi XIII amžiaus valgiai, pagaminti pagal senovės tyrinėtojų atrastas receptūras. Pasirodo, yra patiekalų, kuriuos gaminamės iki šiandien, o nežinome, kad jie išlikę iš gilios senovės.
Prūsų-jotvingių gyvenvietė yra gavusi ES ekoturizmo licenziją. Tai įpareigoja šeimininką stengtis, kad čia būtų išlaikoma darna su gamta, kad objektai būtų pastatyti iš ekologinių medžiagų (mediena, akmenys, plytos, pakulos, molis). Žmonių veikla turi būti suderinta su gamta; draudžiama naikinti gyvūnus, augalus. Siekiama, kad ši vieta tarnautų žmogaus poilsiui, ramybei.
Lukoševičius labai norėtų, kad ateity gyvenvietė atgytų: žada surengti gyvosios istorijos, senovės vakarų aisčių amatų pristatymą. Lankytojams bus suteiktos galimybės nors trumpam „pavirsti“ jotvingiais arba prūsais, paliesti medį, molį, pasigaminti senoviniu būdu maistą ir pan. Gyvenvietėje bus organizuojamos įvairios šventės: tęsiami Poezijos pavasariai, jotvingių Jorės šventė, Kupalinės (Rasos šventė), Mindauginės, Žolinių renginiai susiję su žiląja praeitim.
Savo svajones, užmojus, Petras įgyvendina pasiremdamas istoriniais šaltiniais, sukauptais muziejuose, archyvuose, literatūroje ir aptardamas su istorikais, archeologais, kalbininkais, muziejininkais.

Prūsų-jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose (Šilainėje) pradžioje buvusi patyčių, kritikos, užgniaužimo ir stabdymo objektu, šiandien tampa viena įdomesnių Punsko krašto vietų. Senovės gyvenvietė vis dar tebekuriama, tačiau jau dabar joje dažnai apsilanko žmonės iš viso pasaulio, ypač Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos. Joje pabūvojo ir Lietuvos Seimo nariai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai. Pirmąją Jorės šventę 2009 metais filmavo Korėjos valstybinės televizijos operatoriai.
Prieš dešimtmečius brendusi Petro Lukoševičiaus vizija pagerbti prūsų ir jotvingių atminimą, tampa apčiuopiama realybe. Jo darbai ir pasišventimas yra aukštai vertinami ypač Lietuvoje. Štai įrodymas: Jorės šventės išvakarėse (2009 m.), iš Gedimino pilies Vilniuje buvo per pasiuntinius atvežta Lietuvos Karalystės vėliava. Nuo šiol gyvenvietėje ji plėvesuoja visų švenčių metu, suteikdama jai senovės aisčių dvasios atgimimo jausmą. Džiaugtųsi Petro tėvas ir tėvų tėvai, kad pagaliau, išsaugota tiesa išvysta dienos šviesą.

Nuo projekto prie objekto...

Maži vaikai namą piešia šitaip: pirmiausia turi būt stačiakampis – frontinė siena, paskui – trikampis arba trapecija – stogas, ant stogo – kaminas, iš kurio būtinai rūksta dūmai. Ant sienos – du langeliai ir durys. Na, ir namas jau pastatytas. Tai galbūt pirmykštis projektavimo būdas, mat pradžioje – statinį reikia įsivaizduoti, o vėliau - tą vaizdą, susikūrusį galvoje, -perlieti į popierių arba – mūsų laikais – į kompiuterį.
Suaugusiųjų pasaulyje namo projektavimui reikia ne tik lakios vaizduotės ir gerų sumanymų, bet ir specialistinių žinių bei sugebėjimų, kad pastatas būtų funkcionalus, saugus, ekonomiškas ir patogus, kad įsikomponuotų į aplinką, kurioje gyvena ir dirba žmogus. Svarbu taip pat nustatyti objekto kainą, prižiūrėti, kad darbai būtų atlikti pagal projektą, tamtikrus standartus bei numatytą kokybę. Taigi, tam, kad pažinti visus šiuos niuansus – yra skirtos architektūros studijos. Asmuo, pasirenkantis šias studijas, turėtų turėti lakią vaizduotę, plastinius sugebėjimus, būti jautrus formai, spalvai bei erdvei, mokėti atlikti plastinius ir techninius brėžinius, turėti žinias apie statybines medžiagas bei konstrukcijų meną, o taip pat mokėti dirbti kompiuteriu, kad galėtų aptarnauti specialias projektavimo programas.
Turbūt nesumeluosiu, jei parašysiu, kad šiuo laiku, vienintelis žmogus mūsų krašte baigęs Balstogės politechnikos institute architektūrą yra Gražina Mulerčikienė. Ji yra pirmoji Punsko licėjaus absolventė įsigijusi architekto profesiją, bet ne paskutinė – Vilniuje architektūrą studijuoja dar keli jauni žmonės.

Gražina Mulerčikienė prieš 15 metų baigusi Punsko Kovo 11-osios licėjų, nusprendė studijuoti architektūrą Balstogės Politechnikos institute.
- Visada mėgau piešti, mane labai domino įvairūs rankų darbai; nemėgstu “kalti” teorijos, greičiau - praktinius užsiėmimus. Todėl architektūros studijos man atrodė patrauklios, – pasakoja Gražina. – Deja, teko nusivilti: stojant į šią kryptį, buvo trijų pakopų brėžinių piešimo egzaminas, o Punsko mokykloje - nebuvo galimybių tinkamai tokiam egzaminui pasiruošti. Net plastinio paruošimo nebuvo – tai ką mokėjau – tai pati iš savęs.
Tačiau pirmoji nesekmė Gražinos neišgąsdino. Ji pasiryžo bandyti dar kartą po metų. Laiko neleido veltui – važinėjo į piešimo kursus, mokėsi atlikti brėžinius pagal studijų reikalavimus. Be to, įstojo į Suvalkų policealinę ekonomikos mokyklą, tačiau, pamačiusi, kad tai ne tas, ko ji ieško – sugrįžo prie pirminio pasirinkimo. Jai vis prie širdies buvo praktiniai dalykai, ypač vidaus interjero dizainas, - ji mėgdavo vartyt žurnalus su moderniai įrengtais būstais.
- Tuos manualinius gebėjimus – piešimą, siuvinėjimą ir pan., galbūt išsinešiau iš savo namų. Mano tėtė labai gražiai piešia, daug rankų darbų moka pats atlikti: drožinėti, lipdyti iš gipso.
Po metų, baigusi kursus, Gražinos ranka jau buvo labiau įgudusi. Šį kartą, mergina buvo pasiruošusi stoti į institutą dar kartą – atliko 10 darbų pagal reikalavimus. Stojamasis egzaminas turi konkurso bruožų – pagal pateiktus brėžinius, piešinius, komisija sprendžia apie kandidato praktinius gabumus, gebėjimus piešti, erdvės vaizduotę. Gražina šį “konkursą” laimėjo ir sėkmingai pradėjo architektūros studijas.
- Studijų metu atlikom labai daug praktinių dalykų: dirbome įvairius eskizus, lipdėm, derinom formas ir spalvas. Sugalvodavom įvairių statinių projektus, o vėliau turėdavom juos pristatyti dėstytojams ir draugams. Mokėmės ir statybininko darbų, - buvo toks dalykas: statyba. Pvz., mokėmės įvairiomis technologijomis dėlioti plytas, įvairių techninių sprendimų. Paskutiniais studijų metais – tai jau tik pristatydavom savo vizijas, pernešdami jas į konkrečius projektus.
5 metų architektūros studijos nėra lengvos, po pirmų metų labai daug žmonių atkrito. Deja – norint kažką pasiekti - reikia dirbti, persilaužti, o paskui – kažkaip viskas lengviau eina, – prisimena Gražina.
Architekto profesija – prestižinė, mat nuo jo sugebėjimų ir vaizduotės priklauso statinio ir aplinkos išvaizda, forma. Klientas gali su juo derinti būsimojo pastato paskirtį, techninius reikalavimus ir statybos sąnaudas. Architekto užduotis – ne tik rengti projektą ir eskizus, bet ir įvairių sistemų, pvz., šildymo, vėdinimo, elektros įrangos ir sanitarinės technikos, išdėstymą pastate. Deja, visuomenės pripažinimas neateina taip greitai. Ir čia Gražinai teko truputį nusivilti.
- Po studijų, prasidėjo labai sunkus laikotarpis: beveik neįmanoma buvo gauti darbą pagal išsilavinimą, - prisimena moteris. - Vaikščiojau po įvairias architektūros dirbtuves, bet jauno žmogaus, ką tik po studijų – nieks nenorėjo priimti. Priežastis – 24-25-metis neturi patirties. O kaip tą patirtį įgauti, jei nėra kur atlikti stažuotės? Visi iškart norėjo turėti darbininką: gerai išsilavinusį, jauną ir dar su praktika.
Taigi, Gražinai teko keliauti per daugelį dirbtuvių, kur per ilgai “vietos nešildydavo”.
- Pagaliau patekau į vieną architektūros dirbtuvę, kur reikėjo įdiegti kompiuterinę projektavimo programą, o nieks šito darbo nesiėmė – vyresni darbininkai “su patirtim” paprastai nemokėjo dirbti kompiuteriu, – pasakoja architektė. - Jie man pasakė, kad jeigu aš tą programą perprasiu – galėsiu pasilikti ir dirbti toliau. Taigi per 3 mėnesius pati per save išmokau projektuoti kompiuterine programa, ir - taip likau. Tai buvo mano pradžia. Pinigų daug neuždirbau, bet jau galėjau bent praktiką atlikti. Tai nebuvo paskutinė firma, kur dirbau. Deja, aš baigiau studijas tuo laikoatrpiu, kai darbo pagal mano profesiją, paprasčiausiai - nebuvo.
Laimei, Lenkija įstojo į ES struktūras. Atsivėrė naujos galimybės – įvairūs projektai, susiję su statybomis, remontais, aplinkos gražinimu. Nuo to laiko architektams darbų netrūksta.
- Nors šiuo metu visi kalba apie krizę, bet mūsų, architektų, tarpe - darbų yra nemažai. Matome, kad ir Suvalkuose vyksta daug statybų – tikina Gražina.
Kaip atrodo darbas architektūros dirbtuvėje?
- Gaudavau konkrečią temą, kurią reikia įvykdyti. Koncepciją su klientu nustatydavo pats dirbtuvės šefas, o vėliau pagal nurodymus, projekto brėžinius pavesdavo atlikti man, – dėsto punskietė. - Vėliau viską dariau pati – sugalvodavau kelis projekto variantus, atlikdavau brėžinius, visą statinio projektą.
Kartais įgyta profesija ir sugebėjimai praverčia ne tik darbuose, bet ir asmeniniam gyvenime. Gražina, kartu su vyru Dariumi, nusprendė statyti nuosavą namą, juolab, kad šeima padidėjo dviem vaikučiais.
- Sugalvojau, kad mūsų namo projektą pasidarysiu pati. Punske nusipirkom sklypą. Ilgai galvojom, svarstėm, kurioj vietoj pradėti statybą. Ypatingą dėmesį kreipėme į saulės kritimo kampą. Taip pat stebėjom, kaip namas “atsiras” ant sklypo, stengėmės, kad būtų ne tik estetiškas, bet ir funkcionalus. Nuo šiaurės pusės – langų mažiau, nuo pietų – daugiau, kad būtų daugiau šviesos, šilumos nuo saulės. Namą, aišku - tai mažinom, tai didinom. Buvo labai daug pataisų, pagaliau išėjo toks, koks dabar yra. Aš pati nuo “a” iki “z” projektavau, o meistrai stengėsi pastatyti pagal mano pageidavimus, – juokaudama prisimena Gražina.
Mulerčikų namas pastatytas neseniai, dar nevisiškai baigtas, bet išsiskiria novatoriškumu, originaliais sprendimais. Pastatas nedidelis, tačiau jaukus ir ekonomiškas.

- Dabar, kai pagyvenau savo name, kai kuriuos dalykus galbūt ir pakeisčiau – toki pokyčiai visada atsiranda pagyvenus pastate. Tačiau pasiguodžiu tuo, kad per daug kitų galimybių neturėjom, nes sklypas nėra didelis, - sako šeimininkė.
Tai ne vienintelis namas, kurį suprojektavo architektė.
- Keli projektai, prie kurių teko man dirbti, yra jau įgyvendinti, - prasitaria Gražina. – Pastatai statyti pagal dirbtuvės architektų grupės, kurioje ir aš dalyvavau, parengtus projektus, tačiau kai kuriuos dalykus pakeitė patys meistrai, mat jiems statant atrodė, kad galima kai ką sumodifikuoti, o klientas greičiau paklauso statybininko, nei architekto patarimų, - pajuokauja Gražina.
Pastatų kompleksas Suvalkų specialioje ekonominėje strefoje – PADMA ART firmos būstinė. Tos pačios architektų grupės projektas. Dar ne visos dalys pastatytos, - yra tik pagrindinė dalis.
Pastatas pastatytas Olecke netoli Mozūrijos aukštesniosios mokyklos (Wszechnica Mazurska) pagal Gražinos ir kolegų architektų projektą “Žaczek”. Tai gyvenamasis namas su dalimi skirta paslaugoms.

Šiuo metu Gražina dirba inspektoriumi Suvalkų miesto įstaigos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje. Šiame skyriuje tikrinami statybų projektai, išduodami statyboms leidimai. - Projektuoti, aišku, daug įdomiau, - tvirtina moteris, - bet dabar, kai turiu mažus vaikus, patogiau yra dirbti stabiliame poste. Pats projektavimas reikalauja daugiau laiko ir energijos. Be to, vis dar turiu įvairių darbų, kuriuos atlieku ir namuose. Tačiau, turint mažylius, labai sunku suderint profesinį darbą su mamos ir šeimininkės pareigomis.
Gražina nesigaili savo pasirinktų studijų ir profesinio kelio, nors pati jo pradžia nebuvo lengva.
- Šiuo metu viskas pasikeitė į gerą pusę. Jau praėjo 10 metų, kai baigiau aukštus mokslus. Beje, tik 5 metus - dirbu pastoviai.
Architekto darbas – duodantis plačias galimybes vystytis. Deja, tam, kad užsitarnauti architekto-specialisto vardą, reikia įgyti bent dešimties metų dokumentais įrodytą patirtį šioje srityje, - tada galima dirbti savarankiškai.
Nuo 2003 m. Lenkijoje veikia Architektų rūmai, kurie išduoda įgaliojimą architekto profesijai. Architektai norintys veikti savarankiškai, turi būti minėtų rūmų nariais ir mokėti kas mėnesį nario mokestį. Tiems, kurie dirba architektūros dirbtuvėse, narystė Architektų rūmuose – nebūtina. Jie gali dirbti ir avansuoti tos dirbtuvės struktūrose ir būti pvz., jos partneriu. Po kelių praktikos metų, jaunasis architektas, norėdamas įsigyti architekto ir inžinieriaus specializaciją, turi laikyti profesinį egzaminą prieš vietos komisiją.
- Taip, tai tiesa. Baigdamas studijuoti architektūros kryptį, absolventas turi, kaip įprasta, paruošti diplominį darbą, jį pristatyti ir apginti. Tada (po 5 metų), gauna magistro inžinieriaus architekto laipsnį, - patvirtina Gražina. – Vėliau reikia įsigyti įgaliojimus projektuoti. Tam reikia 3 praktikos metų: 2 metai – prie projektavimo ir 1 metai – prie statybų. Po to galima laikyti profesinį egzaminą prieš atitinkamų Architektų rūmų komisiją (mano atveju – Balstogėje). Vėliau, įgyjamas įgaliojimas projektuoti be apribojimų architekto specializacijoje. Aš dar tokio įgaliojimo neturiu, - man vis dar trūksta tų vienerių metų praktikos statyboje, bet manau, kai vaikai truputį paūgės, bus didesni ir savarankiškesni, - turėsiu daugiau laiko, ir šitą spragą įveiksiu.

Gdy dom pachnie ciastem

Buraki to jedna z kilku wsi w gminie Puńsk, które przylegają do granicy polsko-litewskiej. Wczesną jesienią wybraliśmy się tam do znanej gospodyni, pani Biruty Zimnickiej. Zaradnych gospodyń w okolicach Puńska nie brakuje, jednak pani Biruta swoje umiejętności potrafi jeszcze zareklamować, a pysznymi ciastami umie skusić nie tylko miejscowych łasuchów, lecz również turystów z całej Polski. Panią Birutę i jej kulinarne talenty znamy doskonale, lecz wybraliśmy się do niej raz jeszcze, by pogawędzić o jej nowych osiągnięciach, przygodach w telewizji, dalszych planach.
Biruta Zimnicka wychodzi nam na spotkanie, prowadzi do przytulnej kuchni, sadza za stołem i częstuje, oczywiście, swoimi ciastami. Przy kawie i słodkościach rozmawiamy o VII konkursie „Nasze kulinarne dziedzictwo”, którego finał odbył się jesienią w Urzędzie Marszałkowskim w Białymstoku. Nasza rozmówczyni brała w nim udział już nie pierwszy raz, bowiem w roku 2000 pani Biruta została laureatką nagrody honorowej - „Perły” - za najlepszy w Polsce sękacz (baumkuchen).

W tym roku finał wspomnianego konkursu odbył się w Urzędzie Marszałkowskim Województwa Podlaskiego. Głównym celem konkursu "Nasze Kulinarne Dziedzictwo" jest identyfikacja regionalnych produktów, ich promocja oraz przygotowanie producentów do ubiegania się o ochronę zgodną z ustawodawstwem unijnym. Ideą konkursu jest także zachęcanie mieszkańców obszarów wiejskich do poszukiwania alternatywnych źródeł dochodu.
Organizatorem konkursu była Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego przy finansowym wsparciu fundacji Fundusz Współpracy Program „Agro Smak 2” oraz budżetu samorządów województw. Finałom regionalnym patronują marszałkowie województw, którzy fundują nagrody dla laureatów.
W tegorocznej edycji wzięło udział ponad 50 producentów, którzy zaprezentowali przeszło 70 wyrobów z terenu całego województwa podlaskiego. Cieszymy się niezmiernie, że pani Birucie znów się powiodło: w kategorii „Inne produkty regionalne” zdobyła III miejsce za ciasto „komin”, a później, jej upieczone „mrowisko” zostało uhonorowane „Perłą” i uznane za najlepszy produkt regionalny Podlasia w skali kraju.

Warto zaznaczyć, że ostatnio zauważa się ogromne zainteresowanie dziedzictwem kulinarnym. Przybywający latem na wieś turyści z wielkich miast poszukują zdrowych, ekologicznych produktów, które przypominają im smaki z dzieciństwa, zatem miejscowi mieszkańcy skrupulatnie wykorzystują okazję do uzyskania dodatkowych dochodów.
Zwycięstwa w konkursach pomogły pani Birucie Zimnickiej zaistnieć w regionie, a nawet w Polsce. Wkrótce po finale konkursu „Nasze Kulinarne Dziedzictwo” została ona zaproszona do kilku audycji Programu I Telewizji Polskiej. O litewskich ciastach gospodyni z naszego regionu opowiadała w programie „Kawa czy herbata” oraz „Tydzień”. Wcześniej brała udział w znanym programie „Europa da się lubić”.
Pani Biruta jest niezwykle energiczną, żwawą i pracowitą kobietą. Mimo to coraz trudniej jest pogodzić obowiązki związane z pracą na roli i pieczeniem ciast. Czworo dzieci, trzy córki i syn, są już na swoim. Państwo Zimniccy muszą więc radzić sobie sami z kilkunastohektarowym gospodarstwem. Coraz częściej się zdarza, że trzeba zatrudniać robotnika. Gospodyni przyznaje, że rzadko kiedy idzie do obory, prędzej – staje przy piecyku z sękaczem, czy rondlu do gotowania „mrowiska”. Szczególnie latem, w sezonie turystycznym, trzeba się mocno napracować, by zarobić na pieczeniu ciast. Jednakże pani Biruta zajęcie to bardzo lubi. Z oddaniem studiuje stare książki kucharskie, wyszukuje ciekawe, związane z tym regionem, przepisy. O historii pieczenia sękacza może opowiadać bez końca. Ma nawet pomysł na opisanie lub przygotowanie filmu o procesie pieczenia tego ciasta, począwszy od dawnych dziejów po dzień dzisiejszy. Niestety, trudno jest znaleźć chętnych do pomocy w realizacji tego zamysłu.
„Chciałabym, aby przepisy kulinarne i sposób pieczenia ciast, przekazane przez nasze babcie, nie odeszły w niepamięć. Dziś już mało która gospodyni wie, jak należy piec sękacza na ogniu (żarze), większość z nich przygotowuje to ciasto i potem je piecze na piecyku elektrycznym, a przecież przed kilkudziesięcioma laty można było je upiec tylko na żarze. Po co o naszym kulinarnym dziedzictwie mają pisać obcy ludzie, skoro my sami potrafimy to doskonale zrobić?” – zastanawia się pani Zimnicka.
Biruta Zimnicka swoimi umiejętnościami chętnie dzieli się z innymi gospodyniami. Niejedno przyjęcie weselne uświetniła wyszukanymi potrawami, na wielu innych tutejszych uroczystościach zaskoczyla gości niecodziennym zestwieniem smaków, nowym ciastem, pięknie wykonaną dekoracją. Często jest zapraszana na różnorodne imprezy, by zaprezentowała proces pieczenia sękacza na żarze, pokazała, jak się robi “mrowisko“, babkę i kiszkę ziemniaczaną czy inne litewskie potrawy regionalne.

„Czasami kobiety mnie pytają, skąd to wszystko umiem? Wydaje mi się, że na gotowaniu i pieczeniu znałam sie od zawsze. Uczyła mnie tego moja mama, a ją – jej mama, moja babcia. Ja potrafię nie tylko upiec ciasto czy przygotować mięso. Mogę szyć, wykonywać różne robótki ręczne, zająć się gospodarstwem domowym. Wiedzę staram się przekazać swoim córkom oraz innym gospodyniom” – mówi pani Biruta, energicznie kręcac korbką, bo właśnie piecze zamówiony sękacz. My, widząc, że nasza rozmówczyni jest zajęta, pomału kierujemy się do samochodu. „Wybaczcie, że was nie odprowadzę, ale sami widzicie – nie mogę zostawić ciasta: albo spadnie, albo się przypali…” – woła za nami. Okazuje się, że nie bez powodu ktoś wymyślił powiedzenie: „Bez pracy nie ma kołaczy”.

Deimantė Dokšaitė. Punsko lietuvė: esu „pakabinta“ tarp Lenkijos ir Lietuvos

*KOMENTARAS
Kartais apie autorių parašo kiti. Deimantės Dokšaitės interviu lietuviai.com portalui. Iš ten šis tekstas pasklido po kitus internetinius portalus (Delfi, Alfa, ir kt.)

Božena Bobinienė sako, kad jai pasisekė, nes sukūrė lietuvišką šeimą, tad tautiškumo puoselėjimas Lenkijos lietuviškame kamputyje jai savaime suprantamas. Kartu su vyru Valdu bei dukrytėmis Greta ir Ida ji gyvena Punske, dirba lietuviškoje „Aušros“ leidykloje, viena pati rengia tinklalapį apie savo kraštą ne tik lietuvių, bet ir lenkų, o kai kurias santraukas publikuoja ir vokiečių bei anglų kalbomis.

Moteris – tarsi savo krašto metraštininkė, kartais jos pastebėjimai, pamąstymai ir pamatymai pasiekia ir lietuviams.com redakciją. Nors sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos lyg ir neliko, visgi Božena, kad ir labai arti Lietuvos, bet gyvena Lenkijoje, tad šis interviu apie tai bei apie tai, kaip kartais ji su vyru pasvajoja apie gyvenimą tikrojoje Lietuvoje, apie tai, kaip jų mažėlė po išvykos į Lietuvą baksnodama į nuotraukas sako „buom itavoj“ (buvom Lietuvoj). Ir dar šiek tiek apie tai, kaip kai kurie Lenkijos politikai Suvalkų trikampį mielai užartų ir apsodintų miškais.

- Ar sunku būti lietuve, auginti lietuviais savo vaikus taip šalia Lietuvos, bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje? 
 - Gyvenu Punske – lietuviškiausiame krašte Lenkijoje, todėl man ir mano šeimai būti lietuviais nėra sudėtinga. Turiu laimės, kad ir dirbu lietuviškoje įstaigoje – „Aušros“ leidykloje, kur, savaime aišku, kalbamės vien lietuviškai. Apskritai, Punske nėra tokios įstaigos, kur negalima būtų susikalbėti lietuviškai. Mokyklos – nuo darželio, per pagrindinę, gimnaziją iki licėjaus – lietuviškos. Kultūrinė veikla, renginiai – lietuviški (dar niekad neteko man dalyvauti kokiame nors lenkiškame kultūriniame renginyje Punske).

Turime savo lietuviškas radijo ir televizijos laideles bei spaudą. Net ir valsčiaus įstaigoje (kur oficialiai vartojama lenkų kalba), be problemų galima susikalbėti lietuviškai. Jeigu gyvenčiau kur nors Lenkijos gilumoj, išlaikyti lietuvybę šeimoje tikriausiai būtų sunkiau.
Šiuo metu, kai esam Šengeno erdvėje, pasakymas „šalia Lietuvos“ taip pat neturi tos prasmės, kurią turėjo prieš įžengiant į ES, o ypač - dar anksčiau, kai Lietuva buvo už „geležinės“ sienos. Dabar Lietuva yra pasiekiama be jokių kliūčių ir iš tikrųjų ji yra arčiau mūs, nei mes galėjome net ir įsivaizduoti.

- Kokią ateitį prognozuoji šiam kraštui?
- Aš nesu specialistė, politikė ar kokia nors žynė, kad galėčiau prognozuoti, kas bus ateityje Punsko-Seinų krašte. Tačiau gyvendama čia, stebiu tai, kas vyksta ir be abejo, tai ką matau - optimizmo per daug neteikia. Galbūt visa tai liečia ne tik mūsų kraštą, bet ir visą Lietuvą.
Kampelis, kuriame gyvename, aišku, yra nepakartojamas ir mielas, visi, kas tik iš čia išvažiuoja, labai mielai jį prisimena, ilgisi jo, nori sugrįžti. Tačiau šiame krašte nėra vietos jauniems, išsimokslinusiems žmonėms. Paprastai išėjęs mokslus, jaunimas ieško darbo, būsto, kuria šeimas. Akivaizdu, kad ieško pelningo darbo, nes kaip galima pradėti gyvenimą už 1000-2000 zlotų (įprasta alga mūsų sąlygomis)? Punskas ar Seinai – tai maži miesteliai, kuriuose išvis to darbo nėra, aplink – kaimai, kur, savaime aišku, nedaug jaunimo po studijų pasilieka. Net ir pasiturinčių ūkininkų vaikai, vietoj to, kad pasiliktų savo tėvų moderniai įrengtame ūkyje, iškeliauja į pasaulį. Taip ir lieka mūsiškiai Lietuvoje arba Lenkijos gilumoj (priklausomai, kur studijavo), arba išvis emigruoja kur į Vakarus; kai kuriems tikrai puikiai sekasi, turi gerus postus, yra daug pasiekę. Taigi, pamažu mūsų kraštas „senėja“.
Deja, praėjo laikai, kai žmonės dirbo vien dėl idėjos, gyvenam materializmo amžiuje. Dabar pasaulis siūlo kitą gyvenimo stilių, kitas galimybes, o mūsų kampelis šiuo atžvilgiu nėra patrauklus, ypač jaunimui...
Turiu viltį, kad negreit pildysis vieno Lenkijos politiko žodžiai, kad vadinamąją Lenkiją „B“ (kurioje, deja, ir mes esame), reikia tik užarti ir apsodinti miškais (šypsosi – aut. past.).

- Turi, puoselėji tinklalapį apie Punsko lietuvius, jų veiklą, renginius. Kaip gimė idėja jį rengti? Kodėl užsikrovei sau šią „naštą“? Iš ko sulauki pagalbos?
- Tinklapis www.punsk.com.pl tiksliau yra apie Punsko kraštą, bemaž viską, kas jame vyksta.
Pirmus kelis virtualius lapus apie Punską sukūriau dar studijuodama (toks buvo praktikos atlikimo reikalavimas). Kadangi vienintelis puslapis apie Lenkijos lietuvius, ypač Punsko-Seinų krašto lietuvius, buvo Sigito Birgelio sukurtas www.punskas.pl, kuriame gal daugiau dėmesio skiriama šio krašto lietuvių draugijoms, istorijai, kultūrai, literatūrai ir spaudai, man kilo mintis, būtent sukurti kitą tinklapį, kur tokia, labiau buitinė, kasdienė informacija apie šį regioną būtų pateikta ne vien lietuvių, bet ir lenkų kalba. Man pritarė Punsko „Aušros“ direktorius Romas Vitkauskas, o Sigitas užsiminė ir apie šio krašto aktualijas ir taip prasidėjo...
Pagrindinis mano tikslas kuriant šį puslapį buvo prieinamai pristatyti ne tik lietuviams, bet ir lenkams Punsko krašto lietuvių gyvenimą, veiklą, tradicijas, šventes, kultūrą, verslą, kulinarinį paveldą, turizmo pasiūlą. Noriu, kad iš šio puslapio lankytojas susidarytų teigiamą punskiečių įvaizdį, suprastų, kad nepaisant įvairių (ne visada teigiamų) gandų, mes esam normalūs, gana aktyvūs (šypsosi – aut. past.) lietuviai, kad naršydami tinklapyje, žmonės (ypač lenkai) atsikratytų įvairių žalingų stereotipų. Tikslingai netalpinu įvairių viešųjų forumų, komentarų - ne visi interneto vartotojai objektyvūs, kartais dėl ginčo su kokiu nors vienu žmogum – sugretina jį su visa tauta. Aišku, tinklapo turinį tiksliai išverčiu į lietuvių ir lenkų kalbas, yra santraukos anglų ir vokiečių kalbomis.
Nepasakyčiau, kad man tai „našta“. Jeigu taip būtų, paprasčiausiai, daugiau jo nerengčiau. Man rūpi šio krašto (tuo pačiu visų mūsų) įvaizdžio gerinimas. Reikia įsisamoninti, kokią galią turi šiandien internetas, reklama, marketingas.
Šiaip visus straipsnius, aprašymus ruošiu pati. Kartais gaunu iš draugų nuotraukų. Ateity reikėtų tinklapį patobulint, padaryt patrauklesnį (pvz. grafikos atžvilgiu), reikėtų operatyviau teikti informaciją, na, bet tam viskam reikia daugiau darbo rankų... Nuo pernai metų mano ir Sigito internetinių puslapių kūrimą remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

- Kaip vertini Lietuvos politiką Suvalkų trikampio lietuvių atžvilgiu?
- Nors iš tikrųjų, politika aš nesidomiu, tačiau man atrodo, Lietuva skiria pakankamai dėmesio šiam kraštui. Jei būtų to nedariusi, sakykim, Seinuose nebūtų nei „Lietuvių namų“, nei „Žiburio“ gimnazijos, nebūtų taip plačiai išvystyta kultūrinė veikla ir lietuviškas švietimas Punske. Tikriausiai kai kuriems viso to maža, bet juk neprijungs Suvalkų trikampio prie Lietuvos?! (šypsosi – aut. past.)

- O kaip su lenkais? Tenka neretai girdėt, kad jie daro viską, kad tik asimiliuotų šio krašto lietuvius. O gal tai neteisingi gandai?
- Labai sudėtingas klausimas. Žinau, kai kuriems mūs krašto lietuviams lenkas – tai priešas, ir atvirkščiai. Aš stengiuos taip negalvoti. Kuo daugiau keršto ir pykčio išliesime vieni kitiems, tuo bus blogiau. Pakanka tik užsiminti apie kokią nors problemą Lenkijos-Lietuvos tema, o tuoj atsiranda galybės kitų ginčų. Pavyzdžiui, po to, kai pasklido žinia, kad Lietuvos režisierius žada sukurti filmą apie Žalgirio mūšį, tuoj Lenkijos portale www.onet.pl pasirodė tūkstančiai atsiliepimų, kur didesnė dalis – priešiškai nusistačiusių kažkokių lenkų nacionalistų lietuvius šmeižiantys pasisakymai. Aišku, buvo ir tokių, kurie pritarė projektui ir iš vis teigiamai vertino Lietuvą, bet juos užgoždavo tų „pasipiktinusiųjų“ komentarai.
Ir iš tikrųjų, tada pamatai, kad nesvarbu, kiek metų ar amžių dar prabėgs, kai kurie lenkai vistiek lietuvius traktuos kaip tuos žemaitiškus būrus ir žiūrės į juos iš „šlėktiško (bajoriško) viršaus“. Nežinau, tai jau gal įaugę genuose – tas lietuvių žeminimas. Pagal kai kuriuos „internautus“, be Lenkijos „pagalbos“, lietuviai dar toliau bėgiotų po miškus su ietimis, vilkėdami išverstus kailius...
Teko man susitikt ir su tais „normaliais“ lenkais, dažniausiai iš Lenkijos gilumos, ir jie nėra taip kovingai nusistatę prieš lietuvius, kaip sakykim, Seinų krašto lenkai. Pasienyje yra blogiausia. Ir jeigu kalbama apie šio krašto lietuvių asimiliaciją, tai galbūt siekia jos būtent šio krašto lenkai. Ko gero šio „kampo“ lenkams negarbė, kad lietuviai daug geriau gyvena (vien dėl savo operatyvumo ir darbštumo), nei jie patys. Dar pastebėjau, kad požiūris į Lietuvą ir lietuvius priklauso ir nuo lenkų išsilavinimo – kuo geriau išsimokslinęs – tuo daugiau tolerancijos.
Gyvendami Lenkijoje, bendravimo su lenkais neišvengsime, ypač, jei reikia ieškotis čia darbo, tvarkyti įvairius reikalus. Man atrodo, daugeliu atvejų, tai ne lenkai mus lenkina, o lenkinamės mes patys. Žinau vieną darbovietę Seinuose, kur per daugelį metų dirbo keli lietuviai, tačiau su klientais lietuviais kalbėdavosi tik lenkiškai. Į tą įstaigą atėjęs jaunas žmogus, lietuvis, nepaisydamas įpročių, pradėjo su lietuviais kalbėtis lietuviškai (nors, aišku, ne visiems tai patiko). Vėliau dvikalbiškumas įstaigoje nieko jau nestebino.

- Kas tau yra Lietuva? O kas tavo vaikams?
- Lietuvos įvaizdis mano sąmonėje keitėsi su amžiumi. Kai buvau maža, tai buvo „pasakų šalis“ (apie jos „tarybiškumą“ - ir taip tada nedaug išmaniau). Atsimenu, kažkada žiūrėjom filmą apie Eglę žalčių karalienę (aišku baltai-juodame ekrane) ir tada įsivaizdavau tą Baltijos paplūdimį, Eglės tėviškės laukus, gėlėtas pievas, kurių kvapą jaučiau sklindant per stiklinį ekraną... Tada Lietuva buvo tokia rami, kvepianti, ošianti jūros bangomis...
Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi būdama licėjuje (17-18 metų), su ansambliu buvome nuvykę į Vilnių ir Kauną, o vėliau į pajūrį (Kretingą). Baigus licėjų, stojau į Medicinos akademiją Kaune. Tai buvo ką tik po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Niekad nepamiršiu senamiesčio, Žaliakalnio ir „Kauko laiptelių“ bei Laisvės alėjos. Po pusantrų metų mokslus baigiau, mat ne prie širdies man buvo gydytojo profesija, tačiau Kaunas visada turės joje savo vietelę.
Šiandien Lietuva labai pasikeitė, išgražėjo. Einant pro parlamento rūmus, sunku įsivaizduoti, kad ne taip seniai čia stovėjo tankai ir minios žmonių...
Lietuva man labai artima, daug artimesnė, nei Lenkija, tad ji - man Tėvynė. Tą artumo jausmą jutau, kai per televiziją namuose, Lenkijoje, stebėjau sausio 13-osios įvykius... Tie jausmai išliko iki šiandien.
Jei tik turim laiko, su šeima vykstam pasivažinėti po miestus ir miestelius. Ir kiekvieną kartą Lietuva mus kaskart labiau stebina savo grožiu ir paprastumu. Sunku spėti, ką Lietuva reiškia mano dukroms, jos dar mažytės. Važinėdami po Lietuvą, stengiamės, kad jos pamatytų daugiau nei tik „maximas“ ir „akropolius“. Todėl, žiūrėdama nuotraukas iš kelionių, net ir mažiausioji, 2 metukų, dukra iškart pasako „buom itavoj“ (buvom Lietuvoj).

- Kartą esi rašiusi apie lietuvių merginų vestuves jūsų krašte, apie tai, kad jos buvo daugiau lenkiškos nei lietuviškos. Bet ar galima kaltinti, juk visa aplinka visgi lenkiška, o juk ir mes patys Lietuvoje pykstame, kai kas nors čia gyvenantis nemoka lietuviškai ir pernelyg aukštai kelia savo tautiškumą. Apskritai, kaip pačiai pavyksta taip teisingai gyvent?
- Taigi, čia ir yra ta bėda: kiek mes esam lietuviai, kiek lenkai. Iš tikrųjų, mus nuo mažens mokė, kad mes iš niekur neatėjom, kad visada čia gyvenom ir, kad visada buvom lietuviais. Tai kodėl mes negalim reikalauti, kad traktuotų mus lygiavertiškai. Jeigu galvosim, kad gyvendami Lenkijoje, turime nusileisti viskam, kas lenkiška, tada mūsų kova dėl lietuvių kalbos ir viso kito - netenka prasmės.
Jeigu mes turėtume prisitaikyti prie valstybės, kurioje gyvenam - gal tada ir reikėtų tapti lenkais. Galime ir nekelti savo tautiškumo, tik tada – ar žavėsis Lietuva tuo Punsko-Seinų kraštu?
Aš galiu taip sau kalbėti ir mąstyti – man paprasta, nes man pavyko sukurti lietuvišką šeimą. Nežinau, kaip būtų buvę su manim, jeigu mano vyras būtų lenkas ar kokios nors kitos tautybės. Tačiau, manau, tai dar nereiškia, kad turėčiau pasiduot tik jo kilmės įtakai: išsižadėt savo kalbos, kultūros, tradicijų. Man atrodo, kad viskas, kas vyksta mišriose šeimose, turėtų būti išsverta po lygiai, na, nebent ta antroji pusė pati nori asimiliuotis. Žinau, kad tai įmanoma, nes mūsų krašte yra tokių mišrių šeimų, kurios sugeba išauklėti vaikus ir gyventi „pusiau lenkiškai – pusiau lietuviškai“.

Nors dažniausiai visi grožisi, džiaugiasi Suvalkų trikampio lietuviais, jų aktyvumu, lietuviškumu, tačiau kartais ir iki Lietuvos ataidi kalbos, kad nelabai lietuviai ten vieningi, pešasi tarpusavy dėl garbės ar pinigų. Kaip gali tai pakomentuoti?
- Būtent dėl to savo puslapyje neleidžiu rašyti komentarų... (šypsosi – aut.past.). Kaip visur – visokių dalykų būna: ir gerų, ir blogų. Gyvenam mažoje visuomenėje, kur kiekvienas kiekvieną pažįsta, kartais atsiranda tokių, kurie mano esą nepakeičiami. Aišku, be jų, yra daugiau tokių „ypatingųjų“, kuriems atrodo, kad jie patys geriausi. Na ir prasideda: kai jau maža purvo savo kieme, pradeda mėtytis juo ir svetur. Tačiau, manau, tokios kalbos ir veiksmai prie nieko gero neveda, tik kenkia visai visuomenei – nevalia paukščiui dergti savo lizdo. Ką gi, gėda man už tuos peštukus.

- Dirbi „Aušros“ leidykloje, kokia jos reikšmė šiam kraštui?
- Šiemet Punsko „Aušros“ leidykla švenčia savo 15-metį. Manau, leidyklos reikšmė šiam kraštui neįkainojama (deja, ne kiekvienas tai pastebi). Tai vienintelė lietuviška leidykla visoje Lenkijoje. Čia leidžiamas svarbiausias Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ ir kiti – Suvalkų miesto lietuvių „Suvalkietis“, lietuvių vaikų žurnaliukas „Aušrelė“, Šv. Kazimiero draugijos žurnalas „Šaltinis“, Punsko lietuviško licėjaus moksleivių „Dėmesio“.
Leidykloje rengiami ir leidžiami bei spausdinami vadovėliai mūsų krašto lietuviškoms mokykloms pagal Lenkijos ministerijos reikalaujamas mokymo programas. Pati mokiausi lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių (dažnai pačiai tekdavo versti į lietuvių kalbą biologijos, geografijos ar matematikos vadovėlius), tad įsivaizduoju, koks palengvinimas mokiniams yra mokytis iš lietuviškų vadovėlių. Be to, leidykloje leidžiama ir vietos autorių grožinė literatūra, prisiminimai; atliekami kiti užsakymai pagal įvairių įmonių poreikius.
„Aušros“ leidykla stengiasi gerinti ir šio krašto įvaizdį: leidžia įvairius informacinio pobūdžio leidinius, krašto albumus, bukletus, lankstinukus, redaguoja minėtus internetinius puslapius. Be to, kiek įmanoma, dalyvauja įvairiuose ES projektuose, ne kaip partnerė, bet paskirų darbų atlikėja. Pavyzdys: tarptautinis projektas „Euroregiono Nemunas įvaizdžio gerinimas“, kurio rezultatas – 7 informaciniai žurnalai bei keli turistiniai ir kultūriniai leidiniai, - tuose leidiniuose stengėmės maksimaliai patalpinti aktualios informacijos ir apie mūsų kraštą. Projekte dalyvavo Lenkijos, Lietuvos bei RF Kaliningrado srities partneriai, tad leidiniai buvo išleisti visomis tomis kalbomis ir tose šalyse išplatinti.

- Kai lankaisi Lietuvoje, jautiesi sava? Niekad nebuvo kilę minčių joje apsigyventi?
- Nežinau, kaip tai jaučia kiti vadinamojo Suvalkų trikampio lietuviai, bet aš visada jaučiau, kad esu lyg „pakabinta“ erdvėje tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tai lyg dvi aibės su bendra dalimi – Punsko-Seinų kraštu, kur mes ir esam. Man atrodo, niekad netapsiu tikra lenkė ir niekad nebūsiu lietuvė iš Lietuvos. Dar studijų metais į mus – lietuviukus iš Lenkijos ir dėstytojai, ir draugai žiūrėdavo kaip į „lenkus“. Ir dabar girdisi, kad Lietuvoje mus vadina lenkais – nesvarbu, kad kalbam lietuviškai. O lenkai Lenkijoje, jeigu mes prisipažįstam, kad esam lietuviais, tai ir vadina lietuviais, o ne lenkais...
Lietuvoje niekada nesijaučiau svetima. Čia kur kas labiau jaučiuosi „pas save“ nei kažkur Lenkijos gilumoj. Beje, blogiausiai jaučiuosi Seinuose - ten, dar atrodo, iš kiekvienos kertės išlenda tarpukario „baubai“; ten ir žmonės, - kurie save vadina lenkais, labai priešiškai nusistatę prieš lietuvius. Todėl labai vertinu Seinų lietuvių pastangas puoselėjant lietuvišką švietimą ir kultūrą.
Mintis apsigyventi Lietuvoje – ne tik buvo kilusi – bet ji vis dar aktuali, ypač mano vyrui, kuris ten praleido šešeris metus studijuodamas, ir ypač tada, kai kyla įvairių, kad ir buitinių, problemų čia, Lenkijoje. Bet nežinau, ar kada nors tai įgyvendinsim, per daug giliai įleidom šaknis Punske: čia turim nuosavą namą, kurį statėm savo rankom, čia gimė mūsų vaikai, čia (kol kas) dirbam.

- Ar sapnus sapnuoji tik lietuviškai ar būna ir lenkiškai?
- Aišku, lietuviškai. Neprisimenu lenkiškų sapnų (šypsosi – aut. past.). Nežinau, Deimante, man atrodo, tai ir yra ta problema, dėl kurios vis dar neaišku – kieno mes – ar Lenkijos, ar Lietuvos. Jeigu mes jaučiamės lietuviai, tai kodėl turėtumėm sapnuoti lenkiškai? Ar kada nors sapnavai pavyzdžiui angliškai ar vokiškai?

http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/punsko-lietuve-esu-pakabinta-tarp-lenkijos-ir-lietuvos.d?id=17792580

Kai namai kvepia keptu pyragu

Burokų kaimas – vienas tų Punsko valsčiaus (Lenkija) kaimų, kurie artimiausiai prisišlieję prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Vieną ankstyvo rudens dieną ir nuvykome į tą kaimą pas p. Birutę Zimnickienę – garsiąją Punsko krašto šeimininkę. Sumanių šeimininkių šioje apylinkėje netrūksta, tačiau p. Birutė savo sugebėjimus moka dar ir išreklamuoti, o skaniais pyragais ne tik apylinkės smaližius patenkinti, bet ir miestiečius iš Lenkijos gilumos sugundyti. Mes p. Birutę gerai pažįstam, žinom jos kulinarinius talentus, bet išsiruošėm pas ją dar kartą, kad šnekterėti apie jos naujus pasiekimus, žygius Lenkijos televizijoje, tolimesnius sumanymus.
Birutė Zimnickienė mus šiltai pasitinka, vedasi į jaukią virtuvę, sodina už stalo ir vaišina – žinoma – savo pyragais. Gerdami kavą ir skanaudami pyragus, kalbamės apie š. m. rugsėjo 21-24 d. įvykusį VII-ąjį „Mūsų kulinarinis paveldas” konkursą. Mūsų pašnekovė šiame konkurse dalyvavo ne pirmą kartą. Mes gerai atsimename, kai 2000-aisiais metais ji laimėjo garbės prizą „Perlą“ už visoje Lenkijoje geriausį raguolį (šakotį, mūsuose dar „bankuchenu“ vadinamą).

2008 metais minėto konkurso finalas įvyko Palenkės vaivadijos maršalkos įstaigoje. Renginio pagrindinis tikslas – atrasti ir pristatyti regioninius produktus bei padėti jų gamintojams tuos produktus apsaugoti atsižvelgiant į ES teisę. Be to, konkurso idėja yra paskatinti kaimo gyventojus ieškoti alternatyvių pelno šaltinių. Konkursą parengė Lenkijos regioninio ir vietinio produkto rūmai (Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego). Finansinę paramą skyrė Bendradarbiavimo fondas programa „Agro Smak 2” bei vaivadijos savivaldybės. Regiono finalą globojo Vaivadijos maršalka, kuris laureatams skyrė prizus. Šiemet konkurse dalyvavo virš 50 gamintojų, kurie pristatė per 70 įvairių gaminių iš visos Palenkės vaivadijos.
Poniai Birutei ir vėl pasisekė: konkurso „Ypatingų produktų kategorijoje” ji laimėjo III vietą už pyragą „kaminą”, o vėliau, jos pagamintas „skruzdėlynas” buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Perlu” ir pripažintas geriausiu Palenkės vaivadijos regioniniu produktu.
Pastaruoju metu pastebimas didžiulis susidomėjimas kulinariniu paveldu. Vasarą iš didmiesčių atvažiuojantys į kaimą poilsiautojai ieško sveikų, ekologiškų produktų, kurie primena dar vaikystėje pažintus skonius. O vietos gyventojai naudojasi proga papildomai pasipelnyti.
Laimėjimai konkursuose padėjo Birutei Zimnickienei išgarsinti savo sugebėjimus. Netrukus po „Mūsų kulinarinis paveldas” konkurso finalo, ją pakvietė Lenkijos viešosios televizijos I-osios programos kelių laidų autoriai. Apie lietuviškus pyragus mūsų krašto šeimininkė pasakojo tiesioginiame „Kawa czy herbata” laidos eteryje, bei laidoje ūkininkams „Tydzien”.

Ponia Birutė – labai energinga, žvali ir darbšti moteris. Kartu su vyru, išleidę į pasaulį tris dukras ir sūnų, savo ūkyje - kiek pajėgia - dirba patys, tačiau dažnai jėgų pritrūksta ir reikia samdytis darbininkus. Šeimininkė pripažįsta, kad retai kada eina į karvidę, greičiau – prie krosnelės su šakočiu ar keptuvės skruzdėlynui gaminti. Ypatingai vasarą, norint pasipelnyti, reikia smarkiai prie pyragų padirbėti. Tačiau ponia Birutė labai šį darbą mėgsta. Su atsidavimu studijuoja senas kulinarines knygas, ieško įdomių, susijusių su mūsų kraštu, receptūrų. Apie šakočio kepimo pradžią ir tolesnę jo raidą gali pripasakoti visą knygą, - turi net sumanymų aprašyti ar sufilmuoti visą kepimo procesą nuo senovės iki nūdienos. Deja, nelabai yra kam tuo užsiimti. „Norėčiau, kad mūsų močiučių paliktos receptūros, kepimo būdas, neišnyktų. Jau šiandien retai kuri moteris žino, kaip reikia kepti šakotį ant ugnies (žarijų), dauguma gamina jį pasinaudodama elektrinėmis krosnelėmis, o seniau juk įmanoma buvo tai padaryti tik ant žarijų. Kam koki svetimi žmonės turi aprašinėti mūsų kulinarinį paveldą, jeigu mes patys galėtume tai kuo puikiausiai atlikti” – tikina ponia Zimnickienė.
Birutė Zimnickienė noriai dalijasi savo sugebėjimais su kitomis šeimininkėmis. Dažnai yra kviečiama į įvairius renginius, kad pristatytų šakočio kepimą ant žarijų, skruzdėlyno, kugelių, vėdarų, ar kitų lietuviškų patiekalų gaminimą.

„Kai kada manęs moterys klausia: iš kur aš taip viską žinau? Man atrodo, kad aš tai žinojau visada – mane mokė mano mama, o ją – jos mama – mano močiutė. Ir aš moku ne tik pyragus išsikepti, bet ir mėsą paruošti, ir siūti, ir kitus namų ruošos bei rankų darbus atlikti. Stengiuos visa tai perduoti ne tik savo dukroms, bet ir kitoms šeimininkėms” – sukdama volą su šakočiu savo specialioje virtuvėlėje, sako šeimininkė. Mes, matydami, jog ponia Birutė užsiėmus, krypstame prie mašinos. „Atleiskite, kad neišlydėsiu, bet matot – negaliu palikt pyrago: arba nukris, arba prisvils…” – šūktelėja pavymui. Taigi, ne be prasmės kalbama: „Be noragų, nėr pyragų”.