Sveiko gyvenimo būdas – ne trumpalaikė mada, o kasdienybė

Pastaruoju metu medijose labai daug kalbama apie sveiko gyvenimo stilių: sveiką mitybą, kūno kultūrą, tamtikrus laisvalaiko leidimo būdus, ekologiškumą įvairiose gyvenimo plotmėse. Taip pat šiame portale Sigitas Birgelis pateikia pokalbį su gydytoju Petru Zimnicku apie sveiką mitybą. Atrodo, kaimo gyventojams sveikai maitintis – nėra sudėtinga: patys pasirūpina savo daržovių, vaisių, mėsos, kiaušinių, pieno. Tačiau, tai dar nereiškia, kad tie produktai ekologiški. Vyrauja sąlyga: kuo mažiau cheminių trąšų, koncentratų ir kitų sintetinių priedų – tuo maistas sveikesnis. Žinoma, tam reikia daugiau pastangų ir įdėto darbo. Tarkim, žmogus turi apsispręsti ar kolorado vabalus nuo bulvių geriau nurinkti rankomis, ar sunaikinti cheminiu preparatu, kuris suveikia greičiau, bet, deja, patenka ir į augalą, į šaknis. Panašiai su piktžolėmis: nuravėti jas rankomis, ar supurkšti preparatu?

Miestų, miestelių gyventojai maisto pasirūpina prekybos centruose, turguose, parduotuvėse. Ne naujiena, kad maistas, kuriuo ten prekiaujama – yra labai paveiktas cheminėmis medžiagomis. Ūkininkai auginantys daržoves, vaisius, gyvulius pardavimui daro viską, kad derlius būtų kuo didesnis ir greitesnis. O vėliau perdirbtas maistas yra paruoštas taip, kad kuo ilgiausiai tiktų vartojimui, taigi – prisotintas įvairiausių konservantų. Tokio maisto pasiūla labai didelė, todėl jis ir yra pigiausias. Ekologiški produktai tų sintetinių priedų neturi, jie nėra toki “spalvoti” ir pagerinto skonio. Beje, dažniausiai yra taip, kad tas, kas skaniau – nebūtinai yra sveika. Žmogus turi savo protą ir teisę pats pasirinkti: ar jis valgis pigiai, greitai ir daug, ar pasirinks sveiką mitybą su saiku. Chemijos priemaišų neišvengsime, tačiau galime jų kiekį savo dietoje minimalizuoti. Todėl gal verta pamažu keisti įpročius, susidomėti sveiko, ekologiško maisto parduotuvių asortimentu ir tapti, nors retkarčiais, jų klientais.

Parduotuvių su ekologiškomis prekėmis mūsų krašte nėra. Arčiausiai mūsų – Suvalkų mieste, jų ko gero tik dvi. Viena iš jų – Onutės ir Juozo Šuliauskų, pavadinimu “Orkisz” (spelta kviečiai).

Onutė ir Juozas Šuliauskai mūsų krašte labiausiai yra žinomi kaip “Karčiamos”, esančios Seinų Lietuvių namų patalpose savininkai, kur teikiamos gastronomijos paslaugas, rengiami įvairūs pobūviai. Beje, tai ne vienintelis verslas, kurio ėmėsi ši šeima.

Onutė Šuliauskienė prasitaria, kad mintis apie sveiko maisto parduotuvę atėjo su laiku.

- Mes patys, mūsų šeimoje, stengiamės naudoti maistą be cheminių priedų, be konservantų. Kadangi mūsų krašte tokį maistą gana sunku gauti, sugalvojome įkurti parduotuvę būtent su tokiais produktais. Pagalvojome: gal ne tik mes norime sveikai maitintis?! – savo sprendimą aiškina moteris.

Seinai, kur gyvena ir dirba Šuliauskai, atrodė jiems per mažas miestas, kad įkurti tokio tipo parduotuvę. Ekologiškos prekės yra brangesnės, todėl ko gero, nedideliame miestelyje neatsirastų daug pirkėjų. Tada pagalvojo apie Elką arba Augustavą, bet galutinai prekiauti pradėjo Suvalkuose.

Šuliauskai parduotuvę pavadino “Orkisz” (lenkiškai), o ne lietuviškai - spelta kviečiai* dėl to, kad didžioji dalis pirkėjų – miesto gyventojai lenkai. Pavadinimas susijęs su parduotuvės asortimentu - spelta kviečiai pasižymi ypatingomi savybėmis ir dažniausiai auginami ekologiškuose ūkiuose.
Beje, Šuliauskų sveiko maisto parduotuvėje rasime ne tik speltos produktų.

- Mūsų parduotuvė veikia jau du metus. Prekiaujame labai įvairiais ekologiškais produktais, - sako Onutė. – Turime maisto alergikams: be gliuteno, be pieno priemaišų, diabetikams ir vegetarams. Siūlome labai daug įvairių rūšių ekologiškų žolelių arbatų, prieskonių, “sausų pusryčių”, javainių (musli), įvairių rūšių miltų ir priemaišų duonai kepti, kruopų, dribsnių, sėlenų, ryžių (natūralių, raudonų, juodų-laukinių), įvairių rūšių pupelių, nerafinuoto ir beržo cukraus, natūralios jūros druskos, anksčiau minėtos speltos įvairiausių produktų: miltų, kruopų, „pieno“, sėlenų, vaflių; grikių, burnočio** (Amaranthus) miltų, sėklų, dribsnių; linų sėmenų, - vardina moteris. – Pas mus galima nusipirkti ir šalto spaudimo aliejaus, tarp kitko - linų aliejaus (nuo neseniai turime nevalyto linų aliejaus, kuris ypač turtingas omega-3 rūgštimis) ir kitų rūšių: rapsų, alyvuogių, ryžių, sojos, riešutų ir kt. Taip pat turime didelį Yerba Matė*** arbatos ir įrankių asortimentą, ekologiškų gėrimų, sulčių, o taip pat pagal užsakymą - ožkos pieno produktų.

Onutė Šuliauskienė prie šio ilgo sąrašo prideda dar ekologišką medų, pyragus – skruzdėlynus ir daržoves: bulves, morkas, burokėlius. Sezono metu, “Orkisz” parduotuvėje galima gauti ekologiškai išaugintų pomidorų, agurkų, kopūstų, salierų, porų, o rudenį - obuolių. Be maisto, parduotuvėje galima nusipirkti ir ekologiškas valymo priemones, bei kosmetikus.

- Beveik visi produktai su sertifikatais, - tikina pašnekovė, - o likusieji - jeigu ne ekologiški, tai tikrai be cheminių priedų ir konservantų. Mūsų parduotuvės pasiūla kaskart įvairesnė ir didėja – turime pirkėjų, kurie yra gana reiklūs, ieško vis naujesnių prekių, dažnai mums netgi negirdėtų, - pajuokauja Onutė.

Gauti geros kokybės ekologiškų maisto prekių yra sudėtinga. Atrodo, mūsų krašte ekologiškų ūkių nemažai (vien Seinų apskrityje per 100 ūkininkų deklaruoja ekologišką ūkininkavimą), tačiau prekes Šuliauskai užssakinėja Varšuvos, Krokuvos bazėse, kur prekiaujama ekologiškais produktais.

- Dalis firmų, su kuriomis bendradarbiaujame, prekes mums atvežia asmeniškai, kitos – pagal užsakymą atsiunčia pokelius, – aiškina verslininkė. - Daržoves mums užtikrina ūkininkas iš Augustavo apylinkių. Jis prekiauja didesniais kiekiais, platesniu asortimentu, praktiškai užtikrindamas mums reikiamą prekių kiekį per ištisus metus. Iš tikrųjų - nėra lengva gauti prekę su ekologišku sertifikatu. – skundžiasi moteris. - Labai apgailestaujame, kad kolkas nepavyksta mums gauti geros rugines ar speltos duonos, be konservantų, be priemaišų.

Savaime aišku, kad ekologiškas maistas – sveikas maistas, be konservantų, taigi – daug vertingesnis nei produktai, kuriuos galima nusipirkti maisto parduotuvėse, prekybos centruose. Todėl ir produktų kainos yra didesnės.

- Užsakinėdami prekes, stengiamės išrinkti tokius produktus, kad būtų kokybiški ir su prieinama kaina. Sveiko maisto didelių prekybos bazių pasiūla yra tikrai labai plati, o kainos - labai įvairios, – pastebi Onutė. - Labai svarbu, kad prekė klientui būtų pasiekiama nuolatos.

Onutė Šuliauskienė džiaugiasi, kad paklausa ekologiškam maistui, nors labai pamažu, - bet didėja. “Orkisz” parduotuvę lanko kaskart daugiau pirkėjų, perka sveiką maistą, ieško vis naujesnių, įvairesnių prekių. Gera matyti, kad yra nemažai šeimų, kurios vartoja vien tik ekologišką maistą.

- Tie žmonės ne viską perka parduotuvėje – dalį maisto pasirūpina patys: užsiaugina ar pasigamina, - pastebi Onutė. - Daugiausiai sveiko maisto pirkėjai įsigyja speltos produktų, miltų duonai, įvairių aliejų rūšių, dribsnių, javainių, sėlenų, arbatžolių, prieskonių, ryžių. Dabar, pavasarį, labai populiaros sėklos daigams ir prietaisas daiginimui, - sako moteris. – Vasarą, - daug daugiau nei per ištisus metus, parduodame gėrimų, rudens-žiemos laikotarpiu – natūralių vitaminų, medaus, aviečių sirupo – vardina. – Dažniausiai pas mus apsilanko alergikai, kurie negali vartoti produktų su gliutenu ir perka specialiai jiems pagamintą duoną, makaronus, miltus, sausainius.

Šuliauskai žada palaipsniui plėsti savo parduotuvės pasiūlą.
- Šiuo metu norėčiau gauti ekologiškų svogūnų, česnakų, bet kol kas nepavyksta, - nusivilia verslininkė. – Galima būtų dar labiau praplėsti pasiūlą, eiti toliau: prekiauti ekologiška mėsa, jos produktais. Deja, čia nėra taip paprasta, kaip, tarkim, su daržovėmis – kuomet ūkininkui, jų augintojui pakanka turėti eko-sertifikatą ir jau jis gali savo produktus pristatyti parduotuvei, - dėsto Onutė. – O tarkim, ekologiškos mėsos gamintojai turi turėti veterinarinę ar sanitarinę priežiūrą, atitinkamas patalpas, pateikti produktus su tamtikra etikete, nustatyti galiojimo datą. Tam reikia papildomų lėšų ir energijos, kad įveikti įvairias ES procedūras – galbūt tai atbaido mūsų krašto eko-ūkininkus ir jie nesiima šių darbų. – svarsto moteris.

Tai ne vienintelė ekoūkininkų nenoro imtis tokių darbų prežastis. Ūkininkas auginantis ekologiškus mėsinius galvijus, kiaules ar naminius paukščius ir norintis pats pardavinėti jų mėsą, gali juos paskersti tik tam pritaikytoje skerdykloje, turi turėti vietą šviežiai mėsai laikyti ir specialų automobilį, kad ją pervežti. Tik iki 30 proc. tos mėsos jis gali pateikti kitoms parduotuvėms, prekybos centrams. Likusią mėsos dalį turi parduoti pats. Jei į kitus prekybos vienetus pateiks virš 30 proc. savo gaminių – bus jis laikomas mažmeninės prekybos verslininku ir turės jau mokėti mokesčius, kaip ir visi kiti verslininkai. Tokia veikla yra rizikinga – iki galo neaišku, ar bus paklausa mėsai, kurios kaina turi būti kelissyk didesnė už neekologiškos. Ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Lenkijoje dar nėra tokių gilių ekologiško maitinimosi tradicijų, kad paklausa tokiems produktams būtų pelninga smulkiam gamintojui.

Ekologiško ir sveiko maisto parduotuvė lyg ir įpareigoja Šuliauskų šeimą toliau būti ištikimiems sveiko gyvenimo būdui, nors iš tikrųjų, šitaip gyventi yra šiek tiek sudėtingiau, reikalauja daugiau laiko ir darbo.

- Iš tikrųjų, šiais laikais yra sunku ir sudėtinga sveikai maitintis, - patvirtina Onutė. – Parduotuvėse siūlomi produktai persotinti chemijos, o žmonės vis mažiau laiko turi tam, kad asmeniškai viskuo pasirūpinti, pasigaminti. Mes taip pat labai užsiėmę, bet stengiamės vartoti kuo sveikesnį maistą, kuo mažiau įvairių cheminių preparatų.

Praktiškai visas daržoves naudojame augintas be trąšų, stengiamės gauti mėsos, kurioje kuo mažiausiai koncentratų likučių. Duoną - pradėjau kepti pati. Žiemai konservuoju vaisius ir daržoves tam, kad kuo mažiausiai valgyti pramoniniu būdu perdirbto maisto, - dėsto moteris. – Taip pat tvarkydama, valydama savo namus, stengiuos vengti cheminių preparatų, o vartoju actą, citriną, sodą, kepimo miltelius ir labai karštą vandenį, retkarciais “į pagalbą” pasitelkiu ir mūsų parduotuvėje prieinamus ekologiškus valymo produktus.

Moteris įsitikinusi, kad verta įdėti šiek tiek pastangų ir lėšų sveikam gyvenimo būdui. Ji tikisi, kad tai sustiprina jos šeimos atsparumą ir gal nors truputį padeda išvengti įvairių ligų. Šuliauskai norėtų, kad sveiko gyvenimo būdas būtų ne tik trendas, mada, bet kad taptų mūsų visų kasdienybe.

Božena Bobinienė

Parduotuvė “Orkisz” Suvalkuose, ul. Waryńskiego 18, tel.: 0875652153, el. p.: orkiszsuwalki@gmail.com, internetinis puslapis: www.orkisz.suwalki.pl.
Darbo laikas: pirmadienį-penktadienį: 8.30-16.30, šeštadienį 9.00-13.00.

* Spelta kviečiai - tai vieni seniausių grūdinių augalų. Archeologų duomenimis jie buvo žinomi dar akmens amžiuje. Spelta kviečiams priskiriamos ypatingos savybės reikšmingos žmonių mityboje: labai aukštas mineralinių medžiagų ir mikroelementų kiekis, didesnis baltymų kiekis lyginant su paprastaisiais kviečiais.
Mitybos specialistai teigia, kad ateityje paklausa augs ekologiniams ir dietiniams produktams, nes vis daugiau žmonių jautrūs paprastųjų kviečių glitimui (gliutenui). Kepant duonos produktus iš miltų su spelta kviečių priemaiša gaminiai įgauna ypatingą skonį bei ilgiau nepraranda šviežumo, galima ilgiau gaminius naudoti.
** Burnotis (lot. Amaranthus) yra labai vertingas augalas. Burnočio sėklos – lengvas, greitai įsisavinamas maistas. Burnočio baltymai yra pačios aukščiausios kokybės, lenkiančios bet kurį kitą javą ar baltyminį produktą, o vienos iš svarbiausių aminorūgščių – lizino – yra net du ar tris kartus daugiau nei kitose grūdinėse kultūrose. Atvirkščiai, angliavandenių yra mažiausiai. Kupina sauja burnočių turi daugiau kalcio nei stiklinė pieno. Ištirta, kad vegetarinėje mityboje burnočiai yra vertingesnis produktas už kviečius, kukurūzus, ryžius ir soją. Jis tinkamas vartoti alergikams – neturi gliuteno (glitimo). Šiomis dienomis burnotis atgimsta ir spėjama, kad taps vienu iš pagrindinių XXI amžiaus maistinių augalų.
*** Yerba Matė (isp. Mate) - gėrimas, gaminamas iš paruoštų ir išdžiovintų paragvajinio bugienio (isp. Yerba mate) lapų, juos užpylus karštu vandeniu.
Matė ruošiama specialiame inde, vadinamame kalabasa, kuris gaminamas iš paprastojo ilgmoliūgio vaisiaus. Gėrimas geriamas su specialiu vamzdeliu (bombilla), kuris tradiciškai gaminamas iš sidabro. Dabar dažniausiai vamzdeliai gaminami iš nikelinio sidabro, nerūdijančio plieno.
0,3-1,5 % visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesio žmonėms. Be to, matė slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Carito reabilitacijos centras Punske

Neseniai rašiau apie Carito globos skyriaus veiklą Punske. Tai ne vienintelė Carito įstaiga mūsų miestelyje. Visai šalia, tame pačiame pastate yra ir Carito reabilitacijos centras. Pastoviai čia dirba tik dvi specialistės – Rūta Gavienienė ir Birutė Stoskeliūnienė, tačiau šis centras mūsų visuomenėje jau pelnė “mažosios sanatorijos” vardą. Pacientus aptarnauja profesionalės, centre sukaupta specialistinė, reabilitacijai skirta aparatūra ir įrengimai.
Reabilitacijos centro paslaugomis naudojasi visi pacientai, kuriuos globoja NFZ (Lenkijos nacionalinis sveikatos fondas). Centras veikia darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) nuo 8.00 iki 17.00 val. prie Punsko ambulatorijos, o nuo 17.00 val. iki 18.00 val. specialistės naudodamosios Caritas globos skyriaus automobiliais, važiuoja pas tuos pacientus, kurie patys negali atvykti į centrą.
Punsko reabilitacijos centre atliekamos įvairiausio pobūdžio procedūros: korekcinė mankšta, gydomasis masažas, krioterapija, elektros procedūros, lazerių terapija, ultragarso terapija bei vandens procedūros, kurias beje, pacientai labiausiai mėgsta ir giria.
Centrą lanko mažyliai, suaugę ir pagyvenę žmonės, kurie nori pagerinti savo laikyseną, savijautą, sveikatą. Lankytojai patenkinti reabilitacijos efektais, - Punsko reabilitantes labai gerbia. Ypatingai jų laukia ligoniai, kurie dėl sunkios ligos (pvz., infarkto, insulto) negali pasikelti iš lovos. Jiems būtent labai reikalinga profesionaliai atlikta mankšta ir masažas. Rūta ir Birutė, atlikdamos savo darbą, kartu pamoko ir namiškius, kaip elgtis su nesikeliančiais iš lovos ligoniais.

Punske “Caritas” emblema švyti ne tik ant pirmajame ambulatorijos aukšte įsikūrusio Carito globos skyriaus kabineto durų, bei dviejų baltų Opel Corsa mašinėlių, bet ir kairiojo ambulatorijos pastato sparno sienoje. Čia įrengtas Carito reabilitacijos centras Punske. Kokiais principais jis veikia?

Caritas reabilitacijos centras Punske veikia tokiomis pat sąlygomis, kaip visi šio tipo centrai visoje Lenkijoje, - pagal sutartį yra finansuojamas NFZ (Lenkijos nacionalinis sveikatos fondas). Konkrečiai, mūsų centro atveju – teikiame reabilitacijos paslaugas vaikams ir suaugusiems sergantiems įvairiomis reumatinėmis ligomis, ištiktus sunkių traumų, neįgaliesiems, ligoniams nesikeliantiems iš lovos, kurie yra apsidraudę minėtame fonde. Reabilitacinę įrangą ir patalpas mūsų centrui parūpino Caritas organizacija.

Ar yra daug norinčiųjų reabilituotis?
Per vieną dieną mus aplanko apie 15-20 žmonių. Iš tikrųjų, mes galėtumėm priimti ir daugiau pacientų, bet mus varžo NFZ apribojimai: per vieną dieną kiekviena specialistė atskiram žmogui gali atlikt apibrėžtą tamtikrų procedūrų, vertinamų taškais, kiekį. Per mėnesį galime išnaudoti tik atitinkamą tų taškų kiekį, ne daugiau. Tokiu būdu susidaro eilės, nes norinčiųjų daugėja, jau vien dėl to, kad į mus kreipiasi ne tik mūsų rajono žmonės, o ir iš kitų rajonų (realiai gali pas mus ateit žmonės iš kiekvieno Lenkijos kampelio).

Kas ir kokiu būdu gali naudotis jūsų paslaugomis?
Mūsų reabilitacijos centras yra atviras visiems pacientams, kurie turi gydytojo (pirmojo kontakto - šeimos gydytojo arba specialisto, kuris atvažiuoja į mūsų centrą kiekvieną trečiadienį) nukreipimą tamtikroms procedūroms. Pavyzdžiui, Punsko krašto žmonėms nukreipimą pas specialistą duoda mūsų pirmojo kontakto gydytoja (J. Paransevičienė), aišku, jeigu jie apdrausti NFZ. Įprastai, nukreipimą procedūroms gali skirti kiekvienas gydytojas, užpildo atitinkamą blanką ir siunčia pacientą į mūsų centrą. Fondas (NFZ) tą nukreipimą užtvirtina, kad pacientui iš tikrųjų reikalingos tos procedūros, ir po to mes pradedam dirbti. Taigi, mes galime atlikti procedūras netgi pacientams iš kitų (tolimų) Lenkijos rajonų.
Mūsų centras veikia tik nustatytu laiku, - nėra galimybių centre reabilituotis „po valandų“. Išimtis – nesikeliantys iš lovos ligoniai, tačiau mes vykstame pačios į jų namus ir ten atliekame procedūras (pvz., gydomąjį masažą, mankštą).

Kokio tipo susirgimų mūsų krašte daugiausia?
Mūsų krašte daugiausia ūkininkų, todėl ir susirgimai susiję su šia profesija. Šie žmonės turi labai daug problemų su stuburu, gydo įvairių rūšių artritus (sąnarių uždegimus), reumatines ligas. Be to, pas mus ateina ir vaikučiai su netaisyklinga laikysena, pvz.: iškrypusiomis kojelėmis, stuburo deformacijomis, paryškėjusiais šonkaulių lankais ir pan.

Kokio pobūdžio procedūras atliekate?
Vaikams su netaisyklinga laikysena taikome kineziterapiją - korekcinę ir gydomąją mankštą.
Suaugusiems – visas fizioterapijos formas: gydomąjį masažą, krioterapiją, elektros procedūros (nuskausminimą, raumenų stimuliaciją, magneto terapiją, elektroforezę), lazerių terapiją, ultragarso terapiją bei vandens procedūras. Mėgstamiausias yra vandens masažas. Turime įrengtą hidroterapijos kabinetą su vandens masažo voniomis. Moterys, kurioms buvo taikomos vandens masažo procedūros, ypatingai giria perlinę vonią su ozono burbuliukais, lygina ją su SPA salonų voniomis. Tokioje vonioje žmogus labai atsipalaiduoja, vandens masažai teigiamai paveikia ne tik kūną, bet kartu suteikia ir malonumą.

Kokią aparatūrą vartojate?
Iš tikrųjų, mūsų centre mes atliekame įvairias gydomosios reabilitacijos - fizioterapijos procedūras, todėl ir aparatūros turime daug ir įvairios.
Vienas mūsų naujausių aparatų yra šalčio terapijos (krioterapijos) aparatas. Gydymo metu į pažeistą kūno dalį purškiame 75 laipsnių šalčio anglies dvideginio kristalus (sniegutį), kurie atšaldao odą ir gilesnius jos sluoksnius iki 2–5 laipsnių. Šaltis atpalaiduoja raumenų spazmus, mažina skausmą ir uždegimo procesą; sukeldamas odos paraudimą, skatina greitą žaizdų gijimą, sumažina patinimus, atpalaiduoja pernelyg įtemptus raumenis. Ši terapija dažniausiai taikoma pacientams po įvairių judėjimo aparato (kojų, rankų) traumų.

Turime ir ultragarso terapijai (“šildymo bangomis”) pritaikytą aparatą. Jo išskiriama ultragarso bangų energija yra sukaupiama audiniuose. Nuo to gerėja kraujotaka, o tai numalšina skausmą ir rezorbuoja uždegimą. Ši procedūra taikoma pacientams su įvairiomis žaizdomis - odos ir gilesnių audinių sluoksnių pažeidimais, uždegimais; kaulų lūžiais. Ultragarso terapija taikoma geresniam vaistų prisisavinimui tam tikrose kūno dalyse. Tų bangų žmogaus akis nemato ir jų nejaučia, bet jos veikia labai giliai. Vaistas yra “pernešamas bangomis” giliai į pažeistus audinius ir ląsteles.

Yra ir lazerinei terapijai taikomas aparatas. Lazerio spinduliais vyksta gilus audinių šildymas; gydomi uždegiminiai odos, sąnarių ir nervų susirgimai, randai. Lazerio procedūra nuskausmina, regeneruoja, gerina kraujotaką. Dėl šio poveikio greičiau gyja gleivinių ir odos pažeidimai, sumažėja audinių patinimas.

Kitoje salėje turime aparatus elektroterapijai: tv. diadinamikos, interferencinėms procedūroms, stuburo, bei galūnių skausmams malšinti, įvairių uždegimų slopinimui. Tam tikro dažnio elektros bangos šildo per odą, paviršutinius kūno audinių sluoksnius. Šios procedūros taikomos įvairių sąnarių, nervų, raiščių, sausgyslių uždegimų ir traumų atvejais. Nuskausmina, praplėčia gyslas, mažina skausmą.

Be to, centre yra ir aparatas magnetoterapijai, kuri taikoma įvairios kilmės skausmams šalinti, kraujotakos sutrikimų, sąnarių ir reumatinėms ligoms, žaizdų ir kaulų lūžiams gydyti, imunitetui stiprinti, medžiagų apykaitai gerinti, depresijai, miego sutrikimui, nuovargio sindromui gydyti, fiziniam ir protiniam pajėgumui atkurti. Ši procedūra lyg "peršviečia" visą organizmą - šildo perdėm, iki pat kaulo. Aparatas panašus į tomografą, bet ten kitas magnetinio lauko bangų dažnis. Galima šitą dešimt kartų naudoti. Yra ir mažesnis - mažiems sąnariukams (vaikų).

Pastebėjau, kad turite ir gerai įrengtą kineziterapijos salę, kur vyksta pacientų gydomoji mankšta.
Taip, be specialistinės aparatūros, turime įrengtą ir sporto salė, pritaikyta terapinės mankštos reikalams. Čia yra visi, reikalingiausi įrengimai reabilitacijai: dviratis, įrengimai su svareliams, treniruokliai, taip vadinama “vaikštynė” - tiems, kurie mokosi vaikščioti (tor z przeszkodami, do nauki chodzenia). Turim vieną pacientę - mergytę 2 metukų, kuri nuo mėnesio laiko pradėjo vaikščioti. Vaikštyne naudojasi ir vyresnieji - po įvairių traumų, pradedantys mokytis iš naujo vaikščioti. Dirba ir kojos ir smegenys - (vaikštynė persmaigstyta pagaliais).
Stalai manualiniams pratimukams - problemos su pirštais, sąnariais, riešo.
Du foteliai masažams, staliukus rankiniams masažams. priklausomai nuo gydytojo nurodymų.

Vienam žmogui (per dieną) iki 1,5 val. su vaikais - 1 val. Gydytojas gali skirt tik 4-5 procedūras, iš NFZ. Metams - pacientas gali pasinaudot 80 procedūrų.
Efektai būna matomi ir po pirmosios procedūrų serijos, kartais po daugiau. Žmonių norinčių visą laiką mes turim. Norinčiųjų yra daug.

Reabilitantės irgi važiuoja pas žmones į namus pačios, ima mašiną ir pačios važiuoja. Valandai laiko. Pastoviai turim žmonių. Mes dirbam ambulatorijoj, o paskiau po valandų - pas žmones.

Carito globos skyrius Punske

Šis pasakojimas apie nepaprastą darbą ir neeilines moteris, kurios kasdien teikia pagalbą silpniems, ligotiems, seniems, vargšams, neįgaliems žmonėms. Tai socialinės globos ir slaugos seselės, dirbančios Punsko Carito globos skyriuje. Žinoma, kaip mano pašnekovės teigia – įvairius darbus žmonėms tenka dirbti ir prie kiekvieno galima priprasti, bet vargu ar daug kas sugebėtų ir norėtų kas dieną važiuoti pas svetimus, ligotus, įvairios socialinės padėties, kartais alkoholizmo paveiktus žmones. Tada tenka gyventi ne tik savo gyvenimą, galvoti ne tik apie savo šeimą, vaikus, rūpesčius, bet atsiminti ir kitų bėdas, problemas, kurias reikia nedelsiant spręsti ir kurios rūpi ne mažiau nei tos savosios. Kas nors gali pasakyti: toks jų darbas, už tai gauna atlyginimą. Tačiau sunku pinigais pamatuoti šių medicinos seselių angažavimąsi, rūpinimąsi ligonių likimu, nuolatinį stresą ir kartais sudėtingas darbo sąlygas. Nors jų darbas nėra pakankamai įvertintas finansiškai, „kompensacija“ už pastangas tikriausiai yra pasiilgę ir laukiantys „dziedukai“ ir „bobutės“, kurie dažnai meldžiasi, kad nors laimingai pas juos kuri seselė atvyktų...
Patys būdami sveiki, užsiėmę įvairiais darbais, net nepastebim, kas vyksta aplinkui. Atrodo, mūsų visuomenėje sunkių ligonių nedaug. Tačiau pasivažinėjus po kaimus, pasidomėjus kitų gyvenimu, galima pamatyti, kiek įvairių nelaimių žmonės patiria. Carito globos skyriuje veikiančios seselės būtent stebi, kas vyksta visuomenėje ne tik medicininės pagalbos, slaugos, bet ir socialinės globos plotmėje. Carito seselės pirmosios susiduria su žmonių problemomis. Jų užduotis – ne tik ilgą laiką sergančiųjų lankymas ir slaugymas, ką tik grįžusiųjų iš ligoninės po sunkių operacijų priežiūra, bet ir tam tikra prasme – žmonių mokymas, kaip elgtis su sergančiuoju, neįgaliuoju, kaip naudotis, pvz., cukraus kiekio kraujuje matavimo prietaisu ir pan. Seselės stengiasi, kad globotinių ir jų artimųjų likimas (sunki liga, negalavimas ar socialinė padėtis) būtų nors šiek tiek lengviau pakeliamas.
Taigi ilgalaikio ir socialinio slaugymo bei globos skyriaus darbas – specifinis. Jį atliekantis žmogus turėtų būti kantrus, rūpestingas, supratingas, uolus ir darbštus. Be to, turi būti mobilus, mat reikia pačiam skubiai nuvažiuoti pas globotinį. Be abejo, šie visi bruožai būdingi mano pašnekovėms. Mat jos visos savo pareigas vykdo su meile ir pasiaukojimu.
Lenkijos Carito* (Elko diecezijos) globos skyrius Punske oficialiai veikia nuo 2001 m. sausio 1 d., nors seselės Nijolė Kšivickienė ir Onutė Paznėkienė darbą pradėjo jau 2000-ųjų vasarą (jos seselėmis dirbo daug anksčiau, abi gali pasigirti keliasdešimties metų stažu). Šiuo metu Carito globos skyriuje veikia trys seselės – be minėtųjų, nuo 2004 metų dirba dar ir Virginija Gavienienė. Visos moterys turi atitinkamas kvalifikacijas, yra baigusios medicinos seserų mokyklas, Virginija pernai įsigijo bakalauro laipsnį, visos – nuolat tobulinasi įvairiuose apmokymuose. Onutė Paznėkienė turi akušerės kvalifikaciją, todėl, be įprastų pareigų globos skyriuje, prižiūri ir būsimų mamų sveikatą bei tas, kurios sugrįžta su mažyliais tuoj pat po gimdymo.
Carito globos skyrius išsiskiria tuo, kad jo darbuotojos savo globotinius lanko jų namuose. Seselės glaudžiai bendradarbiauja su pirmojo kontakto gydytoju (Punske – J. Paransevičienė ir J. Krakauskas), kuris žino tam tikrų pacientų būklę, pateikia seselėms nurodymus, kokius vaistus, kokias procedūras taikyti paskiriems globotiniams. Vėliau jos pačios sudaro dienos grafiką ir vyksta pas žmones „savo“ teritorijose.

Skyriuje yra du automobiliai (Opel Corsa). Jais seselės važinėja po 40 Punsko valsčiaus kaimų ir lanko savo globotinius. Taigi jų aptarnaujamas plotas – didelis (tęsiasi apie 30 km spinduliu nuo centro – Punsko ambulatorijos). Seselės pastebi, kad praverstų dar viena mašina. Mat ne tik jos turi suspėti pas savo globotinius. Automobiliais naudojasi ir reabilitacijos skyriaus specialistės, važiuodamos pas sunkios būklės pacientus, bei gydytojas, kuris kviečiamas pas ligonį į namus.
Pas atskirą žmogų seselė gali nuvažiuoti 4 kartus per savaitę. Kasdien kiekviena globos skyriaus darbuotoja aplanko apie 10-15 namų. Išvyksta rytą, grįžta vėlai po pietų. Kilometrų susidaro gana daug. Ne visada galima pasirinkti patį patogiausią kelią, kartais reikia nuvažiuoti ir keliolika kilometrų daugiau, jei globotiniai vienas nuo kito nutolę. Reikalui esant, ypač pas ilgalaikius ligonius, reikia vykti ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir švenčių metu. Mat seselių darbo laikas iš tikrųjų nėra ribotas, jas gali pakviesti 24 val. per parą. Jos ir pačios domisi globotinių būkle. Beje, staigaus įvykio atveju ne visada gali padėti. Mat jos pačios, be gydytojo nurodymų, negali nieko daryti – reikia kviesti greitąją pagalbą. Aišku, šios taisyklės ne visada paisoma, ypač jei reikia gelbėti gyvybę.
Virginijai Gavienienei „mobilus“ darbas su slaugymo ar globos reikalaujančiais žmonėmis patinka labiau nei „stacionarus“ ligoninėje (čia jo pobūdis kitoks: labai daug ligonių vienoje vietoje, visiems reikia beveik vienu metu padėti, būna daug labai sunkių atvejų). „Aš, važinėdama po kaimus, bendrauju tiesiogiai su šeima, turiu ją motyvuoti ir skatinti, kad nepalūžtų, kad budėtų prie sergančio artimojo, jam padėtų, kad greit apsiprastų su grįžusiu iš ligoninės, bet sunkios būklės žmogum. Ligoninėje visiems pacientams reikia atseikėti laiko vienodai, o dažniausiai to laiko taip ir nebelieka“, – pasakoja Virginija. Sunkiausia jai buvo pati pradžia, juk tai jau ne „saugi“ mokykla ir ne teorija iš knygų, o tiesioginis susidūrimas su žmonių nelaimėmis, skausmu, kančia. Sudėtingiausia yra dirbti su bendraamžiais, kurie kartais netekę vilties – nenori kovoti su liga ar negalia. Virginijai labiausiai gaila mažų vaikų. Ne tik tada, kai į gležną rankutę reikia įdurti adatą ir paimti kraujo mėginį ar suleisti vaistus, žiūrint į skausmo ir kančios pilnas akutes, bet ir tada, kai matai tėvų prastą socialinę padėtį ar alkoholizmo problemą.
„Mano ligoniai – reikalaujantys ilgalaikės slaugos, sergantys ilgalaikėmis ligomis arba neįgalūs. Tai žmonės, kurie galėtų būti skiriami į slaugymo įstaigas – ilgalaikės globos namus, tačiau mūsų krašte juos globoja šeima, giminė. Beje, būna atvejų, kad ligonis, turėdamas ir namus, ir artimuosius, nesulaukia paramos. Tada jam ieškoma vietos slaugymo namuose arba kiek galime – padedame mes“, – pasakoja Virginija.
Paprastai pagrindinės seselių pareigos – tai prižiūrėti ligonius, sugrįžusius iš ligoninės po operacijų, ilgalaikio gydymo (pakeičia tvarsčius, nuima siūles, suleidžia vaistus). Ypač dabar darbas tapo sudėtingesnis, nes pacientai iš ligoninių išrašomi anksčiau, nors dar galėtų ten sustiprėti ir atgauti jėgas. Todėl seselių užduotis – padėti ne tik pačiam ligoniui, bet ir namiškiams – išmokti tą ligonį prižiūrėti. Šiuo atžvilgiu didesnė atsakomybė pavesta ir pirmojo kontakto gydytojui.
„Deja, mūsų žmonės sensta, jauni išvažiuoja svetur, – pastebi Onutė Paznėkienė. – Gyvenimo būdas keičiasi, dažnai vaikams sunku sutarti su savo tėvais ir atvirkščiai, todėl ir nepaiso, neprižiūri vieni kitų. Tarkim, būna, kad viename name gyvena dvi kartos. Seni – sau, o jauni – sau, tai kartais tie jauni net nežino, kas darosi su jų tėvais, nesugeba mums pasakyti, kas jiems atsitiko“. O susirgimų daugėja. „Per dešimtį veiklos metų pastebėjom, kad mūsų krašte padaugėjo susirgimų civilizacinėmis ligomis: cukralige, širdies ir kraujotakos ligomis, vėžiu. Taip pat būna daugiau įvairių avarijų, kurių pasekmės – suluošinti, paralyžiaus ištikti žmonės“. Taigi Carito seselėms darbų ir rūpesčių – vis daugiau.
Moterims tokį darbą sunku ir sudėtinga dirbti, ypač kad jos turi savo šeimas, vaikus, kuriems reikia skirti daug dėmesio. Darbo pobūdis paveikia visą šeimą. Negali žmogus atsipalaiduot ir turėti laiko tik sau ar savo artimiesiems – nes visada gali paskambinti ir skubiai iškviesti pas ligonį. Būna atvejų, kad reikia ir naktį važiuoti pas ligonius – ypač nepagydomus žmones, kurie kiekvienu metu gali numirti. „Paskambina – ir palieki viską namie, bėgi pas pacientą. Ypač sudėtinga būdavo, kai reikėjo palikti mažus vaikus be priežiūros, – pasakoja Onutė. – Nuvykusios mes pirmosios nustatom, kokia ligonio būklė, o po to – jei reikia – kviečiam ir gydytoją“.
Sunkiausia būna žiemą – kai spustelėja šaltis ir sunku užvesti automobilio variklį, kai kaimų keleliai slidūs ir užpustyti, atrodo, vietoj kelio – tik ledo upė. „Tokiais atvejais mielai sugrįžčiau atgal, na, bet juk negaliu – manęs už tos „upės“ laukia mano žmonės“, – sako Onutė. „Be to, nesmagu vienai keliauti per kaimus. Gerai, jei mašina sugenda arba įklimpsta kur į purvą ar pusnį netoli sodybų, tačiau nelinksma būna tada, kai tai atsitinka kur nors miške arba laukuose. Ne kartą reikėjo ieškoti žmogaus su traktorium, kad ištrauktų“, – prideda Virginija.
„O aš patyriau tokį paslaptingą atsitikimą, – pasakoja Onutė. – Kartą „paskendau“ sniege Šaltėnų kaime. Vežiau savo globotinei lašelinę su antibiotiku. Tokiu atveju vaistai turi būti paduoti greitai. O čia mašina „pasikorė“ sniege, ir viskas. Išlipau, nuėjau apie kilometrą per pusnį. Atlikus savo darbą, grįžau prie mašinos ir jau žadėjau ieškoti pagalbos, žiūriu: sniegas visur aplinkui gražiai atkastas, laisvai galėjau išvažiuoti. Ir iki šios dienos nežinau, kas man tą automobilį atkasė, kam turėčiau būti dėkinga. Taigi yra ir gerų žmonių“.
Visos seselės sutinka, jog labai svarbu, kad globotiniai jomis pasitikėtų. Ypač sunku tai pasiekti globojant vyresnio amžiaus žmones. „Jeigu mus žmonės pažįsta arba tapatina su mūsų tėvais, seneliais, net ir proseneliais – jie jaučiasi laisviau, yra atviresni ir lengviau su jais dirbti“. Dirbdamos tiek metų, seselės ne tik susipažino su globotiniais ir jų šeimomis, bet net su kai kuriais susigyveno. Yra, aišku, žmonių, ir tai visai natūralu, kurie gėdijasi, nenori atsiverti kitam. Tada reikia sugebėti įtikinti, kad nori tik padėti. Pasak Virginijos, „vieni mus ir mūsų darbą vertina geriau, kiti – blogiau. Manau, nei aš, nei Onutė ar Nijolė nenorim nei vienam pacientui pakenkti, o stengiamės kuo geriau atlikti savo pareigas. Beje, žmonių būdas įvairus. Sunkiau bendrauti su vyrais – jiems sunku susitaikyti su tuo, kad yra priklausomi nuo ko kito, ypač svetimo (ir dar – moters!). Tačiau jei pats negali pasikelti iš lovos – be kito žmogaus pagalbos neatliksi net fiziologinių reikalų, nepasiimsi atsigerti, nenusiprausi, nepersirengsi ir t. t. Kiek šeimai reikia kovoti, kad, pvz., uždėtų sauskelnes. Moterys geriau šiuos reikalus supranta“.
Yra globotinių, kurie labai laukia seselių. „Kartais atsitinka, kad vėluojame, ir globotiniai nerimauja, – pasakoja Onutė. – Galbūt ir dėl to, kad jie supranta, jog jei mūsų nebūtų, neturėtų kur kreiptis pagalbos“. Ne kartą ir ne vienam tenka išrašyti receptus, parvežti vaistų, net ir maisto produktų. Žmonės, neturėdami kitų galimybių, prašo ir laišką išsiųsti, ir įvairius mokesčius apmokėti ar kur nors paskambinti, net ir mišias savo ir seselių sveikatos intencija užsakyti.
Moterys, atlikdamos savo darbą Carito skyriuje, patyrė daug skaudžių istorijų. „Dažnai būna taip, kad važiuojame pas žmones, kuriems negalime suteikti jokios vilties. Patiriame ir bejėgiškumo jausmą, kai niekuo negalime kenčiančiam padėti, jokie vaistai nenumalšina skausmo, ypač vėžio ligų atveju. Meluoti ir sakyti, kad viskas bus gerai, tokiam žmogui neįmanoma, nes jis pats jaučia ir mato, kad nepagerės, žino, kuo jo kančios baigsis, – pasakoja Onutė. – Būna ir tokių atvejų, kad kentėdamas žmogus prašosi greitesnės mirties, tačiau nieks negali ir nenori jo prašymo įvykdyti. Tokiais beviltiškais atvejais mane apima liūdesys“.
Beje, pasitaiko ir mažų „stebuklų“. Kartą Onutei teko leisti lašelinę vadinamajam terminaliniam ligoniui. Staiga jis pamėlynavo, pradėjo dusti, kiek laiko neatsigavo. Šeima parvežė ir kunigą, uždegė žvakę, pradėjo melstis. Tik, laimė, žmogus atsigavo. Pasirodo, vėžio liga gali taip paveikti organizmą, kad vidaus ląstelės pradeda irti, akimirksniu jų dalis patenka į veną ir kartu su krauju toliau – į vidaus organus (plaučius arba širdį, ar smegenis). Tai buvo būtent toks atvejis. „Kartais neįmanoma niekuo padėti – žmogus jau pasmerktas, o šeima kreipiasi į mus, kad ką nors padarytume, kad jis dar gyventų. Labai sunku tada artimiesiems paaiškinti, kad, deja, nieko neįmanoma pakeisti“, – sako Virginija. „Ne kartą teko žiebti žvakę, melstis už mirštantį ligonį, užmerkti jam akis“, – prideda Onutė. Dažnai būna taip, kad šeimai paprašius seselės numirusį žmogų aprengia, paruošia laidotuvėms. Seselės svarsto: „Gal per daug mylėjo arba per daug nemylėjo, kad varžosi prisiliesti prie mirusiojo artimo“.
Carito seselės labai savarankiškos – ne tik pačios vairuoja automobilius, turi savo mobiliuosius telefonus, atlieka gydytojo nurodytas procedūras, bet ir moka susiorganizuoti darbą, net jei nėra jam sąlygų. Visokių namų būna – ir tvarkingų, ir nelabai. Kartais reikia gerai pasidairyti, kur koją padėti, kur lašelinę pakabinti. Todėl joms praverčia ne tik medicininei pagalbai reikalingi reikmenys, bet ir segtukai, siūlai, o kartais ir plaktukas ar vinys...
Visos trys seselės teigia: „Atpildas už mūsų darbą – žinojimas, kad galime kitam žmogui suteikti pagalbą, pajusti, kad esame reikalingos. Tik gaila, kad kai kurie mūsų paslaugumu piktnaudžiauja, neva tik mūsų pareiga yra prižiūrėti jų tėvus ar senelius, nors patys – ir sveiki, ir pajėgūs, galėtų bent vaistų nupirkti arba parsivežti reabilitacijos priemones (pvz., invalido vežimėlį, vaikštynę, ramentus ir pan.). Mūsų mašinos tik dvi, ir dar nedidelės, mes neturim sąlygų pačios viską atgabenti, kartais turime organizuoti transportą ir pan. Nesvarbu, kad mūsų globotinių artimieji turi ir laiko, ir galimybių, bet – jie nesuka sau galvos dėl tokių problemų. Mūsų, seselių, yra nedaug, kad galėtumėm visus pačios aptarnauti, todėl mums labai didelė parama yra susipratusios šeimos, kartais net kaimynai, kurie mums pamokant slaugo sergančiuosius“.
Punsko Carito globos skyriaus darbuotojos, perpratusios kaimų ir Punsko miestelio gyventojų problemas, mato, kad praverstų organizacija ar savanorių būrelis, panašus į kadaise veikusią Raudonojo Kryžiaus seselių grupę. Gal tai galėtų būti „kaimyniškos pagalbos grupė“, kuri padėtų seniems, vienišiems žmonėms, atliktų pačius elementariausius darbus: pakūrentų krosnį, aptvarkytų namus, išvirtų ko nors valgyti, parneštų pirkinius, vaistus. „Tai nėra mūsų pareiga, tačiau kai matome, kad žmogus pats nepajėgia, stengiamės jam padėti. Tai užtrunka, ir mes vėluojame pas kitus savo ligonius“, – aiškina seselės.
Šiemet žiema parodė, ką gali – stiprus šaltis, pusnys, sliduma – tikriausiai gerai nenuteikia Punsko Carito skyriaus seselių. Ne vien dėl sunkumų, susijusių su automobilio variklio užvedimu ir kelionėmis po kaimus. Jos, važiuodamos pas kai kuriuos savo globotinius, galvoja, ar jie laimingai ištvėrė šaltą žiemos naktį, ar pajėgė prisikūrenti krosnį ir nesušalti... „Tokiu atveju ir nenuspėsi, ar pravėrus namo duris išgirsi senelės ar senuko balsą, ar tik „skambančią“ tylą“, – sako Onutė Paznėkienė.
Belieka tik visoms seselėms palinkėti stiprybės, ištvermės ir sveikatos bei padėkoti už tai, kad aukodamos save, savo laisvalaikį ir energiją, atlieka tokį svarbų darbą mūsų visuomenei.

Božena Bobinienė (www.punskas.pl)

Nuotr.: Punsko Carito globos skyriaus seselės Nijolė Kšivickienė, Virginija Gavienienė bei Onutė Paznėkienė rengiasi važiuoti pas savo globotinius (B. B. nuotr.)
_________________________
* Caritas (ištrauka iš Vikipedijos)
Caritas – pagal krikščioniškosios teologijos dėsnius tai tam tikra meilės rūšis kitam žmogui, taip pat pačiam Dievui. Carito pavyzdys – tai broliškoji meilė, kuri remia, guodžia, akceptuoja ir teikia pagalbą. Tokia meilė nieko nereikalauja mainais, ja apdovanotas žmogus neprivalo už meilę atsilyginti.
Lenkijos Caritas – tai labdaringa Lenkijos Episkopato (Konferencijos) institucija. Ji buvo atgaivinta 1989 m. ir remiasi pokario laikų labdaringo Carito veiklos tradicijomis. Lenkijos Caritas yra juridinis asmuo ir veikia remiantis Bažnyčios ir valstybės teisėmis. Lenkijos Caritas koordinuoja 44 diecezijų ir arkidiecezijos skyrių darbą. Bendradarbiauja su Caritas Internationalis ir Caritas Europa. Teikia trumpalaikę ir ilgalaikę materialinę ir finansinę pagalbą bedarbiams, benamiams, ligoniams, pagyvenusiems, vargingų šeimų vaikams, našlaičiams, taip pat imigrantams ir pabėgėliams. Be to, Caritas teikia ir humanitarinę pagalbą karų, kataklizmų ir kitų nelaimių aukoms už Lenkijos ribų.
Pradžioje Lenkijos Carito veikla apsiribojo tik materialių aukų, gautų iš užsienio, skirstymu. Tačiau greitai šios organizacijos strategija pasikeitė; pradėta teikti labdaringą paramą iš lėšų, gaunamų iš geros valios žmonių ir institucijų. Caritas sukūrė profesionalius globos ir auklėjimo skyrius. Tai: Carito globos skyriai, reabilitacijos centrai, Slaugos ir globos įstaigos, Socialinės globos namai, terapijos užsiėmimai, Motinos ir vaiko globos namai, virtuvės vargšams, dieninės svetainės vaikams ir seneliams ir kt.
Caritas Lenkijoje per kelis dešimtmečius parengė ir įdiegė kelias pagalbos programas ne tik valstybės (žiemos ir vasaros poilsio organizavimas neturtingų šeimų vaikams, „Wigilijne Dzieło Pomocy Dzieciom”, „Jałmużna Wielkopostna”, „Kromka Chleba”, „Program Skrzydła”, „Okno życia”), bet ir užsienio („Adopcja na odległość”) mastu.
2009 m. gruodžio mėn. Lenkijos piliečių Teisių gynėjas Janusz Kochanowski Lenkijos Carito organizaciją apdovanojo medaliu „Už nuopelnus saugant žmogaus teises”.
Punsko Carito globos skyrius įsikūręs Punsko ambulatorijoje, Mokyklos g. 26, tel. +875161030, el. paštas: so.punsk@caritas.pl.
Šalia globos skyriaus yra ir reabilitacijos centras, kur įvairias procedūras atlieka dvi specialistės – Rūta Gavienienė ir Birutė Stoskeliūnienė.