Padovanokim vaikui žaislą

Vaikystė – spalvingas nerūpestingumo, žaidimų laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Į atmintį įstringa laimingiausi momentai, gražiausi jausmai, artimi ir mylimi žmonės ir, be abejo, vieta, kurioje gyvenome, bei daiktai, kuriais žaidėme.
Prisimenu, kaip su broliu išlėkdavom į kiemą ir žaisdavom susigalvotus žaidimus. Pavyzdžiui, ūkį: pagaliukais aptverdavom “sklypą”, išskirdavom “tvartus”, “kluonus”. Mūsų “laukuose” ganėsi karvės ir kiaulės (įvairių ilgių pagaliukai). “Šienaudavom” – priraudavom žolės, sustatydavom “kūgius”, kad išdžiūtų, o vėliau brolis vieninteliu savo plastmasiniu traktorium vežiodavo tą šieną į “kluonus”. Kitąsyk su kaimynų vaikais žaisdavom krautuvę. Susiieškodavom lentgalių lentynoms, į tuščias konservų skardines prisiberdavom žemės – “miltų”, smėlio – “cukraus”, akmenukų – “žirnių”. Burtų būdu nustatydavom, kas bus pardavėjas. Juk tai buvo svarbiausias ir įdomiausias vaidmuo: jis viską svėrė, matavo, skaičiavo “pinigus” – lapus. Likusieji buvo pirkėjai.
Tai tik du pavyzdžiai, kaip prieš keliasdešimt metų vaikai leisdavo laisvalaikį. Žaislų turėjome labai mažai, bet puikiai juos atsimenu: rožinį plastmasinį arkliuką ant ratukų, meškiną, prikimštą drožlių, ir vienintelę lėlę. Apgailestaudavau, kad ji neturi ilgų kasų, užtat įvairiais būdais bandžiau jai prailginti plaukus, pvz., prisegdavau siūlų. Brolis didžiavosi vienu savo traktorium ir sunkvežimiu.
Mūsų vaikystės laikais neturėjome spalvotų, įmantrių žaislų, namuose nebuvo spalvotosios televizijos, interneto, ne tik mobiliųjų – bet išvis telefonų. Tačiau mes nenuobodžiavome, ieškodavom sau užsiėmimų, savo žaidimams naudodavom paprasčiausius daiktus. Didžiąją laisvalaikio dalį praleisdavome lauke – kieme, laukuose, aplinkinėse giraitėse, prie ežero, upės, kūdros. Tai turėjo ir teigiamą poveikį mūsų vystymuisi: reikėjo vaizduotės sugalvoti sau užsiėmimą, be to, ištisas dienas praleisdavom gamtoje, o ne patalpose.

Kuo šiandien žaidžia vaikai?
Pasirinkimas – begalinis. Jau nuo kūdikystės vaikams siūloma tūkstančiai įvairiausių žaislų. Ir tai nėra kaip seniau – tik lėlės ir tik mašinytės. Dabar žaislai skirstomi į grupes: interaktyvieji (elektroniniai – tie, kurie cypia, žybčioja, groja, dainuoja, patys juda); lavinamieji (įvairios kaladėlės, dėlionės); reklamuojami televizijoje (firminiai, animacinių filmų herojai); stalo (šaškės, šachmatai, „Monopolis“) ir kompiuteriniai (Play Station) žaidimai; žaislų kolekcijos (Littlest Pet Shop, Hot Wheels).
Taigi rinktis yra iš ko, tik ar visada renkamės teisingai ir protingai? Į ką reikėtų kreipti dėmesį perkant savo atžaloms žaislus?
Be abejo, žaislai ir žaidimai – tai, kuo vaikai užsiima laisvalaikiu – turi didžiulę reikšmę vaikų ugdymui. Geri žaislai turėtų padėti vaikams geriau pažinti aplinką, mokyti koordinuoti rankas ir akis, skatinti mąstymą, bendravimą su kitais. Vaikas mokosi, kaip sugyventi, dalintis ir atleisti, kaip spręsti įvairias žaidimo užduotis grupėje. Žaislų, padedančių atskleisti jauno žmogaus gabumus, pasirinkimas mūsų parduotuvėse yra nemažas, tačiau yra ir tokių, kurie gali kelti tėvų susirūpinimą.

Ko reikėtų vengti perkant vaikui žaislą?
Berniukai mėgsta žaislinius ginklus, monstrus, įvairių nuotykių filmų herojus – kovotojus (Spaidermenas, Betmenas, Star Wars kariai); kovinius kompiuterinius žaidimus, kuriuose herojai turi po kelias gyvybes. Deja, mokslininkai nustatė, kad koviniai žaidimai skatina agresiją: muštynes, tyčiojimąsi, nepagarbą kitiems, žiaurumo ir smurto protrūkius. Pirkdami tokius žaislus ar kompiuterinius žaidimus, nesąmoningai parodome vaikams, kad bet kokį ginčą ar kivirčą geriausiai spręsti ginklu. Ypač kompiuteriniai koviniai žaidimai pilni prievartos ir smurto vaizdų. Kompiuterinis žaidimas vaiką įtraukia, jis negali sustoti žaidęs, o jei žaidimas nesiseka – vaikas tampa piktas, irzlus, agresyvus.
Stebėdama savo dukras, matau, kad ne tik koviniai kompiuteriniai žaidimai veikia psichiką. Pats ilgalaikis “sėdėjimas” prie kompiuterio kelia irzlumą, kartais galima sakyt, kad ir agresiją. Iš tiesų vaikas įsigilina į žaidimą, nori pereiti vis daugiau ir aukštesnes pakopas, ir negali atsitraukti nuo monitoriaus. Dėl to būtina skirstyti laiką ir stengtis jį riboti.
Daug priešiškų nuomonių skelbiama apie Barbes, Bratz, My Scene lėles, primenančias princeses ar manekenes. Vieni teigia, kad šios lėlės daugiau kenkia, nei lavina. Šios pernelyg išsidažiusios, grakščios, išpustytos lėlės mažų mergaičių akyse yra idealios merginos, moters įvaizdis. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad toks idealios figūros įvaizdis skatina jaunas mergaites siekti tokio pat tobulo kūno (jos laikosi kartais drastiškų dietų, kurios veda prie mitybos sutrikimų, pvz., anoreksijos), Barbių gerbėjos užauga savimylos, o ne būsimos rūpestingos žmonos ir motinos. Vėlgi kiti sako, kad mažosios Barbių savininkės yra aukštesnio intelekto, valingos ir didesnės optimistės nei tos mergaitės, kurios tokių lėlių neturėjo. Be to, Barbė disciplinuoja – kokį nors kitą žaislą galima užmiršti ir numesti kur nors į kampą, o juk su gražuole Barbe taip elgtis negalima.

Pirkdami kad ir paprasčiausią žaisliuką, būtinai perskaitykime jo etiketę
Svarbiausia, kad daiktas, kurį duodame vaikui į rankas, būtų saugus, pagamingas iš nekenksmingų medžiagų. Todėl būtinai skaitykime etiketes. Jose rasime informaciją, kokiai amžiaus grupei produktas yra skirtas, pvz., tinkamas vartoti vaikams nuo gimimo iki 3 metų (ženklas 0-3) arba nuo 3 metų (ženklas 0-3 išbrauktas). Labai svarbus etiketėje yra CE ženklas – nurodantis, kad tam tikras žaislas, pagamintas Europoje ar kur kitur, atitinka Europos Sąjungos saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Toks etikečių ženklinimas turėtų garantuoti, kad produktas, skirtas vaikams, yra ištirtas mechaninių (medžiagos patvarumas, stabilumas, briaunų aštrumas), fizinių (garso stiprumas, kinetinė žaislo jėga), cheminių (kenksmingi cheminiai elementai, pvz., švinas, gyvsidabris; plastifikatoriai; medžiagų degumas) savybių atžvilgiu. Dar griežčiau yra tikrinami žaislai, skirti kūdikiams (žaislo patvarumas, smulkios detalės).
Saugiausios ir patikimiausios yra specializuotos vaikų prekių parduotuvės. Beje, ten žaislai nėra pigūs. Dėl to dauguma tėvų apsiperka turguose, didžiuliuose prekybos centruose ir internete. Čia pirkdami žaislus, turėtume labai atidžiai skaityti etiketes, įvertinti žaislo patvarumą ir saugumą.
Tačiau nepasitikėkime vien kainomis. Ne visada brangus žaislas yra vertas savo kainos. Šiuo metu mūsų rinka užversta kiniškų produktų mase. Bet – dėmesio! – tai ne tik pigiausi, „kičiniai“ žaislai. Kinijoje žaislus gamina ir didžiausi populiariausių žaislų koncernai, pvz., amerikiečių Mattel (Barbie, Hot Wheels, interaktyvieji žaislai, stalo žaidimai), Hasbro (My Little Pony, Littlest Pet Shop, interaktyvieji žaidimai). Ir nors jie brangūs, nes firminiai – ne visada jų kokybės standartai išlaikomi. Buvo atvejų, kad Kinijoje pagaminti žaislai buvo prisotinti kenksmingų cheminių medžiagų, vaikui žaidžiant atkrisdavo smulkūs elementai. Taigi būkime budrūs.

Koks žaislas pats geriausias?
Geras žaislas turi sudominti vaiką, lavinti jo gebėjimus. Dažnai tėvai nusivilia, kai jų nupirktas brangus, išreklamuotas „superžaislas“ staiga būna numestas į kampą. Stenkimės, kad daiktai, kuriuos dovanojame savo vaikams, būtų paprasti, bet įdomūs, kad būtų aišku, ką su jais daryti, kad lavintų kūrybiškumą, mąstymą, skatintų atrasti vis naujas galimybes. Tada žaislas greit nenusibos. Jei pripirksime daug įvairiausių žaislų – jie neatliks savo funkcijos, mat vaikas nesugebės skirti daug dėmesio kuriam nors konkrečiam daiktui. Nors parduotuvėse pasiūla begalinė, vis dar populiarūs yra paprasti, seni, išbandyti: barškučiai, šaškės, medinės kaladėlės, mašinyčių modeliukai.
Pasirinkime žaislus, kuriais žaidžiant galėtume dalyvauti ir mes, tėvai. Nėra geresnio būdo pažinti savo vaiką, kaip tik bendrauti žaidžiant kartu, pvz., stalo žaidimus.
Artėja šv. Kalėdos. Mano dukros ir jų draugai jau baigia rašyti laiškus Kalėdų Seneliui. Prašymų sąrašas – gana ilgas. Žaislų įvairovė kelia galvos skausmą. Tačiau stenkimės nesivadovauti madomis ir reklamomis, atsižvelkime į finansinius išteklius ir apgalvokime, ar ilgai mūsų atžalos džiaugsis nauja Barbe ar kokiu nors Spaidermenu. Laimė, mano atveju yra dar viena išeitis – abi dukros po ilgu “išsvajotų žaislų” sąrašu Kalėdų Seneliui prirašė dar vieną prašymą: “Noriu staigmenos”.

Susigaudyti žaislų tankumyne padės interneto svetainės, pvz.: www.gudragalvis.lt, www.etoys.lt, www.zaislaivaikams.lt, www.educco.pl

Motinos dienos koncertas 2011 Punske

„Dėkoju jums, moterys, kurios esate motinos! Jūs priglaudėte savo įsčiose žmogiškas būtybes, išgyvendamos unikalią džiaugsmo ir gimdymo skausmo patirtį, kai Dievas šypsosi jums dėl naujagimio vaiko, kuris ateina į šviesą, jums paveda globoti jo pirmuosius žingsnius, padėti jam augti, būti jo atspirties tašku, kuriuo jis gali remtis savo tolesnėje gyvenimo kelionėje.“
Jono Pauliaus II „Laiško moterims“ ištrauka, 1995 m.

Laiškai. Motinai, tėvui, mylimam žmogui, draugui, įstaigai; asmeniški, oficialūs ar mažiau svarbūs... Rašome juos, ne tik dėl mus su kitu asmeniu skiriančio atstumo. Rašant laišką galima išlieti giliausiai slypinčius jausmus, skausmus, džiaugsmus... Tai nebūtinai turi būti kreipimasis, prašymas ar pasiaiškinimas, o tiesiog – popieriuje dėstomos mintys. Būna, kad kai kuriuos dalykus tiesiai „į akis“ sunku pasakyti. Kartais, emocijų veikiami, pasakome per daug skaudžių, užgaulingų žodžių, kurių vėliau neįmanoma atšaukti. Arba pasakome per mažai. O laišką – galime rašyti ilgai, galim išsverti žodžius – daug paprasčiau juos išbraukti baltam lape, nei iš pasąmonės. Norint laišką parašyti – reikia prisiruošti: prisėsti, pamąstyti, apsvarstyti. Tai prieštarauja šiuolaikiniam gyvenimui – kur visi visur skuba, o žmonių tarpusavio santykiai tampa kaskart labiau paviršutiniški. Nesigilinam į gyvenimo esmę ir prasmę, nes tam vis pritrūksta laiko, o gal ir noro. Bet ateina metas stabtelėti, atsisėsti, ir... „parašyti laišką“.

Laiškai Lietuvai. Taip buvo pavadintas šių metų choreografinio sambūrio JOTVA koncertas skirtas mamoms. Nors teko man „priverstinai“ dalyvauti kiekvienoje generalinėje repeticijoje (mano dukros šoka mažiausiųjų šokėjų grupėse) ir renginio eskizą žinojau anksčiau, tačiau finalinis koncertas pranoko mano lūkesčius. Užteko įsiklausyti į Virginijos Valenskaitės vadovaujamos jaunųjų skaitovų grupės skaitomų eilių ir autentiškų laiškų, prisiminimų ištraukas, kad galima būtų įsisąmoninti, kokia tragiška buvo Lietuvos ir jos žmonių praeitis. Klausiau tų žodžių ir mačiau gyvus vaizdus, - tokius kraupius vaizdus, kad pakeitus juos į kadrus ir sukūrus filmą – ko gero būtų leista jį žiūrėti tik suaugusiems. Kaip ilgai Lietuva buvo engiama ir niokojama! Kentė svetimą okupaciją, per Ją siautėjo pasauliniai karai, lyg tsunami banga Jos žmones nusinešė TRĖMIMAI, Ji matė beviltišką partizanų kruviną kovą... Vis dėlto, Jos vaikai atkakliai siekė laisvės... ir glaudėsi prie Jos kaip prie Motinos.

Nepaisant slegiančių sunkumų begalės, lietuviai neprarado žmogiškumo, orumo. Galbūt, tam, kad užmiršti skriaudas ir, tiesiog neišprotėti, jie būrėsi į bendruomenes, spontaniškai ir instinktyviai ieškojo sau paguodos, atotrūkio nuo realybės. Rado būdą atsidurti kitoje tikrovėje: šoko ir dainavo lietuviškas dainas. Rizikuodami, mokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, melstis lietuviškai... Kaip bebūtų, gyvenimas nestovi vietoje: vieniems – džiaugsmas užgimus kūdikiui, kitiems – skausmas dėl artimojo mirties... Taip jau viskas Dievo parėdyta – žmogus niekada negali būti tikras rytojaus, tačiau, kas beatsitiktų – reikia eiti pirmyn.

Visa tai atspindėjo Kornelijos Janušanienės parengta koncerto choreografinė dalis.
Lietuvos sovietinės okupacijos laikmetį pragiedrina Joninių burtai ir šokiai...

II pasaulinio karo šmėklą bando išsklaidyti mažylių, vaikų, jaunių rateliai ir žaidimai.

Deja, palaipsniui gera nuotaika blėsta, - šokiai persipina su trėmimų šmėkla. Suskamba rimtesnė, nostalgiška gaida; į sceną „įskrenda“ gervės, su jomis ateina ir „sesės“.

Įžengia kovingi vyrai – miško broliai.

Staiga pasirigrsta šūviai – visi vyrai, vienas po kito, krenta negyvi. Tyliai į sceną įslinkę merginos ir malda „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie Tavo vardas – Lietuva...“, pakelia juos iš miego.

Pro juos pirmyn žengia solistė Vida Bobinaitė ir dainuoja Justino Marcinkevičiaus dainą (kurios aidą girdėjome ir anksčiau) „Dėl tos dainos“.

Poeto žodžiuose slypi begalinis rūpestis dėl Lietuvos ateities, jos palikimo: ar ateinančios kartos sugebės ją mylėti ir vertinti, ar įžvelgs tai, kaip sunku buvo protėviams, seneliams ir tėvams išsaugoti gimtą žodį, teritoriją, kultūrą? Daina skatina praeities liudytojus (medžius, ežerus, upelius, sudevėtas lovatieses, spragilus...), kad neleistų ateities kartoms užmiršti anų laikų bei tų, kurie kentėjo dėl laisvos Lietuvos, dėl savo vaikų laisvės.

Koncertą vainikavo finalinis, iškilmingas „Žolynėlis“. Į sceną išėjo visi JOTVOS dalyviai su gėlėmis ir pačių parašytais laiškais savo mamytėms. Specialų laišką parašė ir vadovė Kornelija. Jį skyrė vyrams – kad įžvelgtų, pastebėtų moterį-motiną kaip žmogų, kuris kiekvieną dieną yra atsidavęs, pasiaukojęs savo šeimai. Moterį, kuri pasirengusi iškentėti kiekvieną kančią dėl savo vaikų. Beje, ne visų „kančios“ vienodos. Vienų – sunku jas bevadinti „kančiomis“, veikiau kasdienybe, rutina, mat rūpinimasis kasdieniniais buitiniais dalykais toks ir yra. Kitų kančias neįmanoma įsivaizduoti: ką gi gali jausti motina globodama nepagydomą, ar neįgalų savo vaiką, ką gali jausti motina, palaidojusi savo kūdikį?

Salėje ne viena mama nubraukė ašarą, mat ne viena Kornelijos žodžiuose surado dalelę savęs.

Aš irgi.

Visuomenėje yra temų, kurios virtę „tabu“, apie kurias geriau nekalbėti. Neįdomu ir nepatrauklu viešai diskutuoti apie “nepatogias” problemas (pvz., girtuoklystė, smurtas, abejingumas šeimoje). Susitikę neįgalų žmogų, instinktyviai nukreipiam žvilgsnį į kitą pusę... nors žinome, kad taip nedera. Išgirdę apie kitų nelaimes, tik palinguojam galva; pamatę per televiziją svetur siautėjusių žemės drebėjimų, vėtrų, potvynių, karų stichijas ir jų pasekmes tų kraštų gyventojams – neatsitraukiam nuo savo užsiėmimų, retai susimąstom – „kaip dabar ten žmonės gali gyventi?“. Pagalvojam: gerai, kad tai vyksta ne pas mus. O ar padėkojam Dievui, kad mūsų visa tai nepasiekė? Ar sugebam džiaugtis tuo, ką turime? - kad esame sveiki, turime maisto, savo pastogę, taiką; kad galime ramiai auginti savo vaikus, išleisti juos į mokslus, užtikrinti jiems geresnę ateitį? Ar nulenkiam galvas prieš tuos, kurie už mūsų šviesesnę būtį paaukojo patys save?

Vis dėlto, aš, kaip mama, jaučiu nerimą dėl ateities: yra gerai, kad tik blogiau nebūtų, kad tik mano vaikai neturėtų kentėti nuo stichijų, kad nereikėtų jiems išgyventi karų, priespaudos, staigių netekčių, kad galėtų ramiai ir saugiai gyventi, ateity auginti savo vaikus...

Rašau laišką pačiam Dievui... dėl savo šeimos ir viso pasaulio.

Išugdyti “super vaiką”

Tėvų susirinkimas Punsko LKN. Vienos šokių grupės vadovė pradeda kalbą savo šokėjų tėvams. Pradžioje ji neliečia organizacinių reikalų, o pasakoja apie vaikų ugdymą mūsų krašte. Prašo tėvus susimąstyti, ar jie savo atžaloms neuždeda per didelio popamokinių užsiėmimų krūvio. Punsko ir apylinkių visuomenė nėra didelė, ir vaikų nėra taip jau labai daug, o įvairių būrelių, ratelių, grupių – nemažai. Būna taip, kad tie patys vaikai lanko beveik visus įmanomus popamokinius užsiėmimus – pradedant muzikine mokykla, šokiais (keliose grupėse), dainavimu, sporto, dramos būreliais, baigiant (netgi!) karate treniruote. Vadovė sunerimus ne vien dėl to, kad vaikams sunku suderinti tuos užsiėmimus (jie dažnai vyksta iškart vienas po kito, o kartais ir tuo pačiu metu, dėl to ne kartą dalis vaikų arba nesuspėja, arba tiesiog – neateina į repeticijas, nes tuo metu yra kokiame nors kitame būrelyje). Ji dar prašo tėvus susimąstyti, ar jie neužkrauna savo vaikams per didelio krūvio, ar jų atžalos turi laiko pažaisti, susitikti su draugais, arba tiesiog - “nieko neveikti”. Ar turi laiko gražiausiam laikotarpiui savo gyvenime – vaikystei. Kaip galima buvo tikėtis, atsiranda tėvų, kurie prieštarauja tokiai vadovės nuomonei, - atseit jų vaikai viską sugeba ir visur suspėja, ir nėra jokių problemų su jų laisvalaikiu.

Tas susirinkimas paskatino susimąstyti ir pasvarstyti, kas teisesnis – minėtoji vadovė, ar prieštaraujantys tėvai.

Punskas – mažas miestelis ir, nors čia dar nėra toks įvairus popamokinių užsiėmimų pasirinkimas, kaip didesniam mieste, baigę pamokas vaikai turi iš ko rinktis. Jie gali lankyti muzikos mokyklą (įvairių instrumentų klasės, choras), šokių būrelius (“Jotva”, “Puniukai”, “Šalcinukas”, vyresni – “Jotva”, “Šalčia”), dramos būrelius, sporto būrelius, vokalinę grupę, karate treniruotę... Yra tėvų, kurie savo atžalas veža ir į kitus miestus (Suvalkus, Marijampolę, ar dar kur nors), kad galėtų lavinti plastinius gebėjimus, anglų kalbą ir kt. Be abejo, popamokiniai užsiėmimai yra labai svarbūs, jie lavina ir ugdo mūsų vaikus, skatina savarankiškumą ir drausmingumą, tik ar kartais neperžengiame tamtikros ribos?

Norime būti labai geri tėvai ir investuojame į savo mažuosius, užrašydami juos į daugelį būrelių tam, kad lavintųsi, ugdytų tamtikrus gebėjimus, galėtų siekti kuo geriausių rezultatų, išsilavinimo, amato, galų gale – geresnės ateities. Kartais vaiko tikslą suplanuojame dar jam negimus: galvojame, pas kokius specialistus jį užrašysime, – kuo jis gros, kaip šoks, kokias kalbas išmoks. Galvojame, kad visa tai – tik jo gerovei: bus išmintingas, išsilavinęs, bet – ar laimingas? Ar tai tik ne bandymas įvykdyti mūsų svajones ir ambicijas pasinaudojus savo vaiku? Mes, tėvai, patys praeityje norėję, bet neturėję sąlygų kažko išmokti, įgyti, bandome pervesti tai savo vaikams. Be to, juk labai malonu žiūrėti, kaip mūsų vaikai šoka ir dainuoja scenoje ar pasiekia prizines vietas konkursuose, žaidynėse ir pan. Šiais laikais turime sąlygas – visur galime užrašyti, nuvesti/nuvežti, sumokėti. Tačiau vaikui tai kartais būna didžiausia kančia ir bausmė – tarkim, groti arba šokti jis labai nemėgsta, bet kadangi mama liepia – neatsisako tai daryti. Tokiu būdu užsiėmimai tampa ne tik nemalonūs, bet dar sukelia vaiko nusivylimą ir pyktį, kurį jis tramdo savyje. Pravartu yra leisti mažiems vaikams pabandyti dalyvauti įvairiuose būreliuose, kad jie galėtų patys pasirinkti, kas jiems labiausiai patinka. Jeigu dėl kokių nors priežasčių užsiėmimai vaikui nemieli – geriau iš pat pradžių jų atsisakyti. Gerus efektus pasieksime tik tada, jei vaikas lankys užsiėmimus su malonumu, jei jis pats matys, kad jam sekasi.

Kaip numatyti, kiek popamokinių užsiėmimų laisvai gali lankyti pvz., pagrindinės mokyklos mokiniai? Svarbiausia – neperlenkti lazdos. Jeigu dienos grafikas labai įtemptas, vaikas gali būti pavargęs, apsnūdęs, neramus, gali dažniau sirgti infekcinėmis ligomis (pervargusio organizmo atsparumas silpnesnis). Per didelis darbų, užsiėmimų krūvis gali kenkti tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Ypač darbai, kurie yra atliekami prisiverčiant tik skatina stresą ir pasireiškia arba per dideliu jautrumu, arba priešingai – apatija.

Priimkim, kad yra tokių vaikų, kuriems viskas įdomu, viskuo nori užsiimti. Ar tada tokių aktyvių vaikų tėvams verta sukti galvą dėl optimalaus popamokinių užsiėmimų kiekio? Aišku, tai individualus pasirinkimas. Visi vaikai skirtingi, turi kitokius reikalavimus, susidomėjimus ir jėgas reikalingas tą viską aprėpti. Tačiau, psichologų teigimu, mažam vaikui vidutiniškai pakanka du popamokiniai užsiėmimai per savaitę. Jei versime savo vaiką kiekvieną dieną kur nors papildomai dalyvauti, jis gali greit pervargti ir neturėti menkiausio noro imtis kokių nors darbų. Dėl to psichologai rekomenduoja, kad neverstumėm savo vaikų kokiems nors veiksmams – tegul jie sprendžia patys. Mes turime juos išklausyti, jiems patarti, su jais diskutuoti, įvertinti jų pasirinkimus ir sudaryti sąlygas tuos siekius vykdyti.

Kartais yra taip, kad siųsdami vaiką į popamokinius užsiėmimus, tėvai lyg “perveda“ savo pareigas mokytojui ar vadovui pasirūpinti jų kūdikiu, nes jie patys neturi tam laiko. Beje, tai neatstos tėvų-vaikų reliacijų, pokalbių, bendravimo. Nuo to, kiek laiko mes patys skirsime savo vaikams, ateityje priklausys jų pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis. Susipratusios šeimos vaikai ateityje bus emocionaliai subrendę, savarankiški, drąsūs. O kelintas iš eilės papildomas užsiėmimas nebūtinai garantuoja sėkmę vaikui tapus suaugusiu žmogum. Mat, siekiant tos sėkmės reikalinga ne tik plačiai suprantama inteligentija. Be galo svarbus yra dar sugebėjimas bendrauti su visuomene (interpersonalinė inteligentija), kurį įgyjame kaip tik bendraujant su tėvais ir bendraamžiais. Kuo vaikas mažesnis – tuo daugiau dėmesio turėtų jam skirti patys tėvai. Mažylis didesnę laiko dalį turėtų praleisti namuose, o ne kur nors kitur.

Stebint vaikus, pasitvirtina tai, kad papildomi užsiėmimai turi sektis. Patyręs nesėkmę, vaikas praranda motyvaciją. Todėl reikia stebėti vaiką, kalbėtis su juo, stengtis kuo daugiau laiko skirti jam pačiam, o ne papildomų užsiėmimų organizavimui. Jei tik įmanoma, dalyvaukime užsiėmimuose kartu su vaiku. Būtų nuostabu, jeigu darželinukai ir patys mažiausieji pradinukai galėtų lankyti tokius popamokinius užsiėmimus, kuriuose aktyviai galėtų dalyvauti ir tėvai. Deja, tokių Punske reta arba visai nėra.

Punske yra vaikų, kurie labai aktyviai įsijungia į visokeriopą popamokinę veiklą. Tėvų manymu, jie visur suspėja – ir atlikti užduotą namų darbą, ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir kompiuteriu pažaisti, pasižiūrėti televizorių ar išbėgti į lauką. Galbūt tai idealūs vaikai, kuriems niekada netrūksta energijos, sveikatos ir ryžto. Tačiau yra ir tokių, kurie nesiburia į jokius būrelius. Ar jie yra blogesni, ar negabūs? Tikrai ne. Galbūt jiems trūksta paskatinimo; nieks nesugeba ar nenori jų sudominti kažkokia tai sritim. O gal paprasčiausiai neturi sąlygų, kad galėtų lankyti popietinius užsiėmimus?

Yra sena, gerai žinoma tiesa: viskame reikia turėti saiką, viską reikia protingai išsverti.

Tame įtikina mane mano vaikai. Mano pirmaklasė ir darželinukė be įprastų užsiėmimų mokykloje ir darželyje, mielai lanko šokių grupę. Sugrįžę iš užsiėmimų, pirmiausiai, vos peržengę namo slenkstį, puola prie savo mėgstamiausių žaislų, žaidimų, ir negali atsidžiaugti savimi. Tik vėliau vyresnei rūpi pamokų ruoša. Vyresnioji dar lanko vokalinę grupę – kartais su didesniu entuziazmu, kartais – su mažesniu, gal dėl to, kad užsiėmimai vyksta vakare. Tačiau kiekvieną savaitę abi mano dukros (7-metė, ir 4-metė) labiausiai džiaugiasi, kai ateina penktadienio vakaras – tada žinia, kad tikrai jau į jokias „mokyklas” nereikės eiti net dvi dienas J

SPECIALISTO NUOMONĖ

Seinų „Žiburio” mokyklos psichologės Dalios Zimnickienės komentaras

Vaiko psichofizinės sveikatos pagrindas yra kasdienis fizinis ir emocinis bendravimas su tėvais. Yra moksliškai įrodyta, kad net nesąmoningas vaiko „pabuvimas” su motina atneša daugiau naudos bendram jo vystymuisi, negu aktyvus dalyvavimas įvairiuose būreliuose, su jam svetimais žmonėmis.

Vaikas – tai individualybė, kurią norint ugdyti, tobulinti ir paruošti gyvenimui reikia gerai pažinti. O tam reikia laiko. Beje, daugiausiai laiko vaikas praleidžia savo šeimoje. Dėl to tai tėvai yra atsakingi už savo vaiko ateitį. Jie privalo išmokti ne tik vaiko klausyti, bet dar jį ir išgirsti. Juk vaikas – tai didžiausias tėvų turtas, didžiausia jų investicija!

Nereikėtų pasiduoti snobizmui ir savo veiksmus grįsti „tokia mada”. Tėvai turėtų vadovautis savo sveiku protu, o ne elgtis taip visi, priimant strategiją „mano vaikas neblogesnis už kaimyno ar draugės, todėl ir šoks, ir dainuos, ir sportuos...” ir t.t.

Vaikai, kaip ir suaugusieji – ne visi yra ir turi būti muzikalūs, ne visi linkę sportui, ne visi turi būti artistais (pagaliau, pasirodymų metu matome, kas puikiai jaučiasi scenoje, o kas visai nejaučia ritmo!). Kiekvienas vaikas turi gebėjimų, o tėvai – jeigu gerai pažįsta savo vaiką – turi padėti jam juos lavinti.

Vaikystė – tai džiaugsmingas vaiko krykštavimas, o ne pareigos nuo ryto iki vakaro. Atrodo, šiandien tėvai patys yra perkrauti kasdienybės problemų, dažnai nesusidoroja su bloga nuotaika – depresija, bet, deja, nesusimąsto ir lygiai tokį patį gyvenimo stilių perduoda savo atžaloms. Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo ypatingas ir turi teisę užimti garbingą vietą visuomenėje, bet ne „per jėgą”.

Mokykimės sveikų tarpusavio reliacijų. Jų pati pradžia ir yra tėvų ir vaikų santykiai šeimoje. Pažinkim save, savo vaiką, nesivadovaukim tik savo ar jo geismais, gerai išsverkim visas sąlygas ir galimybes ir netrumpinkim vaikystės, nealinkim jos.

Skubėjimas nėra geriausias patarėjas – per tai daug ką prarandam nesugrąžinamai. Fizinio, psichinio, emocinio, visuomeninio vystymosi pagrindus vaikas įgyja artimiausioje savo aplinkoje bendraudamas, kalbėdamas, žaisdamas su savo tėvais, seneliais ir kitais šeimos nariais. Kuo daugiau laiko pašvęsim savo vaikui, tuo daugiau gausim iš jo pasenę. Nenusiimkim nuo savęs atsakomybės už savo vaiko laimingą gyvenimą.

Be abejo, reikia tobulinti ypatingus vaiko sugebėjimus, talentus pasitelkiant specialistus. Siųsdami į pasirinktą būrelį savo vaiką, atsižvelkime į tai, ar jis yra sveikas, visapusiškai gerai išsivystęs, subrendęs pagal savo amžių, drąsus, ar turi polinkį ir ypatingus gebėjimus, norą, buitines sąlygas, pakankamai laisvo laiko atlikęs savo pareigas (mokykla, namų darbas).

Vertėtų įsisamoninti, kad būrelio lankymas – tai vaiko įpareigojimas ir galbūt – papildomas stresas. Juk ne visada viskas puikiai sekasi – vaikas gali būti neįvertintas, kritikuojamas, dėl to gali patirti baimę ir pyktį... Gal geriau apsaugoti vaiką nuo tokių emocijų?

Teisingu gyvenimo keliu

Justas Bliūdžius, vaikinas iš Punsko, nuo pat vaikystės žavėjosi gamta, jos didybe ir įvairove. Tačiau visada labiausiai jo dėmėsį patraukė abstrakščiu mąstymu išsiskiriantis žmogus. Mintimis grįždamas į metus praleistus visose Punsko mokyklose, jis nuoširdžiai prisimena savo biologijos mokytojus. Lig šiolei šiltai mini mokytoją Marytę Misiukonienę, kuri pamokų metu labai vaizdžiai pateikdavo ne tik žinias apie gamtą ir jos dėsnius, bet ir krūvą gerų gyvenimiškų pavyzdžių ir patarimų. Jos įskiepytas dėmesys biologijos mokslams prasitęsė ir licėjuje. Čia Justą mokė mokyt. Alvydas Nevulis, kuris paskatino gabų vaikiną stoti į Kauno Medicinos Universitetą. Šiemet Justas baigia jau 6-tąjį kursą. Beje, medicinos mokslai – ne vienintelis dalykas, kuris jį patraukia. Vaikino didžiausias pomėgis – pažintinės, gana egzotiškos kelionės. Ilgainiui Justas susidomėjo Afrika – ne vien gamta, bet ir jos žmonėmis, jų paprastu, bet vargingu gyvenimu. Jaunuolis pabrėžia, kad nuo pat pradžių rinktis gyvenimo kelią, būdus įgyvendinti svajones jam padėjo jo tėvai, kurie visada jį labai palaiko ir remia.

Justas Bliūdžius: Būdamas 4-ame kurse nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę ir pradėjau planuoti išvyką į Afriką. Ruandą pasirinkau neatsitiktinai.
Manau, dauguma girdėjo apie 1994 Ruandoje vykusį genocidą, kai susikiršinus dviems vietinėms gentims Tutsi ir Hutu, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių. Tuos įvykius stebėjau filme "Ruandos viešbutis" (Hotel Rwanda). Pamaniau, kad norėčiau pamatyti savo akimis ir patirti tos šalies žmonių kasdienę būtį. Man buvo įdomu, kaip žmogus gali egzistuoti tokioje žiaurioje aplinkoje.
Ruanda – viena tankiausiai apgyvendintų Afrikos valstybių. Jos plotas užima vos trečdalį Lietuvos ploto, o gyventojų ten net 11 milijonų. Šios šalies žmones niokoja įvairios ligos. Daugelį jų galima būtų išgydyti, tačiau tai neįmanoma, mat statistiškai, šimtu tūkstančių gyventojų rūpinasi tik 2 gydytojai (palyginimui, tokiam žmonių skaičiui Lietuvoje atitenka 80 gydytojų). Kas penktas vaikas miršta prieš pasiekdamas 5-erius metus. Viena didžiausių ne tik Ruandos, bet visos Afrikos problema – ŽIV. Šiuo virusu užsikrėtusiųjų skaičius labai aukštas, epideminio lygio, siekiantis 10% populiacijos.

Jaunas būsimas medikas greitai susirado ligoninę, kuri priėmė jį atlikti savanores praktikas. Gavo teigiamą atsaką iš Butare mieste esančio Valstybinio Ruandos universiteto universitetinės ligoninės, chirurgijos skyriaus. Tokia žinia labai jį nudžiugino ir jis su didžiausiu entuziazmu pradėjo ruoštis pusantro mėnesio trunkančiai išvykai.

Ruanda – šalis esanti Afrikos širdyje, prie pat pusiaujo. Jos kaimynės: Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Tanzanija ir Uganda. Šalies sostinė ir svarbiausias miestas Kigalis išsidėstęs Ruandos centre. Klimatas čia labai malonus. Temperatūra ištisus metus svyruoja tarp 18-25oC. Daugelis atvykusių tvirtina, kad čia oras yra tiesiog idealus. Būdingiausias Ruandos kraštovaizdis – bananmedžių miškais ir pievomis padengtos nedidelės kalvelės, todėl ji vadinama “Tūkstančio kalvų šalimi”.

Deja, čia žmonės gyvena labai vargingai. Įprasta diena kaime atrodo taip: keliamasi čia su saule – 6 val. ryto. Ruandiečiai pasiima indus ir keliauja prie upės ar ežero pasisemti vandens. Derlingi slėniai ir žemės plotai esantys vandens telkinių pakrantėse yra išpirkti europiečių ar vietinių turtuolių, todėl paprastam kaimiečiui norint parsinešti vandens tenka eiti keletą ar net keliolika kilometrų. Daug vandens nepasiimsi, todėl kelionę reikia pakartoti du ar tris sykius.
Vanduo vartojamas ne tik kaip gėrimas, bet ir maisto gaminimui. Maistas labai paprastas – virtos saldžios bulvės ar manijokas (beje, manijoko negalima valgyti nevirto, mat termiškai neapdorotas sukelia viso kūno paralyžių), pupos. Dažnai žmonės neturi nei aliejaus nei druskos maistui pasiskaninti; valgo tik vieną kartą per dieną. Be to, ir medienos laužo prakūrimui gauti labai sunku. Medžių čia labai reta; dažniausiai vaikai eina ieškoti smulkių šakų laužui kūrenti.
Mieste gyvenimas visiškai kitoks. Čia surasi didžiulius kvartalus su prabangiomis vilomis. Gaila tik, kad tie žmonės nenori padėti savo tautiečiams išbristi iš skurdo. Jie greičiau pasinaudoja kaime gyvenačių žmonių neraštiškumu ir bejėgiškumu. Turtuoliai išgrobia viską, ką anie turi; už kaimiečių iš žemės rankomis “išplėštus” maisto produktus moka juokingus pinigus, palikdami juos gyventi visiškam skurde.

Justas pastebėjo, kad Ruandoje, taip kaip ir pas mus, žmonės labai skirtingi. Vaikinui artimesni kaimiečiai, mat jie labai nuoširdūs. Nepaisant vargingo gyvenimo, jie visada pasitinka su šypsena ir rankos paspaudimu dėkoja už suteiktą dėmėsį. Beje, mieste – atvirkščiai: pastoviai kažkokie simuliantai traukė jį už rankų, bandė išvilioti pinigų, apiplėšti. Justas į sostinę vykdavo tik esant svarbiems reikalams.
Vaikinas nesiskundžia gyvenimo sąlygomis, kurios jam buvo suteiktos Afrikoje. Gyveno universiteto bendrabutyje nuosavame kambaryje. Visada turėjo ką valgyti, buvo suteiktos sąlygos ir nusiprausti, nors vanduo buvo tik šaltas ir dažnai jo reikėdavo laukti net 4 dienas…

Įsimintiniausia man buvo pirmoji praktikų diena Butare universitetinėje ligoninėje. Būdamas priėmimo skyriuje, stebėjau gydytojų ir seselių darbą. Mano dėmesį patraukė į skyrių atvykusi moteris su 4-mete mergaite. Mažylė buvo labai nerami, karščiavo, verkė. Po kiek laiko motina atidengė jos pėdas ir delnus. Abi pėdos ir delnai buvo pajuodę. Įtariau, jog tai gali būti ligos padarinys, apie kurią mum kažkada pasakojo dėstytojai (Pjautuvinė mažakraujystė). Vis dėl to, ne liga mane sujaudino labiausiai.
Budintysis chirurgas nebyliai apžiūrėjęs mergaitę, paėmė ją iš motinos rankų ir atidavė seselėmis, kad paruoštų operacijai. Motina buvo sumišusi, nežinojo kas vyksta. Buvo paprašyta nurimti.
Tą pačią dieną mergaitei buvo atlikta abiejų pėdų ir delnų amputacija. Vos suspėjau sugauti alpstančią moterį, kai ji išvydo pooperacinėje palatoje gulinčią dukrelę. Vėliau sužinojau, jog motinai nieks nepaaiškino, kokia bus atlikta operacija, nei kokia liga mergaitė serga. Paaiškėjo dar, kad jai tetrūko 4000 frankų (16 zlotų/litų) nusipirkti autobuso bilietą į Kigalio (sostinės) ligoninę, kurioje buvo tinkamos gydymo priemonės ir galbūt mergaitė būtų išvengusi negalios.

Ruandoje, kaip ir kitose Afrikos šalyse veikia įvairios misijos, tarptautinės pašalpos oraganizacijos. Justas turėjo progą pažinti daugiau kaip 30 metų Ruandoje gyvenantį ir veikiantį lietuvių kilmės kunigą misionierių Hermaną Šulcą. Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės, kunigas įkūrė “Jaunimo sodybą”, kurioje našlaičiai vaikai suranda užuovėją ir švietimą. Jo įsteigtoje amatų mokykloje ir gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių patenka į kitas gimnazijas, yra ir tokių, kurie studijuoja arba yra baigę Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetus. Ruandoje našlaičių ypatingai daug. Šiuo metu kun. Hermanas priglaudęs jų per 150.

Svečiavausi pas kunigą dvi savaites. Kartu su vietine sesele, puikiai kalbančia anglų kalba, dirbau medicinos centre. Ten ateidavo labiausiai nepasiturintys ligoniai. Vaistus dalinome veltui – juos kunigas gauna nuo rėmėjų iš Vokietijos.
Hermanas pastoviai grįžta į Europą ieškodamas geros valios žmonių, kurie norėtų padėti apleistiems, niekam nereikalingiems vaikams. Jis visada su savimi pasiima grupę našlaičių, kuriuos nori atitraukti nuo Ruandoje esančios žiaurios realybės. Susitikimuose jaunuoliai šoka tradicinį “Intore” šokį, dainuoja liaudies dainas, o kunigas Šulcas pasakoja apie gyvenimą Ruandoje bei savo vygdomą veiklą. Šiemet, pirmąją sausio savaitę jų grupė lankėsi ir Punsko krašte. Punskiečiai neapvylė, gausiai dalyvavo susitikimuose. Ypatingai Punsko vaikų darželio auklėtiniams, mokyklų mokiniams bendravimas su ruandiečiais ir kun. Hermanu paliko neišdildomų įspūdžių.

Justas dar nėra tikras, kokią turėtų pasirinkti medicinos specialybę, tačiau neturi abejonių dėl vieno – būtinai dar kartą sugrįš į Afriką. Jis negali užmiršti ten vyraujančios ypatingos atmosferos. Nors tenykščius žmones pastoviai alina didžiulis skurdas, nepagydomos ligos, jie visuomet išlaiko savo giedrią nuotaiką. Ir Justas, ir kartu su juo keliavę draugai net neabejoja, jog kažkada dar pastatys savo koją Kigalio oro uoste.

Beje, išvyka į Ruandą nebuvo pirma kelionė į užsienį Justo gyvenime.

Viena studijavimo privilegijų yra ilgos atostogos. Kasmet, po ilgų ir sunkių dešimties mėnesių norisi atitrūkti nuo mokslų, užsiimti kuo nors kitu, kad “protelis pailsėtų”, gimtų naujų idėjų, atsirastų jėgų naujiems mokslo metams. Mano būdas pakrauti “akumuliatorių” – kelionės.
Be abejo, tam reikia lėšų, o jų greičiausiai galima įsigyti tik vakarų valstybėse, todėl pirmi mano kelionių taikiniai buvo būtent jos. Studijų metais buvau išvykęs į Australiją, JAV, tarp kitko, Havajus. Vėliau truputį važinėjau po Afriką, esu “iššukavęs” didesnę dalį Europos.

Justas planuodamas išvyką į kurią nors šalį, visada kruopščiai pasiruošia, ieško apie ją žinių internete, literatūroje, stengiasi ją geriau pažinti ir išvengti nereikalingų nemalonumų. Visada svarbiausia yra daug žinoti apie tos šalies gyventojus.
Šiais laikais daugeliui žmonių nėra sudėtinga pasiekti tarkim, Romos koliziejų ar nusifotografuoti kartu su Afrikos vaikais. Tai yra ta kelionių rūšis, kuomet turistais rūpinasi ir aptarnauja turizmo biurai. Tokio keliautojo rūpestis – nuvažiuoti ir suspėti pamatyti tai, ką iš anksto numatė kelionių agentūra. Justo tokios išvykos nedomina. Jam patinka sudėtingi sprendimai, jis stengiasi pažinti svetimą šalį “nuo virtuvės” pusės. Vaikinas ne visada turi tiksliai suplanuotą kelionės maršrutą.

Be abejo, daug sudėtingiau yra būti pvz., eilinio italo namuose, valgyti su juo kartu keptą picą, iš jo lūpų išgirsti apie jo šalį, realią jo paties ir jo šeimos padėtį. Arba: kartu su Afrikos vaikais nešti keletą kilometrų vandenį, po to eiti kartu su jais į laukus padirbėti... Tokiu būdu pajuntu to krašto esmę, pamatau tenykščių gyventojų kasdienybę. Norėdamas kuo geriau pajusti šalies specifiką, dažnai net ir turėdamas pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, pasirenku kitą keliavimo būdą – atsistoju šalikelėje, ištiesiu ranką ir ištraukiu pigiausią pasaulyje bilietą – savo nykštį. Niekada nežinai, su kuo važiuosi, kur nukeliausi, kur teks miegoti.

Justas ir keliaudamas, ir šiaip, gyvenime, vadovaujasi vienu rytų posakiu: “It’s better to travel well than to arrive”, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia: “Geriau yra teisingai keliauti nei atvykti”. Vaikinas įsitikinęs, kad su tokia nuostata jam pasiseks praleisti gyvenimą be galo įdomiai ir turiningai.

Koks tas tikras lietuvis?

(Lenkijoje gyvenančios Boženos Bobinienės atsiliepimas į tiesa.com portale publikuotą straipsnį apie tai, koks yra tikras lietuvis.)

 

Koks tas tikras lietuvis? Priklauso, kuria prasme į tai žiūrėsim: ar tikras lietuvis – tai tas idealizuotas, kurio mes visi norėtume – kurį visi giria ir žavisi juo, ar tas, kokį jį mato kiti – tarkim, kitų šalių visuomenės (o, deja, šitas įvaizdis ne visada įdomus).

Žinoma, kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių – ir tų tyriausių, ir „juodų avinų“. Tačiau taip kaip ir blogos žinios greičiausiai sklinda ir patenka į visuomenę, taip ir su tais „blogais charakteriais“ yra. Tuos geruosius užgožia mažiau geri. Faktas, tikro lietuvio įvaizdis mano „kampe“ pasikeitė – prieš 10 metų tai buvo: vyrukas - dažniausiai „skustagalvis“, su sportiniais drabužiais, sportiniais bateliais, o panelė – rėžiančiai išsidažiusi blondinė, pasikėlusi kuodą, su trumpu mini sijonėliu. Tokie keliaudavo po Lenkiją ir toliau į Vakarus.

O patriotas? Seniau man patriotas siejosi su senyvu žmogumi, apsikabinėjusiu tautiniais aksesuarais – vėliavėlė, kaklaraištis-juostelė ir rankose irgi trispalvė... Beje, dabar manau, kad patriotas, tai ne tas, kuris reikalui esant, manifestuoja esąs karštas savo Tėvynės mylėtojas (pavyzdžiui, valstybinių švenčių ar kitų progų metu), bet tas, kuris kasdien, savo, kad ir mažiausiais darbais, doru elgesiu stiprina visuomenę. Gerbia kitus, gerbia vietą, kurioje gyvena. Nemokamai.

Tad kiekvieną, kas bent kiek prisideda prie Lietuvos kūrimo ar garsinimo vertėtų laikyti savu. Pridėsiu – kiekvieną, kuris yra Lietuvai palankus. Jei taip nedarytume, vargu, kiek tų lietuvių suskaičiuotume?

Kartais gal tie, kurie skelbia save karštais patriotais, iš tikrųjų turi savyje mažiau to patriotiškumo, nei tie, kurie viešai to nedeklaruoja. Kas iš tų kilnių žodžių, kas iš to, kad jis iškabins trispalvę lange, jeigu kasdien krečia šunybes kitiems, pinigą laiko už dievą ir pan.

Čia yra panašiai kaip su katalikais bažnyčioje. Vieni kiekvieną šventadienį stoja prie pat altoriaus, garsiai meldžiasi, eina Komunijos ir t.t., bet pažįstant juos, ir stebint, kaip gyvena, pamatai, kad tai tik jų tušti gestai. Juk tikėjime ne tame esmė, kad atlikti kunigų primestas pareigas, o esmė tame, kad mes gyventume pagal Kristaus mokslą, būtume geri, dori ir nuolankūs sau ir kitiems. Faktas, yra ir tokių, kurie į bažnyčią visai neina, nes ji jiems nereikalinga (nors dokumentuose prisirašę kaip katalikai).

Laisvės vertę pajuntame, kai jos neturim, o kai ji jau yra – neįvertinam. Kai yra viskas gerai – aptingstam ir prarandam budrumą.

Kai kam Lietuva tapo jau ne motina, o pamote, nuo kurios reikia bėgti, nes ji negera – neduoda saldainių ir dirbti liepia be paguodos ir atlygio. Deja, taip dabar yra – vien patriotiškumu neišgyvensi. Todėl man nenuostabu, kad kai kas susiranda sau „naują mamą“, kuri gal ne visada pamyluoja, bet nors dosniai pamaitina. Bet jei lietuvis išvyksta į svetimą šalį tam, kad ją ir jos žmones pažinti, tai dar nereiškia Lietuvos išdavimo. Iš tikrųjų, kelionės lavina, ir jei tą patirtį galima dar išnaudoti Lietuvoje – tai kodėl nekeliauti? Aš irgi šiek tiek keliavau po pasaulį, bet dar niekad man nešovė į galvą mintis, kad kažkur pasilikti. Vis tiek – savo kraštą pažįsti geriausiai, jis traukia, pasiilgsti jo – namie juk ir priešo galimybes žinai ir moki nuo jo gintis. Manau, nesąmonė laikyti Lietuvos išdavyste tai, kad išvažiuoji keliems mėnesiams į kitą šalį.

Dėl ko dar ilgai galima polemizuoti – dėl išvažiavimo iš Lietuvos ieškant darbo. Jeigu Lietuva neįstengia sulaikyti jaunų, išsilavinusių emigrantų bangos, tai reiškia, kad joje negeri dalykai vyksta arba nevyksta nieko. Nesudaromos sąlygos visiems jauniems, gabiems žmonėms įsikurti – tai ko gi jie turi laukti, jeigu ir pensijos nesulauks – nes jos neužsidirbs? Tokiom sąlygom sunku išlikti ir patriotu, ir tikru lietuviu.

http://www.tiesa.com/naujienos/3587/atsiliepiant-i-svarstymus-apie.html