Motinos dienos koncertas 2011 Punske

„Dėkoju jums, moterys, kurios esate motinos! Jūs priglaudėte savo įsčiose žmogiškas būtybes, išgyvendamos unikalią džiaugsmo ir gimdymo skausmo patirtį, kai Dievas šypsosi jums dėl naujagimio vaiko, kuris ateina į šviesą, jums paveda globoti jo pirmuosius žingsnius, padėti jam augti, būti jo atspirties tašku, kuriuo jis gali remtis savo tolesnėje gyvenimo kelionėje.“
Jono Pauliaus II „Laiško moterims“ ištrauka, 1995 m.

Laiškai. Motinai, tėvui, mylimam žmogui, draugui, įstaigai; asmeniški, oficialūs ar mažiau svarbūs... Rašome juos, ne tik dėl mus su kitu asmeniu skiriančio atstumo. Rašant laišką galima išlieti giliausiai slypinčius jausmus, skausmus, džiaugsmus... Tai nebūtinai turi būti kreipimasis, prašymas ar pasiaiškinimas, o tiesiog – popieriuje dėstomos mintys. Būna, kad kai kuriuos dalykus tiesiai „į akis“ sunku pasakyti. Kartais, emocijų veikiami, pasakome per daug skaudžių, užgaulingų žodžių, kurių vėliau neįmanoma atšaukti. Arba pasakome per mažai. O laišką – galime rašyti ilgai, galim išsverti žodžius – daug paprasčiau juos išbraukti baltam lape, nei iš pasąmonės. Norint laišką parašyti – reikia prisiruošti: prisėsti, pamąstyti, apsvarstyti. Tai prieštarauja šiuolaikiniam gyvenimui – kur visi visur skuba, o žmonių tarpusavio santykiai tampa kaskart labiau paviršutiniški. Nesigilinam į gyvenimo esmę ir prasmę, nes tam vis pritrūksta laiko, o gal ir noro. Bet ateina metas stabtelėti, atsisėsti, ir... „parašyti laišką“.

Laiškai Lietuvai. Taip buvo pavadintas šių metų choreografinio sambūrio JOTVA koncertas skirtas mamoms. Nors teko man „priverstinai“ dalyvauti kiekvienoje generalinėje repeticijoje (mano dukros šoka mažiausiųjų šokėjų grupėse) ir renginio eskizą žinojau anksčiau, tačiau finalinis koncertas pranoko mano lūkesčius. Užteko įsiklausyti į Virginijos Valenskaitės vadovaujamos jaunųjų skaitovų grupės skaitomų eilių ir autentiškų laiškų, prisiminimų ištraukas, kad galima būtų įsisąmoninti, kokia tragiška buvo Lietuvos ir jos žmonių praeitis. Klausiau tų žodžių ir mačiau gyvus vaizdus, - tokius kraupius vaizdus, kad pakeitus juos į kadrus ir sukūrus filmą – ko gero būtų leista jį žiūrėti tik suaugusiems. Kaip ilgai Lietuva buvo engiama ir niokojama! Kentė svetimą okupaciją, per Ją siautėjo pasauliniai karai, lyg tsunami banga Jos žmones nusinešė TRĖMIMAI, Ji matė beviltišką partizanų kruviną kovą... Vis dėlto, Jos vaikai atkakliai siekė laisvės... ir glaudėsi prie Jos kaip prie Motinos.

Nepaisant slegiančių sunkumų begalės, lietuviai neprarado žmogiškumo, orumo. Galbūt, tam, kad užmiršti skriaudas ir, tiesiog neišprotėti, jie būrėsi į bendruomenes, spontaniškai ir instinktyviai ieškojo sau paguodos, atotrūkio nuo realybės. Rado būdą atsidurti kitoje tikrovėje: šoko ir dainavo lietuviškas dainas. Rizikuodami, mokė savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, melstis lietuviškai... Kaip bebūtų, gyvenimas nestovi vietoje: vieniems – džiaugsmas užgimus kūdikiui, kitiems – skausmas dėl artimojo mirties... Taip jau viskas Dievo parėdyta – žmogus niekada negali būti tikras rytojaus, tačiau, kas beatsitiktų – reikia eiti pirmyn.

Visa tai atspindėjo Kornelijos Janušanienės parengta koncerto choreografinė dalis.
Lietuvos sovietinės okupacijos laikmetį pragiedrina Joninių burtai ir šokiai...

II pasaulinio karo šmėklą bando išsklaidyti mažylių, vaikų, jaunių rateliai ir žaidimai.

Deja, palaipsniui gera nuotaika blėsta, - šokiai persipina su trėmimų šmėkla. Suskamba rimtesnė, nostalgiška gaida; į sceną „įskrenda“ gervės, su jomis ateina ir „sesės“.

Įžengia kovingi vyrai – miško broliai.

Staiga pasirigrsta šūviai – visi vyrai, vienas po kito, krenta negyvi. Tyliai į sceną įslinkę merginos ir malda „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie Tavo vardas – Lietuva...“, pakelia juos iš miego.

Pro juos pirmyn žengia solistė Vida Bobinaitė ir dainuoja Justino Marcinkevičiaus dainą (kurios aidą girdėjome ir anksčiau) „Dėl tos dainos“.

Poeto žodžiuose slypi begalinis rūpestis dėl Lietuvos ateities, jos palikimo: ar ateinančios kartos sugebės ją mylėti ir vertinti, ar įžvelgs tai, kaip sunku buvo protėviams, seneliams ir tėvams išsaugoti gimtą žodį, teritoriją, kultūrą? Daina skatina praeities liudytojus (medžius, ežerus, upelius, sudevėtas lovatieses, spragilus...), kad neleistų ateities kartoms užmiršti anų laikų bei tų, kurie kentėjo dėl laisvos Lietuvos, dėl savo vaikų laisvės.

Koncertą vainikavo finalinis, iškilmingas „Žolynėlis“. Į sceną išėjo visi JOTVOS dalyviai su gėlėmis ir pačių parašytais laiškais savo mamytėms. Specialų laišką parašė ir vadovė Kornelija. Jį skyrė vyrams – kad įžvelgtų, pastebėtų moterį-motiną kaip žmogų, kuris kiekvieną dieną yra atsidavęs, pasiaukojęs savo šeimai. Moterį, kuri pasirengusi iškentėti kiekvieną kančią dėl savo vaikų. Beje, ne visų „kančios“ vienodos. Vienų – sunku jas bevadinti „kančiomis“, veikiau kasdienybe, rutina, mat rūpinimasis kasdieniniais buitiniais dalykais toks ir yra. Kitų kančias neįmanoma įsivaizduoti: ką gi gali jausti motina globodama nepagydomą, ar neįgalų savo vaiką, ką gali jausti motina, palaidojusi savo kūdikį?

Salėje ne viena mama nubraukė ašarą, mat ne viena Kornelijos žodžiuose surado dalelę savęs.

Aš irgi.

Visuomenėje yra temų, kurios virtę „tabu“, apie kurias geriau nekalbėti. Neįdomu ir nepatrauklu viešai diskutuoti apie “nepatogias” problemas (pvz., girtuoklystė, smurtas, abejingumas šeimoje). Susitikę neįgalų žmogų, instinktyviai nukreipiam žvilgsnį į kitą pusę... nors žinome, kad taip nedera. Išgirdę apie kitų nelaimes, tik palinguojam galva; pamatę per televiziją svetur siautėjusių žemės drebėjimų, vėtrų, potvynių, karų stichijas ir jų pasekmes tų kraštų gyventojams – neatsitraukiam nuo savo užsiėmimų, retai susimąstom – „kaip dabar ten žmonės gali gyventi?“. Pagalvojam: gerai, kad tai vyksta ne pas mus. O ar padėkojam Dievui, kad mūsų visa tai nepasiekė? Ar sugebam džiaugtis tuo, ką turime? - kad esame sveiki, turime maisto, savo pastogę, taiką; kad galime ramiai auginti savo vaikus, išleisti juos į mokslus, užtikrinti jiems geresnę ateitį? Ar nulenkiam galvas prieš tuos, kurie už mūsų šviesesnę būtį paaukojo patys save?

Vis dėlto, aš, kaip mama, jaučiu nerimą dėl ateities: yra gerai, kad tik blogiau nebūtų, kad tik mano vaikai neturėtų kentėti nuo stichijų, kad nereikėtų jiems išgyventi karų, priespaudos, staigių netekčių, kad galėtų ramiai ir saugiai gyventi, ateity auginti savo vaikus...

Rašau laišką pačiam Dievui... dėl savo šeimos ir viso pasaulio.

Išugdyti “super vaiką”

Tėvų susirinkimas Punsko LKN. Vienos šokių grupės vadovė pradeda kalbą savo šokėjų tėvams. Pradžioje ji neliečia organizacinių reikalų, o pasakoja apie vaikų ugdymą mūsų krašte. Prašo tėvus susimąstyti, ar jie savo atžaloms neuždeda per didelio popamokinių užsiėmimų krūvio. Punsko ir apylinkių visuomenė nėra didelė, ir vaikų nėra taip jau labai daug, o įvairių būrelių, ratelių, grupių – nemažai. Būna taip, kad tie patys vaikai lanko beveik visus įmanomus popamokinius užsiėmimus – pradedant muzikine mokykla, šokiais (keliose grupėse), dainavimu, sporto, dramos būreliais, baigiant (netgi!) karate treniruote. Vadovė sunerimus ne vien dėl to, kad vaikams sunku suderinti tuos užsiėmimus (jie dažnai vyksta iškart vienas po kito, o kartais ir tuo pačiu metu, dėl to ne kartą dalis vaikų arba nesuspėja, arba tiesiog – neateina į repeticijas, nes tuo metu yra kokiame nors kitame būrelyje). Ji dar prašo tėvus susimąstyti, ar jie neužkrauna savo vaikams per didelio krūvio, ar jų atžalos turi laiko pažaisti, susitikti su draugais, arba tiesiog - “nieko neveikti”. Ar turi laiko gražiausiam laikotarpiui savo gyvenime – vaikystei. Kaip galima buvo tikėtis, atsiranda tėvų, kurie prieštarauja tokiai vadovės nuomonei, - atseit jų vaikai viską sugeba ir visur suspėja, ir nėra jokių problemų su jų laisvalaikiu.

Tas susirinkimas paskatino susimąstyti ir pasvarstyti, kas teisesnis – minėtoji vadovė, ar prieštaraujantys tėvai.

Punskas – mažas miestelis ir, nors čia dar nėra toks įvairus popamokinių užsiėmimų pasirinkimas, kaip didesniam mieste, baigę pamokas vaikai turi iš ko rinktis. Jie gali lankyti muzikos mokyklą (įvairių instrumentų klasės, choras), šokių būrelius (“Jotva”, “Puniukai”, “Šalcinukas”, vyresni – “Jotva”, “Šalčia”), dramos būrelius, sporto būrelius, vokalinę grupę, karate treniruotę... Yra tėvų, kurie savo atžalas veža ir į kitus miestus (Suvalkus, Marijampolę, ar dar kur nors), kad galėtų lavinti plastinius gebėjimus, anglų kalbą ir kt. Be abejo, popamokiniai užsiėmimai yra labai svarbūs, jie lavina ir ugdo mūsų vaikus, skatina savarankiškumą ir drausmingumą, tik ar kartais neperžengiame tamtikros ribos?

Norime būti labai geri tėvai ir investuojame į savo mažuosius, užrašydami juos į daugelį būrelių tam, kad lavintųsi, ugdytų tamtikrus gebėjimus, galėtų siekti kuo geriausių rezultatų, išsilavinimo, amato, galų gale – geresnės ateities. Kartais vaiko tikslą suplanuojame dar jam negimus: galvojame, pas kokius specialistus jį užrašysime, – kuo jis gros, kaip šoks, kokias kalbas išmoks. Galvojame, kad visa tai – tik jo gerovei: bus išmintingas, išsilavinęs, bet – ar laimingas? Ar tai tik ne bandymas įvykdyti mūsų svajones ir ambicijas pasinaudojus savo vaiku? Mes, tėvai, patys praeityje norėję, bet neturėję sąlygų kažko išmokti, įgyti, bandome pervesti tai savo vaikams. Be to, juk labai malonu žiūrėti, kaip mūsų vaikai šoka ir dainuoja scenoje ar pasiekia prizines vietas konkursuose, žaidynėse ir pan. Šiais laikais turime sąlygas – visur galime užrašyti, nuvesti/nuvežti, sumokėti. Tačiau vaikui tai kartais būna didžiausia kančia ir bausmė – tarkim, groti arba šokti jis labai nemėgsta, bet kadangi mama liepia – neatsisako tai daryti. Tokiu būdu užsiėmimai tampa ne tik nemalonūs, bet dar sukelia vaiko nusivylimą ir pyktį, kurį jis tramdo savyje. Pravartu yra leisti mažiems vaikams pabandyti dalyvauti įvairiuose būreliuose, kad jie galėtų patys pasirinkti, kas jiems labiausiai patinka. Jeigu dėl kokių nors priežasčių užsiėmimai vaikui nemieli – geriau iš pat pradžių jų atsisakyti. Gerus efektus pasieksime tik tada, jei vaikas lankys užsiėmimus su malonumu, jei jis pats matys, kad jam sekasi.

Kaip numatyti, kiek popamokinių užsiėmimų laisvai gali lankyti pvz., pagrindinės mokyklos mokiniai? Svarbiausia – neperlenkti lazdos. Jeigu dienos grafikas labai įtemptas, vaikas gali būti pavargęs, apsnūdęs, neramus, gali dažniau sirgti infekcinėmis ligomis (pervargusio organizmo atsparumas silpnesnis). Per didelis darbų, užsiėmimų krūvis gali kenkti tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Ypač darbai, kurie yra atliekami prisiverčiant tik skatina stresą ir pasireiškia arba per dideliu jautrumu, arba priešingai – apatija.

Priimkim, kad yra tokių vaikų, kuriems viskas įdomu, viskuo nori užsiimti. Ar tada tokių aktyvių vaikų tėvams verta sukti galvą dėl optimalaus popamokinių užsiėmimų kiekio? Aišku, tai individualus pasirinkimas. Visi vaikai skirtingi, turi kitokius reikalavimus, susidomėjimus ir jėgas reikalingas tą viską aprėpti. Tačiau, psichologų teigimu, mažam vaikui vidutiniškai pakanka du popamokiniai užsiėmimai per savaitę. Jei versime savo vaiką kiekvieną dieną kur nors papildomai dalyvauti, jis gali greit pervargti ir neturėti menkiausio noro imtis kokių nors darbų. Dėl to psichologai rekomenduoja, kad neverstumėm savo vaikų kokiems nors veiksmams – tegul jie sprendžia patys. Mes turime juos išklausyti, jiems patarti, su jais diskutuoti, įvertinti jų pasirinkimus ir sudaryti sąlygas tuos siekius vykdyti.

Kartais yra taip, kad siųsdami vaiką į popamokinius užsiėmimus, tėvai lyg “perveda“ savo pareigas mokytojui ar vadovui pasirūpinti jų kūdikiu, nes jie patys neturi tam laiko. Beje, tai neatstos tėvų-vaikų reliacijų, pokalbių, bendravimo. Nuo to, kiek laiko mes patys skirsime savo vaikams, ateityje priklausys jų pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis. Susipratusios šeimos vaikai ateityje bus emocionaliai subrendę, savarankiški, drąsūs. O kelintas iš eilės papildomas užsiėmimas nebūtinai garantuoja sėkmę vaikui tapus suaugusiu žmogum. Mat, siekiant tos sėkmės reikalinga ne tik plačiai suprantama inteligentija. Be galo svarbus yra dar sugebėjimas bendrauti su visuomene (interpersonalinė inteligentija), kurį įgyjame kaip tik bendraujant su tėvais ir bendraamžiais. Kuo vaikas mažesnis – tuo daugiau dėmesio turėtų jam skirti patys tėvai. Mažylis didesnę laiko dalį turėtų praleisti namuose, o ne kur nors kitur.

Stebint vaikus, pasitvirtina tai, kad papildomi užsiėmimai turi sektis. Patyręs nesėkmę, vaikas praranda motyvaciją. Todėl reikia stebėti vaiką, kalbėtis su juo, stengtis kuo daugiau laiko skirti jam pačiam, o ne papildomų užsiėmimų organizavimui. Jei tik įmanoma, dalyvaukime užsiėmimuose kartu su vaiku. Būtų nuostabu, jeigu darželinukai ir patys mažiausieji pradinukai galėtų lankyti tokius popamokinius užsiėmimus, kuriuose aktyviai galėtų dalyvauti ir tėvai. Deja, tokių Punske reta arba visai nėra.

Punske yra vaikų, kurie labai aktyviai įsijungia į visokeriopą popamokinę veiklą. Tėvų manymu, jie visur suspėja – ir atlikti užduotą namų darbą, ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir kompiuteriu pažaisti, pasižiūrėti televizorių ar išbėgti į lauką. Galbūt tai idealūs vaikai, kuriems niekada netrūksta energijos, sveikatos ir ryžto. Tačiau yra ir tokių, kurie nesiburia į jokius būrelius. Ar jie yra blogesni, ar negabūs? Tikrai ne. Galbūt jiems trūksta paskatinimo; nieks nesugeba ar nenori jų sudominti kažkokia tai sritim. O gal paprasčiausiai neturi sąlygų, kad galėtų lankyti popietinius užsiėmimus?

Yra sena, gerai žinoma tiesa: viskame reikia turėti saiką, viską reikia protingai išsverti.

Tame įtikina mane mano vaikai. Mano pirmaklasė ir darželinukė be įprastų užsiėmimų mokykloje ir darželyje, mielai lanko šokių grupę. Sugrįžę iš užsiėmimų, pirmiausiai, vos peržengę namo slenkstį, puola prie savo mėgstamiausių žaislų, žaidimų, ir negali atsidžiaugti savimi. Tik vėliau vyresnei rūpi pamokų ruoša. Vyresnioji dar lanko vokalinę grupę – kartais su didesniu entuziazmu, kartais – su mažesniu, gal dėl to, kad užsiėmimai vyksta vakare. Tačiau kiekvieną savaitę abi mano dukros (7-metė, ir 4-metė) labiausiai džiaugiasi, kai ateina penktadienio vakaras – tada žinia, kad tikrai jau į jokias „mokyklas” nereikės eiti net dvi dienas J

SPECIALISTO NUOMONĖ

Seinų „Žiburio” mokyklos psichologės Dalios Zimnickienės komentaras

Vaiko psichofizinės sveikatos pagrindas yra kasdienis fizinis ir emocinis bendravimas su tėvais. Yra moksliškai įrodyta, kad net nesąmoningas vaiko „pabuvimas” su motina atneša daugiau naudos bendram jo vystymuisi, negu aktyvus dalyvavimas įvairiuose būreliuose, su jam svetimais žmonėmis.

Vaikas – tai individualybė, kurią norint ugdyti, tobulinti ir paruošti gyvenimui reikia gerai pažinti. O tam reikia laiko. Beje, daugiausiai laiko vaikas praleidžia savo šeimoje. Dėl to tai tėvai yra atsakingi už savo vaiko ateitį. Jie privalo išmokti ne tik vaiko klausyti, bet dar jį ir išgirsti. Juk vaikas – tai didžiausias tėvų turtas, didžiausia jų investicija!

Nereikėtų pasiduoti snobizmui ir savo veiksmus grįsti „tokia mada”. Tėvai turėtų vadovautis savo sveiku protu, o ne elgtis taip visi, priimant strategiją „mano vaikas neblogesnis už kaimyno ar draugės, todėl ir šoks, ir dainuos, ir sportuos...” ir t.t.

Vaikai, kaip ir suaugusieji – ne visi yra ir turi būti muzikalūs, ne visi linkę sportui, ne visi turi būti artistais (pagaliau, pasirodymų metu matome, kas puikiai jaučiasi scenoje, o kas visai nejaučia ritmo!). Kiekvienas vaikas turi gebėjimų, o tėvai – jeigu gerai pažįsta savo vaiką – turi padėti jam juos lavinti.

Vaikystė – tai džiaugsmingas vaiko krykštavimas, o ne pareigos nuo ryto iki vakaro. Atrodo, šiandien tėvai patys yra perkrauti kasdienybės problemų, dažnai nesusidoroja su bloga nuotaika – depresija, bet, deja, nesusimąsto ir lygiai tokį patį gyvenimo stilių perduoda savo atžaloms. Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo ypatingas ir turi teisę užimti garbingą vietą visuomenėje, bet ne „per jėgą”.

Mokykimės sveikų tarpusavio reliacijų. Jų pati pradžia ir yra tėvų ir vaikų santykiai šeimoje. Pažinkim save, savo vaiką, nesivadovaukim tik savo ar jo geismais, gerai išsverkim visas sąlygas ir galimybes ir netrumpinkim vaikystės, nealinkim jos.

Skubėjimas nėra geriausias patarėjas – per tai daug ką prarandam nesugrąžinamai. Fizinio, psichinio, emocinio, visuomeninio vystymosi pagrindus vaikas įgyja artimiausioje savo aplinkoje bendraudamas, kalbėdamas, žaisdamas su savo tėvais, seneliais ir kitais šeimos nariais. Kuo daugiau laiko pašvęsim savo vaikui, tuo daugiau gausim iš jo pasenę. Nenusiimkim nuo savęs atsakomybės už savo vaiko laimingą gyvenimą.

Be abejo, reikia tobulinti ypatingus vaiko sugebėjimus, talentus pasitelkiant specialistus. Siųsdami į pasirinktą būrelį savo vaiką, atsižvelkime į tai, ar jis yra sveikas, visapusiškai gerai išsivystęs, subrendęs pagal savo amžių, drąsus, ar turi polinkį ir ypatingus gebėjimus, norą, buitines sąlygas, pakankamai laisvo laiko atlikęs savo pareigas (mokykla, namų darbas).

Vertėtų įsisamoninti, kad būrelio lankymas – tai vaiko įpareigojimas ir galbūt – papildomas stresas. Juk ne visada viskas puikiai sekasi – vaikas gali būti neįvertintas, kritikuojamas, dėl to gali patirti baimę ir pyktį... Gal geriau apsaugoti vaiką nuo tokių emocijų?