Visatos erdvėje gyvename trumpą gyvenimą: lyg plaštakė, kuri vos pakilusi į dangaus mėlynę, pritūpusi ant pievos žydinčių gėlių, žūsta. Žemės istorijoje mūsų, kaip vienetų, gyvenimai – tai maži, neryškūs taškeliai. Sugrupavus juos, sudėjus į visumą - į tautą, žemyno gyventojus, - įgauna jie prasmės ir turi reikšmės žemės istorijai. Kokius pėdsakus paliksime mes, šimtų, tūkstančių ar milijonų metų bėgyje, ar juos kas nors ateity pastebės, ar susimąstys, iš kur mes atėjom? Tiek ilgai išliksim, kiek būsime gyvi ateinančių mūsų kartų atminty. Galbūt dėl to ir mes patys vis dažniau susimąstom, kas buvo prieš mus, iš kur čia atsiradom, kas mes iš tikrųjų esam. Istorija, kurią mes žinom, kuri mums perduodama, ne visada atspindi tiesą. Galbūt objektyvios istorinės tiesos niekada nepasieksime, ir toliau tai, kas vieniems yra akivaizdu – kitiems bus nepriimtina. Šie mano filosofiniai apmąstymai kyla dėl šiuolaikinio polinkio, tiek Lietuvoje, tiek mūsų krašte – sugrįžti į žiląją senovę, sužinoti apie neįtikėtinai paprastai aiškinamus dalykus, ieškoti savo šaknų, ištakų.
Vienas tokių ieškotojų yra punskietis Petras Lukoševičius, kuris Ožkiniuose (Šilainėje) 7,5 ha plote ėmėsi titaniško darbo ir bando atkurti gilios senovės tikrovę. Štai kuo pagrįstos jo pastangos, darbai:
„Labai svarbu, kad mūsų praeitis nebeliktų tik dainose, padavimuose ir pasakose. Siekiu, kad išdidžią ir garbingą praeitį galėtumėte pajusti vos įžengę į Jotvingių-prūsų gyvenvietę. Tai milžiniškas, amžinas tėvų rūpinimasis savo vaikais ir jų palikuonimis. Graudu ir apmaudu, kad vis dar vyrauja nežinojimas, naikinantis ne tik dvasinius ar materialinius paminklus, bet ir vietinę, iš kartų į kartą atėjusią, atmintį. Kol ji gyvuoja – tauta, gentis – nemirus.
Šiandien, žiūrėdami į klaikią, išniekintą prarają, negalime atsikratyti netekties jausmo, negalime nematyti, nejausti, kaip mums trūksta mūsų protėvių jotvingių ir prūsų, nors patys gyvename Lietuvos kaimynystėje, bendraujame lietuvių, dzūkų kalba.
Jums, mano protėviai, mano didvyriai, kovoję už savo ir mūsų bendrą tėvynę, už mūsų ateitį; jums – išsibarsčiusiems po visą pasaulį palikuonims bei visiems, kuriems brangi aisčių senovė bei aisčių sukurtos kultūros; visiems, kurie ilgisi išėjusiųjų, bei kurie nenurimsta dėl neteisybės, - skiriu Jotvingių-prūsų gyvenvietę. Lai ji gaivina, puoselėja atmintį!
Tegul aisčių palikuonys ir tie, kurie yra pasiryžę paveldėti ir tęsti šią kultūrą, nebijo vadinti save jotvingiais ir prūsais. Burkimės į bendruomenes ir tokiu būdu įteisinkime jotvingių-prūsų etninės mažumos buvimą. Tai reali svajonė – juk gyvename savo istorinėje tėvynėje. O tie, kurie prisidėjo prie jotvingių ir prūsų žudynių - tegul išgirsta iš amžių glūdumos skambantį sąžinės balsą. Atėjo jums laikas grąžinti bent mažą dalį šiurpios skolos...“
Tradicionalizmo galia
Pasak Petro, jo tėvas, tėvo tėvai ir protėviai per šimtmečius, nuo XIII a., karta iš kartos tradiciškai perduoda mįslingą Žinojimą apie savo giminės šaknis, pradžią. Žinias, perimtas iš tėvo, vyras žada perduoti ir savo sūnui.
Petras nuo mažens augo aplinkoje, kur buvo daug kalbėta apie senovę, apie senovės gyventojų aršias kovas dėl būvio, narsius karžygius, amžinosios ugnies saugotojus – vaidilas ir vaidilutes... Į Lukoševičių sodybą Giluišiuose (Trumpališkyje) sueidavo kaimynai „pakaziruoti“ ir pasakodavo apie tolimą praeitį, apie ją menančius žemdirbių, dirbančių savo žemę, radinius: kardus, molines šukes ir pan., pasakodavo legendas ir padavimus apie didvyriškus jotvingių-prūsų karius, kurie kovojo ne dėl prasimanymo, ar noro paplėšikauti, o gindami savo žmones, gyvenvietes, pilis.
Petras, vaiku būdamas, tų porinimų klausydavosi lyg pakerėtas. Beje, subrendęs, galvojo, kad tai buvo tik spalvingos pasakos. Tačiau tėvas prieš savo mirtį patvirtino, kad visa tai vyko iš tikrųjų ir kad Petras nėra grynakraujis lietuvis, - jo gyslose teka dar ir prūsų bei jotvingių kraujas. Sužinojo tada, kad jo protėviai senovėje gyveno Šiurpilio apylinkėse, o kryžiuočių iš ten išvaryti, nukeliavo lig Sambijos pusiasalio prie Baltijos jūros. Vyriškis atmena, kad tėvas pasakojęs, jog jo motina (Petro močiutė) buvo kilusi būtent iš Sambijos, Pyliavos-Piliau vietovės (Prūsija, dabartinė Kaliningrado sritis – Baltijskas). Lukoševičiaus tėvas atsiminė, kad ji dar kalbėjusi panašia į žemaičių, galbūt – prūsų, kalba.
Tėvas ir daugiau paslapčių išdavęs sūnui, tačiau Petras jas saugo nuo viešumos, kadangi jos skirtos tik giminės palikuonims. Kiek stipri turėjo būti ypatingų žinių apie giminę saugojimo ir puoselėjimo tradicija, koks tikslus hierarchijos supratimas Lukoševičių šeimoje, - įrodo Petro ryžtingumas vygdant tėvo valią. Jisai suprato, kad būtent šiuo laiku, šioje vietoje, prieš jį atsivėrė galimybės atiduoti savo protėviams duoklę, iškelti į paviršių ir pagerbti jų atminimą, lyg tuos akmenis, menančius prūsų-jotvingių laikus.
Pareiga, hobis ar noras siekti pelno
Žinios, kurias įgijo Petras iš savo tėvo, paskatino jį imtis didžiųjų darbų ir įgyvendinti praėjusių kartų svajonę – išgarsinti prūsų ir jotvingių vardą plačiai pasaulyje. Kad tai pasiekti, reikia ne tik didžiulių lėšų, darbo jėgos, bet ir ypatingo ryžto. Ryžto, kurį duoda tikėjimas savo pasirinktomis idėjomis, ir kuris reikalingas visiems sunkumams nugalėti. Žmogus susikaupia tik tam, kad pasiekti savo tikslą. Visas sutaupytas lėšas, visus pinigus uždirbtus savo firmoje (automobilių parduotuvėje) „Jovaras“, skiria Prūsų-jotvingių gyvenvietei. Petro atkaklumas vis stiprėja, kadangi jis kasdien patiria tos, - jo vadinamos „aukštesniosios“, jėgos galią – neišaiškinamus žmogaus protu reiškinius. Lukoševičius tiki, kad jo žingsnius ir darbus kažkas prižiūri ir nukreipia tinkama linkme. Be to, mato, kad jo pastangos nenueina veltui; jo kuriama gyvenvietė yra pastebėta ir teigiamai įvertinta tiek vietos, tiek iš svetur atvykusių, žmonių.
Petro statoma gyvenvietė – tai objektas, kuris tarnaus žmonėms – ne tik kūnui, bet ir – visų pirma – sielai. Numatyta pastatyti čia ir komercinei veiklai skirtus objektus (100 vietų viešbutis, restoranas ir pan.). Įprastai, verslininkas, siekiantis kuo didesnio ir greitesnio pelno, pirmiausiai ir imasi darbų prie komercinių pastatų. O Lukoševičius - pradėjo statyti istorinę gyvenvietės dalį, kur pirmiausiai įrengė vietą aukurui. Pagal tai galima spręsti, kokiais prioritetais vadovaujasi šis žmogus. Ne pelnas, ir ne tik hobis ar susidomėjimas jotvingių-prūsų istoriniu paveldu, - o pareiga, atsakomybė prieš savo protėvius ir tėvą, verčia aukotis ir toliau dirbti.
Didieji darbai
Pirmieji darbai Ožkiniuose (Šilainėje) pradėti 2001 metais. Jau tada Petras jautė, kad įstojus Lenkijai į ES struktūras, jo idėją bus lengviau įgyvendinti, mat Sąjungos įstatymai saugo istorinį paveldą ir privačią nuosavybę. Beje, - ne tik saugo, bet dar ir sudaro sąlygas tą protėvių palikimą puoselėti ir pristatyti ateities kartoms (leidžia naudotis įvairių fondų lėšomis skirtomis šiam tikslui).
2001-aisiais buvo paruošta teritorija: išlyginta žemė, parengta reikalinga dokumentacija (teritorijų planavimo dokumentai – žemės ūkio paskirties sklypo pavertimo kitos paskirties sklypu bei statybiniai dokumentai), rinktos medžiagos. 2002-2003 metais didesnė sklypo dalis buvo apsodinta mišku. O vėliau pradėta statyti objektus susijusius su istorine dalimi. Pirmiausiai pastatyta sargybinė, kurioje darbininkai galėjo „pasislėpt“ nuo kaitros ar lietaus. Tuo pat metu buvo paruošta vieta alkavietei ir iškeltas aukuras. Vėliau buvo pastatytas lauksas (priešpilis), pelkėje supiltas nedidelis piliakalnis, kuriame suręsta pilis. Lygiagrečiai su minėtais darbais, buvo iškelti į paviršių didžiuliai akmenys, kurių didesnė dalis – mistiški, apeiginiai, manoma, apie 4000 metų senumo.
Statybų vieta pasirinkta atsitiktinai, tačiau ir šis pasirinkimas, anot Petro – nukreiptas „aukštesniųjų jėgų“, mat tik dabar išryškėja šios vietos energetinė trauka. Kuo toliau, - išdygsta čia daugiau senovinių pastatų, ir gyvenvietė įgauna vis daugiau magiškumo, paslaptingumo ir ypatingos galios žmogaus protui ir sielai. Keliaudamas per jauną atžalyną siaurais takeliais, kur girdisi tik paukščių čiulbėsys, bičių dūzgimas, varlių kurkimas, ir retkarčiais aptikdamas kokį ypatingą statinį ar akmenį, pajunti, kad iš tikrųjų įžengei į kitą pasaulį... į šalį nutolusią nuo dabarties per dešimt šimtmečių...
Kviečiame lankyti Prūsų-jotvingių gyvenvietę
Prūsų-jotvingių gyvenvietės objektai išdėstyti pagal senovės gynybinį pilies planą. Gynyba vyko trimis linijomis: pirmieji buvo vartai, vėliau antroji gynybinė linija (sargybinės, gynybiniai statiniai) ir galiausiai – lauksas ir gyvenvietės širdis – pilis.
Savo gyvenvietės lankytojus Petras Lukoševičius pirmiausiai atveda prie vietos, kur netrukus stovės prūsų vartai. Bus tai 4-5 metrų aukščio, iš stambokų rąstų pastatytas įvažiavimas-įėjimas, su virš jo įrengtu žvalgybos-gynybos tašku. Senovėje tokių vartų vaidmenį atlikdavo tūkstantmečiai ąžuolai – aukščiausi ir stipriausi medžiai Prūsijoj, Jotvoj, į kuriuos įlipus galima buvo pamatyti iš gana toli priešo judėjimus, būtent, priešo kariuomenę ar jų priekines žvalgybas. Tų medžių viršūnėse žmonės įrengdavo dabokles, stebėjimo taškus. Būtent šie šventieji ąžuolai atliko pirmosios gynybinės linijos vaidmenį. Čia vykdavo pirmieji sąrėmiai su priešo pajėgomis, ypač su žvalgyba.
Kiek toliau nuo vartų prieš akis atsiveria vaizdas į antrąją gynybinę liniją. Tai sargybinės, bei du atitinkamai įrengti pastatai, kur iš vidinės pusės įėjimas laisvas, o iš išorinės – siena be langų, be angų, užstatyta akmenų virtine. Šioje vietoje būdavo jau rimti fortifikaciniai įtvirtinimai; sukaupta labai daug degios medžiagos, kadangi čia jotvingiai arba prūsai susidurdavo jau ne su žvalgyba, o su priešo kariuomenės branduoliu. Šioje vietoje vykdavo gana stiprios kovos, mat neapgynus antrosios linijos, priešas brovėsi link pilies. Gynėjai, norėdami sustabdyti priešą, padegdavo minėtus objektus, o patys skubėjo į pilį ruoštis galutinei atakai.
Iš šios vietos, miškelio gilumoj, pro medžių šakas galima pastebėti pilies kontūrus. Prieš pilį Petras Lukoševičius pastatė lauksą (priešpilį), kuris senovėje būdavo atitinkamai paruoštas gynybai.
Pati pilis stovėjo sunkiai prieinamoje vietoje; jotvingiai ir prūsai statė jas pelkėse ant supilto kalno (piliakalnio), apsupdavo grioviu pilnu vandens. Priešas tikėjosi sunkumų, todėl naudodavo įvairius būdus, kad sugriaut, įeit į tą pilį: versdavo į griovius medžius, pagalius, bandė pasiekti gynybines sienas, nors tai padaryti nebuvo lengva, mat iš viršaus gynėjai pylė karštą dervą, vandenį, užleisdavo širšes, bites, kurios skaudžiai geldavo puolikus. Be gynybinių objektų, jotvingiai ir prūsai vartodavo taip vadinamo „partizaninio karo“ metodus: versdavo ant takų medžius, suviliodavo priešus į pelkes, nukreipdavo dėmesį nuo puolamųjų. Jeigu buvo jau aišku, kad nepavyks pilies apginti, gynėjai nenorėdami, kad priešai pasiglemžtų jų gynybos tašką, maisto, ginklų atsargas – patys ją padegdavo. Senovės gyventojai turėdavo savo slaptus perėjimus, takus (kūlgrindas) per miškus, pelkes, į saugias vietas, kur priešas nesugebėdavo prieiti. Nuo priešų gynėsi visa bendruomenė, gyvenusi tamtikroje pilyje. Tik seneliai ir vaikai traukdavosi su arkliais ir turtu į pelkes, o likusieji likdavo kovoti. Kariai susiremdavo su priešu, o jų moterys tvarstydavo sužeistuosius, gamindavo maistą, taisydavo ginklus, dalyvaudavo ir kovose. Kovos gan užtrukdavo. Pavyzdžiui Šiurpilų pilies apgultis truko apie 180 dienų. Priešai dažnai naudodavo tokią kovos taktiką: apguldavo ir laukdavo, kada pilies gyventojai, neturėdami maisto, pasiduos patys. Jei priešai pilį užimdavo, iškapodavo visus karius, o pasiimdavo su savim tik vaikus ir moteris. Priešams rūpėjo sunaikinti, išžudyti vietos gyventojus, užimti jų žemes, paversti dykra ir vėliau atkelt savo žmones.
Pagal naujausius mokslinius tyrinėjimus, už aisčių genčių gynybą buvo atsakingos prūsų ir kitos aplink gyvenančios gentys; joms buvo priskirta karinė prievolė. Į kariuomenę jaunuoliai buvo priimami nuo 20 metų ir tarnaudavo dalinyje 16 metų, tad 36-erių – tą tarnybą baigdavo. Kovos metu, po kailiais, kurie atstodavo šarvus, vyriškiai devėjo mirties baltus marškinius.
Čia pat už antrosios gynybinės linijos pastatų Petras pristato Prūsų arką – vandens šaltinį. Šeimininkas šį statinį atliko labai įmantriai; baseinas itin įspūdingas, išlipdytas lauko akmenimis, papuoštas iš tų akmenų sukurtomis keliomis arkomis, o pirmosios viršūnėje - rangosi žaltys. Pasirodo, prūsams ir jotvingiams toki vandens telkiniai būdavo labai svarbūs. Savo piliakalniuose jie įrengdavo tvenkinius, kur laikydavo vandens atsargas, įleisdavo žuvų. Pirmiausiai iškasdavo duobę (taip pat piliakalnyje), išdrėbdavo ją moliu, pabarstydavo smėliu ir tada įleisdavo vandens. Vanduo būdavo pastoviai vartojamas atsigaivinimui, gėrimui, sienų gesinimui, - juk visų pastatų sienos buvo medinės. Tam, kad gynybines sienas, bokštus ir pilis šiek tiek apsaugoti nuo ugnies, jų gyventojai išdrėbdavo jas moliu, kad priešai strėlėm jų neuždegtų.
Pasižvalgę dar po Prūsų arką, grįžtame dar kartą link vartų, bet dabar žvelgiame kairiau, kur pušelėm apsodintame kalnelyje puikuojasi didžiulis akmuo su iškaltu Prūsijos valstybingumo ženklu – trišakiu (šventa trejybe), bei užrašu „Prūsa“ ir 2001 metais, kuomet buvo pradėti darbai Šilainėje. Trišakio forma originali, rasta ant akmenų keliose vietose. Manoma, kad tokie ženklai buvo vartojami prieš 4000 metų, kaip prūsų vadų, karių ženklas, pavaizduotas jų skyduose. Žemiau riedulio, akmeninėje sienoje išmūrytas prūsų kalba „Prūsa“.
Toliau šeimininkas veda mus prie trijų apeiginių akmenų rato, esančio priešais minėtą akmenį dešinėje Prūsų arkos pusėje. Sustoję šioje vietoje, išgirsime Petro Lukoševičiaus pasakojimą apie ypatingą radinį atkastą šioje teritorijoje – apie duobę pilną įvairių akmenų, tarp kurių užsiliko ir tokių, kurie galbūt mena laikus prieš 4000 metų. Yra nustatyta, kad trys akmenys yra apeiginiai, pasižymi gana stipria savo energetika. Du akmenys primena kėdes. Ant vieno jų (to, kuris arčiausiai Prūsų arkos) dėdavo ožio kailį, aukojant pvz., už pasisekusias kovas su priešais. Akmeninio rato viduryje iškeltas viršutinis akmuo, kuris taip pat pasak žinovų, žynių, - pasižymi neįprasta energetika.
Visai šalia, po beržais, guli Kreivėnų-Alksnėnų akmens duplikatas. Nors jame runos iškaltos šiais laikais, tačiau tikima, kad vien jų buvimas akmenyje suteikia jam kosminės energijos. Manoma, kad Kreivėnų-Alksnėnų akmuo mena Vytauto ir Jogailos laikus. Legendose porinta, kad po tuo akmeniu yra paslėpti didžiuliai lobiai. Beje, tai ne auksas ir sidabras turi didžiausią vertę, o iškaltos akmenyje raidės, nusakančios paslaptingą tiesą, kurią atskaitė marijampolietis Juozas Šeinys.
Atsisukę, dešinėje pusėje pamatysime prūdelį, o kairėje – dvi lentas: vieną su lietuvišku ir kitą – su prūsišku užrašu: „Atleiski Broli, Tu palaidotas, aš – gyvas, bet garbę Tąvąją vis šlovins mūsų širdys, Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies ir vėlei matome mes seną Prūsą.“ Tarp tų dviejų lentų stovi du apeiginiai, - manoma - 4000-mečiai, akmenys, primenantys žalčių galvas. Pasak P. Lukoševičiaus, didžiausias šios gyvenvietės deimantas yra viršutinė žalčio galvos dalis: gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti dvi iškaltas akis: ryškesnę, dešinėje akmens pusėje – vyrišką ir šiek tiek silpnesnę pagal savo energiją, kairėje – moterišką. Manoma, kad žmonių žemėje gyventa žymiai anksčiau, dar prieš mūsų civilizaciją. Jie priėjo tokios aukštos raidos, kuri juos sunaikino, būtent: manoma, kad galėjo įvykti nuklearinė katastrofa. Prieš tą nelaimę žmonės turėjo trečią akį (kaktoje). Prieš 4000 metų buvo žinota, kad būtent visas protas yra trečioji akis. Šiandien turime dvi akis, bet visas mūsų protas yra sukauptas smegenyse, kurios yra po kaukole, virš akių – tai ta mūsų trečioji akis. Apatinis akmuo šiek tiek silpnesnis. Šie akmenys rasti toje pačioje duobėje, kaip ir anksčiau minėtieji.
Toliau, akmenimis grįstu takeliu, keliaujame į miško gilumą, kur už keliasdešimt metrų išvysime alkavietę. Tai dvasinis gyvenvietės centras. 2008-2009 metais šią vietą tyrinėjantys specialistai, naudodami elektroninę aparatūrą ir kitus prietaisus nustatė, kad atkurtoji prūsų-jotvingių alkavietė tik 1-1,5 metro nutolusi nuo tikrosios, egzistavusios prieš tūkstančius metų.
Mokslininkai ištyrė, kad mūsų protėviai gali būti kildinami maždaug prieš 8000 metų iš Afrikos šiaurinės dalies (dabartinė Saharos dykuma). Jie vėliau keliavo iš čia per visą Europą ir apsistojo Baltijos jūros baseine. Iš Afrikos kilę galindai ir jotvingiai (sūduviai) atsinešė ir savo tikėjimą dievo šventąja trejybe, turėjo galimybę su ja bendrauti. Tas tikėjimas atsispindi įvairiuose mūsų ženkluose, trišakiuose ir t.t. Dvi pagrindinės tautos (galindai ir jotvingiai) gavo didžiulę dvasinę atsakomybę. Jotvingių tautelė aptarnaudavo dvasiniais vadovais Baltų plotą, kuriame apsigyveno. Jie savo seminaruose ruošė kunigus, dvasinius vadovus. Tie dvasiniai taškai sudarė taip vadinamą trikampį: Marijapolės apylinkės, Suvalkų apylinkės ir Vygriai. Tokie dvasiniai vadovai tarnavo Žinyčiose, Maldyklose, Bažnyčiose ir t.t.
Tik įėjus į alkavietę, prieš aukurą, juntamas ypatingas energetinis laukas. Atvykę iš svetur žmonės šioje vietoje iš tikrųjų pasisemia jėgų, energijos, nusiramina, atsipalaiduoja, suranda čia darną, ramybę. Pačiame alkavietės centre yra akmeninis aukuras. Jame įmūrytas akmuo, kuriame iškaltas ramovės ženklas ir baltų runom – ramovės pavadinimas. Akmuo neatsitiktinis. Žynių manymu, jis skleidžia labai stiprų energetinį lauką. Lukoševičius tikina, kad norint pasisemti energijos, reikia ant aukuro akmenų padėti rankas, susikaupti, atsipalaiduoti, geriausiai pabūti čia vienam. Šalia aukuro guli akmuo su iškirstu įdubimu, kuriame stovi vanduo. Į tą įdubimą atvykę žmonės įmeta monetų, galbūt pagal paprotį – norėdami vėl sugrįžti į šitą vietą. Visas tas monetas (o pririnko jų kelis kilogramus iš įvairių pasaulio šalių), šeimininkas žada supilti į puodą ir užkasti kur nors, kad ateityje kas nors jį radęs, galėtų tyrinėti mūsų laikus.
Sugrįžtame atgal į pagrindinį mūsų pasivaikščiojimo taką ir, pasukę kairėn, kylame prieš kalnelį pirmyn. Kairėje pusėje pamatysime visą akmenų alėją – prūsų-jotvingių vadų galeriją. Rieduliuose iškalti baltų (aisčių) genčių vadų atvaizdai, jų simboliai ir valdomų teritorijų pavadinimai. Pirmas akmuo skirtas Pipinui, kuris sukėlė prūsus prieš kryžiuočius ir slavus. Paminėta taip pat Sambija – iš kur kildinami Lukoševičių protėviai. Už „Sambijos akmens“ supiltas pilkapis, iš visų Jotvos ir Prūsijos sričių žemės ir akmenų. Prieš pilkapį guli apeiginis akmuo, pasireiškiantis didžiule energija: atseit, užpiltas ant jo vanduo įgauna šventumo savybių, tad galima juo lengvai krikštyti.
Kai kuriuose akmenyse iškalta tik Prūsijos-Jotvos sričių pavadinimai, - ne visų jų vadų atvaizdus galima buvo atkurti, mat per 700 metų žinojimas apie praeitį, žiląją senovę buvo žiauriai naikinamas. Vienas akmuo pašvęstas Herkaus Manto, paskutinio prūsų vado, garbei, o kitas – Skomantui, Dainavos-Sūduvos-Jotvos žemių valdovui. Šių žemių gyventojai dėjo daug vilčių, kad Skomantui pavyks sukurt antrą Lietuvą pagal dydį ir stiprybę, bet slavų, kryžiuočių puolimai, vidiniai nesutarimai, tas svajones sužlugdė. Jo laikus primena išlikusi Skomanto vėliava (raudoname fone susipynę du šviesiai raudonos spalvos žalčiai).
(Šioje vietoje būtinai reikia įdėti kryžiaus nuotrauką!!!) Už alėjos, dešinėje pusėje, ant akmenų iškeltas, stovi kryžius „Saulutė“. Šio kryžiaus forma išlikus nuo 4000 metų. Senovėje jis buvo iškaltas akmenyje. Šilainės kryžius – tai atkurta kopija, tačiau Petro pasakojimas apie jo simboliką suteikia jam prasmės ir paslaptingumo. Pasak gyvenvietės šeimininko, kryžius vaizduoja mūsų protėvių pasaulėžiūrą, kuri, pasirodo, nedaug skyrėsi nuo mūsų dabartinio tikėjimo. Pasaulis, kuriame egzistuoja žmogus, padalintas į tris dalis: vanduo, žemė ir šv. trejybė (dangus). Jau tais laikais žyniai žinojo, kad visa gyvybė yra išėjusi iš vandens; to simbolis yra gyvatė, žaltys. Mūsų laikų mokslininkai tai patvirtina. Kryžiaus centrinė dalis – Žemė, kuri sukasi ratu – Saulės ratu. Šis ratas (metai) padalintas į 8 pagrindines dalis (8 metų laikai), anksčiau metų laikai labiau smulkinta, mat jie buvo derinti su gamtos pokyčiais metų bėgyje. Kryžiaus viršutinė dalis – dangus ir trejybės ženklas (trišakis). Kryžiaus stiebas – tiesi linija – tai žmogaus sielos gyvavimo kelias, nuo gimimo (iš vandens), per buvimą Žemėje, kai gyvenimas apsisuka ratu (nuo kūdikystės iki mirties) iki dangaus, kai ta siela keliauja į dausas, o ne išnyksta. Po mirties žmogaus siela pereina pirmus vartus - reinkarnaciją (pusmėnulis esantis Saulės rate), - apsigyvena medžiuose, moterų – liepose, drebulėse, o vyrų – stipresniuose medžiuose, pvz., ąžuoluose. Kūnas lieka žemėje, o siela keliauja į dausas. Pasakymas: „Iš pelenų atsiradai, į pelenus pavirtai“ – tai senojo tikėjimo pasakymas.
Eidami toliau, kairėje išvysime pilį ir lauksą, o dešinėje - sekantį tvenkinį ir prie jo stovintį prūsų stabą, vieną seniausių akmenų, kuriuos galima sutikt Prūsijoje. Tokių stabų randama ir už Lenkijos-Lietuvos sienos, mat teritorijoje, kurioje dabar esame, nebuvo griežtai suskirstyta į Prūsą ar Jotvą, buvo tai vakarų aisčių teritorija. Šio prūsų stabo amžius – apie 4000 metų. Riedulys smarkiai apnaikintas, išrautas iš tos pačios duobės, kaip ir anksčiau minėtieji akmenys. Jame galima atskirti žmogaus bruožus: galvą, akis, nosį, burną, rankoje ragą. Akmenyje buvo iškaltos ir runos, deja, jų atskaityti neįmanoma. Prūsų stabas – verčiant iš prūsų-jotvingių kalbos – tai akmuo. Mūsų krašte aptinkama daug vietovardžių su šio žodžio šaknim: Štabinkės, Štabinas, Stablaukiai ir pan.
Už stabo atsiveria vaizdas į pievelę, tyvuliuojantį tvenkinį, per kurį nutiestas tiltas su pavėsinėmis. Už jo supiltame kalnelyje yra įrengta laužavietė. Ateityje Lukoševičius nori pastatyti dar daugiau pavėsinių, kad atėję čia žmonės turėtų kur pasėdėti, pailsėti, pasigrožėti gamta.
Pasukame kairėn. Kairėje pusėje išvysime vietą apsuptą šlamančių medelių, kur ateityje iš ekologinių medžiagų bus pastatyta lauko scena-amfiteatras, bus paruošta vieta žiūrovams. Čia vyks koncertai ir kiti renginiai.
Keliuku kylame toliau. Dešinėje pusėje, miško gilumoj, aukščiausioje gyvenvietės vietoje yra iškeltas stebėjimo bokštas. Į jį užlipus, atsiveria prieš mus puiki apylinkės panorama, iš čia galima stebėti miško paukščius, žvėrelius, pajusti darną su gamta.
Eidami toliau, sukame kairėn. Paėjėję gabaliuką, išvysime atsiveriantį puikų medinės pilies vaizdą. Pasukę dešiniau, pereiname aplink ją sveikatos taku (toki takai bus nutiesti po visą mišką, bus pavadinti visos Prūsijos-Jotvos gilesnių upių vardais, originalia, vakarų aisčių kalba).
Pasak Petro Lukoševičiaus, ši pilis atstatyta pagal specialistų atkurtą pilies planą. Ji šiek tiek mažesnė nuo originalių, mat pritrūko vietos didesniam objektui. Piliakalnis supiltas pagal senovės protėvių metodus: tiesta rąstus, pilta žemes, vėl rąstus ir t.t., todėl jis stiprus, lyg geležinis. Ant jo pastatyta fortifikacinio (gynybinio) tipo pilis – bokštas-vartai, bokštas, trys nameliai. Visa tai supa medinių, smailių rąstų tvora, o patį piliakalnį – griovys pilnas vandens. Per tą griovį nutiestas tiltas, kuris ateityje galbūt bus patobulintas ir galima jį bus pakelti. Šiuo metu dėl lankytojų saugumo jis pritvirtintas prie žemės. Prieš pilį pastatyti keli nameliai ir jų aplinka sudaro pilies lauksą.
Visi šie objektai suręsti iš rąstų, pagal panašią technologiją, kurią vartojo protėviai. Skirtumas tas, kad senovės statybininkai griovelį iškapodavo viršuj, įleisdavo į jį rąstą ir vėl viršuj iškapodavo. Lukaševičius padarė etnografiškai, logiškiau, kad vanduo nesuplauktų į griovelį ir ilgiau stovėtų medis, iškirto jį iš apačios, o rąstus užkėlė vieną ant kito grioveliu į žemę. Kad tokį rąstą tinkamai pritaikyt, reikia bent 10 kartų ant sienojų užkelt, nukelt. Mediniai pastatai turi pastovėt metus-kitus, kad nusistovėtų, susistiprintų. Objektai pastatyti be vinių, tik skiedrinis stogas sukaltas vinimis.
Senovėje pilyje gyveno aukštuomenė, karvedžiai, dvasiniai vadovai. O priešpilyje – kariai, paprasti žmonės; čia vykdavo visas gyvenvietės gyvenimas, ruošdavo ginklus, kaldavo juos, ruošdavo visa kita, kas reikalinga buvo buičiai, pragyvenimui. Pilyje ir priešpilyje Lukoševičius žada pristatinėti gyvąją istoriją. Pilies teritorija nėra didelė, bet čia yra pakankamai vietos, kad rengti renginius, pokylius; pvz., jau keleris metus čia vyksta Poezijos pavasariai.
Ateitis
Petras Lukoševičius žino, kad norint įgyvendinti visą savo projektą, jo dar laukia aibė sunkių darbų. Nors istorinė dalis lyg ir baigta, tačiau trūksta joje dar įvairių smulkių detalių, kurios dar geriau atspindėtų prūsų-jotvingių gyvenimą, jo prasmę. Prieš gyvenvietės šeimininką – didžiulės komercinės dalies statybos. Jis numatęs pastatyti 100 vietų viešbutį, restoraną. Objektai bus panašių bruožų, kaip ir kiti (istorinio tipo) pastatai. Juos skirs grioviai, jungs tiltai. Restorane bus atkurtas meniu, kuriame bus siūlomi XIII amžiaus valgiai, pagaminti pagal senovės tyrinėtojų atrastas receptūras. Pasirodo, yra patiekalų, kuriuos gaminamės iki šiandien, o nežinome, kad jie išlikę iš gilios senovės.
Prūsų-jotvingių gyvenvietė yra gavusi ES ekoturizmo licenziją. Tai įpareigoja šeimininką stengtis, kad čia būtų išlaikoma darna su gamta, kad objektai būtų pastatyti iš ekologinių medžiagų (mediena, akmenys, plytos, pakulos, molis). Žmonių veikla turi būti suderinta su gamta; draudžiama naikinti gyvūnus, augalus. Siekiama, kad ši vieta tarnautų žmogaus poilsiui, ramybei.
Lukoševičius labai norėtų, kad ateity gyvenvietė atgytų: žada surengti gyvosios istorijos, senovės vakarų aisčių amatų pristatymą. Lankytojams bus suteiktos galimybės nors trumpam „pavirsti“ jotvingiais arba prūsais, paliesti medį, molį, pasigaminti senoviniu būdu maistą ir pan. Gyvenvietėje bus organizuojamos įvairios šventės: tęsiami Poezijos pavasariai, jotvingių Jorės šventė, Kupalinės (Rasos šventė), Mindauginės, Žolinių renginiai susiję su žiląja praeitim.
Savo svajones, užmojus, Petras įgyvendina pasiremdamas istoriniais šaltiniais, sukauptais muziejuose, archyvuose, literatūroje ir aptardamas su istorikais, archeologais, kalbininkais, muziejininkais.
Prūsų-jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose (Šilainėje) pradžioje buvusi patyčių, kritikos, užgniaužimo ir stabdymo objektu, šiandien tampa viena įdomesnių Punsko krašto vietų. Senovės gyvenvietė vis dar tebekuriama, tačiau jau dabar joje dažnai apsilanko žmonės iš viso pasaulio, ypač Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos. Joje pabūvojo ir Lietuvos Seimo nariai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai. Pirmąją Jorės šventę 2009 metais filmavo Korėjos valstybinės televizijos operatoriai.
Prieš dešimtmečius brendusi Petro Lukoševičiaus vizija pagerbti prūsų ir jotvingių atminimą, tampa apčiuopiama realybe. Jo darbai ir pasišventimas yra aukštai vertinami ypač Lietuvoje. Štai įrodymas: Jorės šventės išvakarėse (2009 m.), iš Gedimino pilies Vilniuje buvo per pasiuntinius atvežta Lietuvos Karalystės vėliava. Nuo šiol gyvenvietėje ji plėvesuoja visų švenčių metu, suteikdama jai senovės aisčių dvasios atgimimo jausmą. Džiaugtųsi Petro tėvas ir tėvų tėvai, kad pagaliau, išsaugota tiesa išvysta dienos šviesą.
