Gdy dom pachnie ciastem

Buraki to jedna z kilku wsi w gminie Puńsk, które przylegają do granicy polsko-litewskiej. Wczesną jesienią wybraliśmy się tam do znanej gospodyni, pani Biruty Zimnickiej. Zaradnych gospodyń w okolicach Puńska nie brakuje, jednak pani Biruta swoje umiejętności potrafi jeszcze zareklamować, a pysznymi ciastami umie skusić nie tylko miejscowych łasuchów, lecz również turystów z całej Polski. Panią Birutę i jej kulinarne talenty znamy doskonale, lecz wybraliśmy się do niej raz jeszcze, by pogawędzić o jej nowych osiągnięciach, przygodach w telewizji, dalszych planach.
Biruta Zimnicka wychodzi nam na spotkanie, prowadzi do przytulnej kuchni, sadza za stołem i częstuje, oczywiście, swoimi ciastami. Przy kawie i słodkościach rozmawiamy o VII konkursie „Nasze kulinarne dziedzictwo”, którego finał odbył się jesienią w Urzędzie Marszałkowskim w Białymstoku. Nasza rozmówczyni brała w nim udział już nie pierwszy raz, bowiem w roku 2000 pani Biruta została laureatką nagrody honorowej - „Perły” - za najlepszy w Polsce sękacz (baumkuchen).

W tym roku finał wspomnianego konkursu odbył się w Urzędzie Marszałkowskim Województwa Podlaskiego. Głównym celem konkursu "Nasze Kulinarne Dziedzictwo" jest identyfikacja regionalnych produktów, ich promocja oraz przygotowanie producentów do ubiegania się o ochronę zgodną z ustawodawstwem unijnym. Ideą konkursu jest także zachęcanie mieszkańców obszarów wiejskich do poszukiwania alternatywnych źródeł dochodu.
Organizatorem konkursu była Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego przy finansowym wsparciu fundacji Fundusz Współpracy Program „Agro Smak 2” oraz budżetu samorządów województw. Finałom regionalnym patronują marszałkowie województw, którzy fundują nagrody dla laureatów.
W tegorocznej edycji wzięło udział ponad 50 producentów, którzy zaprezentowali przeszło 70 wyrobów z terenu całego województwa podlaskiego. Cieszymy się niezmiernie, że pani Birucie znów się powiodło: w kategorii „Inne produkty regionalne” zdobyła III miejsce za ciasto „komin”, a później, jej upieczone „mrowisko” zostało uhonorowane „Perłą” i uznane za najlepszy produkt regionalny Podlasia w skali kraju.

Warto zaznaczyć, że ostatnio zauważa się ogromne zainteresowanie dziedzictwem kulinarnym. Przybywający latem na wieś turyści z wielkich miast poszukują zdrowych, ekologicznych produktów, które przypominają im smaki z dzieciństwa, zatem miejscowi mieszkańcy skrupulatnie wykorzystują okazję do uzyskania dodatkowych dochodów.
Zwycięstwa w konkursach pomogły pani Birucie Zimnickiej zaistnieć w regionie, a nawet w Polsce. Wkrótce po finale konkursu „Nasze Kulinarne Dziedzictwo” została ona zaproszona do kilku audycji Programu I Telewizji Polskiej. O litewskich ciastach gospodyni z naszego regionu opowiadała w programie „Kawa czy herbata” oraz „Tydzień”. Wcześniej brała udział w znanym programie „Europa da się lubić”.
Pani Biruta jest niezwykle energiczną, żwawą i pracowitą kobietą. Mimo to coraz trudniej jest pogodzić obowiązki związane z pracą na roli i pieczeniem ciast. Czworo dzieci, trzy córki i syn, są już na swoim. Państwo Zimniccy muszą więc radzić sobie sami z kilkunastohektarowym gospodarstwem. Coraz częściej się zdarza, że trzeba zatrudniać robotnika. Gospodyni przyznaje, że rzadko kiedy idzie do obory, prędzej – staje przy piecyku z sękaczem, czy rondlu do gotowania „mrowiska”. Szczególnie latem, w sezonie turystycznym, trzeba się mocno napracować, by zarobić na pieczeniu ciast. Jednakże pani Biruta zajęcie to bardzo lubi. Z oddaniem studiuje stare książki kucharskie, wyszukuje ciekawe, związane z tym regionem, przepisy. O historii pieczenia sękacza może opowiadać bez końca. Ma nawet pomysł na opisanie lub przygotowanie filmu o procesie pieczenia tego ciasta, począwszy od dawnych dziejów po dzień dzisiejszy. Niestety, trudno jest znaleźć chętnych do pomocy w realizacji tego zamysłu.
„Chciałabym, aby przepisy kulinarne i sposób pieczenia ciast, przekazane przez nasze babcie, nie odeszły w niepamięć. Dziś już mało która gospodyni wie, jak należy piec sękacza na ogniu (żarze), większość z nich przygotowuje to ciasto i potem je piecze na piecyku elektrycznym, a przecież przed kilkudziesięcioma laty można było je upiec tylko na żarze. Po co o naszym kulinarnym dziedzictwie mają pisać obcy ludzie, skoro my sami potrafimy to doskonale zrobić?” – zastanawia się pani Zimnicka.
Biruta Zimnicka swoimi umiejętnościami chętnie dzieli się z innymi gospodyniami. Niejedno przyjęcie weselne uświetniła wyszukanymi potrawami, na wielu innych tutejszych uroczystościach zaskoczyla gości niecodziennym zestwieniem smaków, nowym ciastem, pięknie wykonaną dekoracją. Często jest zapraszana na różnorodne imprezy, by zaprezentowała proces pieczenia sękacza na żarze, pokazała, jak się robi “mrowisko“, babkę i kiszkę ziemniaczaną czy inne litewskie potrawy regionalne.

„Czasami kobiety mnie pytają, skąd to wszystko umiem? Wydaje mi się, że na gotowaniu i pieczeniu znałam sie od zawsze. Uczyła mnie tego moja mama, a ją – jej mama, moja babcia. Ja potrafię nie tylko upiec ciasto czy przygotować mięso. Mogę szyć, wykonywać różne robótki ręczne, zająć się gospodarstwem domowym. Wiedzę staram się przekazać swoim córkom oraz innym gospodyniom” – mówi pani Biruta, energicznie kręcac korbką, bo właśnie piecze zamówiony sękacz. My, widząc, że nasza rozmówczyni jest zajęta, pomału kierujemy się do samochodu. „Wybaczcie, że was nie odprowadzę, ale sami widzicie – nie mogę zostawić ciasta: albo spadnie, albo się przypali…” – woła za nami. Okazuje się, że nie bez powodu ktoś wymyślił powiedzenie: „Bez pracy nie ma kołaczy”.

Deimantė Dokšaitė. Punsko lietuvė: esu „pakabinta“ tarp Lenkijos ir Lietuvos

*KOMENTARAS
Kartais apie autorių parašo kiti. Deimantės Dokšaitės interviu lietuviai.com portalui. Iš ten šis tekstas pasklido po kitus internetinius portalus (Delfi, Alfa, ir kt.)

Božena Bobinienė sako, kad jai pasisekė, nes sukūrė lietuvišką šeimą, tad tautiškumo puoselėjimas Lenkijos lietuviškame kamputyje jai savaime suprantamas. Kartu su vyru Valdu bei dukrytėmis Greta ir Ida ji gyvena Punske, dirba lietuviškoje „Aušros“ leidykloje, viena pati rengia tinklalapį apie savo kraštą ne tik lietuvių, bet ir lenkų, o kai kurias santraukas publikuoja ir vokiečių bei anglų kalbomis.

Moteris – tarsi savo krašto metraštininkė, kartais jos pastebėjimai, pamąstymai ir pamatymai pasiekia ir lietuviams.com redakciją. Nors sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos lyg ir neliko, visgi Božena, kad ir labai arti Lietuvos, bet gyvena Lenkijoje, tad šis interviu apie tai bei apie tai, kaip kartais ji su vyru pasvajoja apie gyvenimą tikrojoje Lietuvoje, apie tai, kaip jų mažėlė po išvykos į Lietuvą baksnodama į nuotraukas sako „buom itavoj“ (buvom Lietuvoj). Ir dar šiek tiek apie tai, kaip kai kurie Lenkijos politikai Suvalkų trikampį mielai užartų ir apsodintų miškais.

- Ar sunku būti lietuve, auginti lietuviais savo vaikus taip šalia Lietuvos, bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje? 
 - Gyvenu Punske – lietuviškiausiame krašte Lenkijoje, todėl man ir mano šeimai būti lietuviais nėra sudėtinga. Turiu laimės, kad ir dirbu lietuviškoje įstaigoje – „Aušros“ leidykloje, kur, savaime aišku, kalbamės vien lietuviškai. Apskritai, Punske nėra tokios įstaigos, kur negalima būtų susikalbėti lietuviškai. Mokyklos – nuo darželio, per pagrindinę, gimnaziją iki licėjaus – lietuviškos. Kultūrinė veikla, renginiai – lietuviški (dar niekad neteko man dalyvauti kokiame nors lenkiškame kultūriniame renginyje Punske).

Turime savo lietuviškas radijo ir televizijos laideles bei spaudą. Net ir valsčiaus įstaigoje (kur oficialiai vartojama lenkų kalba), be problemų galima susikalbėti lietuviškai. Jeigu gyvenčiau kur nors Lenkijos gilumoj, išlaikyti lietuvybę šeimoje tikriausiai būtų sunkiau.
Šiuo metu, kai esam Šengeno erdvėje, pasakymas „šalia Lietuvos“ taip pat neturi tos prasmės, kurią turėjo prieš įžengiant į ES, o ypač - dar anksčiau, kai Lietuva buvo už „geležinės“ sienos. Dabar Lietuva yra pasiekiama be jokių kliūčių ir iš tikrųjų ji yra arčiau mūs, nei mes galėjome net ir įsivaizduoti.

- Kokią ateitį prognozuoji šiam kraštui?
- Aš nesu specialistė, politikė ar kokia nors žynė, kad galėčiau prognozuoti, kas bus ateityje Punsko-Seinų krašte. Tačiau gyvendama čia, stebiu tai, kas vyksta ir be abejo, tai ką matau - optimizmo per daug neteikia. Galbūt visa tai liečia ne tik mūsų kraštą, bet ir visą Lietuvą.
Kampelis, kuriame gyvename, aišku, yra nepakartojamas ir mielas, visi, kas tik iš čia išvažiuoja, labai mielai jį prisimena, ilgisi jo, nori sugrįžti. Tačiau šiame krašte nėra vietos jauniems, išsimokslinusiems žmonėms. Paprastai išėjęs mokslus, jaunimas ieško darbo, būsto, kuria šeimas. Akivaizdu, kad ieško pelningo darbo, nes kaip galima pradėti gyvenimą už 1000-2000 zlotų (įprasta alga mūsų sąlygomis)? Punskas ar Seinai – tai maži miesteliai, kuriuose išvis to darbo nėra, aplink – kaimai, kur, savaime aišku, nedaug jaunimo po studijų pasilieka. Net ir pasiturinčių ūkininkų vaikai, vietoj to, kad pasiliktų savo tėvų moderniai įrengtame ūkyje, iškeliauja į pasaulį. Taip ir lieka mūsiškiai Lietuvoje arba Lenkijos gilumoj (priklausomai, kur studijavo), arba išvis emigruoja kur į Vakarus; kai kuriems tikrai puikiai sekasi, turi gerus postus, yra daug pasiekę. Taigi, pamažu mūsų kraštas „senėja“.
Deja, praėjo laikai, kai žmonės dirbo vien dėl idėjos, gyvenam materializmo amžiuje. Dabar pasaulis siūlo kitą gyvenimo stilių, kitas galimybes, o mūsų kampelis šiuo atžvilgiu nėra patrauklus, ypač jaunimui...
Turiu viltį, kad negreit pildysis vieno Lenkijos politiko žodžiai, kad vadinamąją Lenkiją „B“ (kurioje, deja, ir mes esame), reikia tik užarti ir apsodinti miškais (šypsosi – aut. past.).

- Turi, puoselėji tinklalapį apie Punsko lietuvius, jų veiklą, renginius. Kaip gimė idėja jį rengti? Kodėl užsikrovei sau šią „naštą“? Iš ko sulauki pagalbos?
- Tinklapis www.punsk.com.pl tiksliau yra apie Punsko kraštą, bemaž viską, kas jame vyksta.
Pirmus kelis virtualius lapus apie Punską sukūriau dar studijuodama (toks buvo praktikos atlikimo reikalavimas). Kadangi vienintelis puslapis apie Lenkijos lietuvius, ypač Punsko-Seinų krašto lietuvius, buvo Sigito Birgelio sukurtas www.punskas.pl, kuriame gal daugiau dėmesio skiriama šio krašto lietuvių draugijoms, istorijai, kultūrai, literatūrai ir spaudai, man kilo mintis, būtent sukurti kitą tinklapį, kur tokia, labiau buitinė, kasdienė informacija apie šį regioną būtų pateikta ne vien lietuvių, bet ir lenkų kalba. Man pritarė Punsko „Aušros“ direktorius Romas Vitkauskas, o Sigitas užsiminė ir apie šio krašto aktualijas ir taip prasidėjo...
Pagrindinis mano tikslas kuriant šį puslapį buvo prieinamai pristatyti ne tik lietuviams, bet ir lenkams Punsko krašto lietuvių gyvenimą, veiklą, tradicijas, šventes, kultūrą, verslą, kulinarinį paveldą, turizmo pasiūlą. Noriu, kad iš šio puslapio lankytojas susidarytų teigiamą punskiečių įvaizdį, suprastų, kad nepaisant įvairių (ne visada teigiamų) gandų, mes esam normalūs, gana aktyvūs (šypsosi – aut. past.) lietuviai, kad naršydami tinklapyje, žmonės (ypač lenkai) atsikratytų įvairių žalingų stereotipų. Tikslingai netalpinu įvairių viešųjų forumų, komentarų - ne visi interneto vartotojai objektyvūs, kartais dėl ginčo su kokiu nors vienu žmogum – sugretina jį su visa tauta. Aišku, tinklapo turinį tiksliai išverčiu į lietuvių ir lenkų kalbas, yra santraukos anglų ir vokiečių kalbomis.
Nepasakyčiau, kad man tai „našta“. Jeigu taip būtų, paprasčiausiai, daugiau jo nerengčiau. Man rūpi šio krašto (tuo pačiu visų mūsų) įvaizdžio gerinimas. Reikia įsisamoninti, kokią galią turi šiandien internetas, reklama, marketingas.
Šiaip visus straipsnius, aprašymus ruošiu pati. Kartais gaunu iš draugų nuotraukų. Ateity reikėtų tinklapį patobulint, padaryt patrauklesnį (pvz. grafikos atžvilgiu), reikėtų operatyviau teikti informaciją, na, bet tam viskam reikia daugiau darbo rankų... Nuo pernai metų mano ir Sigito internetinių puslapių kūrimą remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

- Kaip vertini Lietuvos politiką Suvalkų trikampio lietuvių atžvilgiu?
- Nors iš tikrųjų, politika aš nesidomiu, tačiau man atrodo, Lietuva skiria pakankamai dėmesio šiam kraštui. Jei būtų to nedariusi, sakykim, Seinuose nebūtų nei „Lietuvių namų“, nei „Žiburio“ gimnazijos, nebūtų taip plačiai išvystyta kultūrinė veikla ir lietuviškas švietimas Punske. Tikriausiai kai kuriems viso to maža, bet juk neprijungs Suvalkų trikampio prie Lietuvos?! (šypsosi – aut. past.)

- O kaip su lenkais? Tenka neretai girdėt, kad jie daro viską, kad tik asimiliuotų šio krašto lietuvius. O gal tai neteisingi gandai?
- Labai sudėtingas klausimas. Žinau, kai kuriems mūs krašto lietuviams lenkas – tai priešas, ir atvirkščiai. Aš stengiuos taip negalvoti. Kuo daugiau keršto ir pykčio išliesime vieni kitiems, tuo bus blogiau. Pakanka tik užsiminti apie kokią nors problemą Lenkijos-Lietuvos tema, o tuoj atsiranda galybės kitų ginčų. Pavyzdžiui, po to, kai pasklido žinia, kad Lietuvos režisierius žada sukurti filmą apie Žalgirio mūšį, tuoj Lenkijos portale www.onet.pl pasirodė tūkstančiai atsiliepimų, kur didesnė dalis – priešiškai nusistačiusių kažkokių lenkų nacionalistų lietuvius šmeižiantys pasisakymai. Aišku, buvo ir tokių, kurie pritarė projektui ir iš vis teigiamai vertino Lietuvą, bet juos užgoždavo tų „pasipiktinusiųjų“ komentarai.
Ir iš tikrųjų, tada pamatai, kad nesvarbu, kiek metų ar amžių dar prabėgs, kai kurie lenkai vistiek lietuvius traktuos kaip tuos žemaitiškus būrus ir žiūrės į juos iš „šlėktiško (bajoriško) viršaus“. Nežinau, tai jau gal įaugę genuose – tas lietuvių žeminimas. Pagal kai kuriuos „internautus“, be Lenkijos „pagalbos“, lietuviai dar toliau bėgiotų po miškus su ietimis, vilkėdami išverstus kailius...
Teko man susitikt ir su tais „normaliais“ lenkais, dažniausiai iš Lenkijos gilumos, ir jie nėra taip kovingai nusistatę prieš lietuvius, kaip sakykim, Seinų krašto lenkai. Pasienyje yra blogiausia. Ir jeigu kalbama apie šio krašto lietuvių asimiliaciją, tai galbūt siekia jos būtent šio krašto lenkai. Ko gero šio „kampo“ lenkams negarbė, kad lietuviai daug geriau gyvena (vien dėl savo operatyvumo ir darbštumo), nei jie patys. Dar pastebėjau, kad požiūris į Lietuvą ir lietuvius priklauso ir nuo lenkų išsilavinimo – kuo geriau išsimokslinęs – tuo daugiau tolerancijos.
Gyvendami Lenkijoje, bendravimo su lenkais neišvengsime, ypač, jei reikia ieškotis čia darbo, tvarkyti įvairius reikalus. Man atrodo, daugeliu atvejų, tai ne lenkai mus lenkina, o lenkinamės mes patys. Žinau vieną darbovietę Seinuose, kur per daugelį metų dirbo keli lietuviai, tačiau su klientais lietuviais kalbėdavosi tik lenkiškai. Į tą įstaigą atėjęs jaunas žmogus, lietuvis, nepaisydamas įpročių, pradėjo su lietuviais kalbėtis lietuviškai (nors, aišku, ne visiems tai patiko). Vėliau dvikalbiškumas įstaigoje nieko jau nestebino.

- Kas tau yra Lietuva? O kas tavo vaikams?
- Lietuvos įvaizdis mano sąmonėje keitėsi su amžiumi. Kai buvau maža, tai buvo „pasakų šalis“ (apie jos „tarybiškumą“ - ir taip tada nedaug išmaniau). Atsimenu, kažkada žiūrėjom filmą apie Eglę žalčių karalienę (aišku baltai-juodame ekrane) ir tada įsivaizdavau tą Baltijos paplūdimį, Eglės tėviškės laukus, gėlėtas pievas, kurių kvapą jaučiau sklindant per stiklinį ekraną... Tada Lietuva buvo tokia rami, kvepianti, ošianti jūros bangomis...
Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi būdama licėjuje (17-18 metų), su ansambliu buvome nuvykę į Vilnių ir Kauną, o vėliau į pajūrį (Kretingą). Baigus licėjų, stojau į Medicinos akademiją Kaune. Tai buvo ką tik po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Niekad nepamiršiu senamiesčio, Žaliakalnio ir „Kauko laiptelių“ bei Laisvės alėjos. Po pusantrų metų mokslus baigiau, mat ne prie širdies man buvo gydytojo profesija, tačiau Kaunas visada turės joje savo vietelę.
Šiandien Lietuva labai pasikeitė, išgražėjo. Einant pro parlamento rūmus, sunku įsivaizduoti, kad ne taip seniai čia stovėjo tankai ir minios žmonių...
Lietuva man labai artima, daug artimesnė, nei Lenkija, tad ji - man Tėvynė. Tą artumo jausmą jutau, kai per televiziją namuose, Lenkijoje, stebėjau sausio 13-osios įvykius... Tie jausmai išliko iki šiandien.
Jei tik turim laiko, su šeima vykstam pasivažinėti po miestus ir miestelius. Ir kiekvieną kartą Lietuva mus kaskart labiau stebina savo grožiu ir paprastumu. Sunku spėti, ką Lietuva reiškia mano dukroms, jos dar mažytės. Važinėdami po Lietuvą, stengiamės, kad jos pamatytų daugiau nei tik „maximas“ ir „akropolius“. Todėl, žiūrėdama nuotraukas iš kelionių, net ir mažiausioji, 2 metukų, dukra iškart pasako „buom itavoj“ (buvom Lietuvoj).

- Kartą esi rašiusi apie lietuvių merginų vestuves jūsų krašte, apie tai, kad jos buvo daugiau lenkiškos nei lietuviškos. Bet ar galima kaltinti, juk visa aplinka visgi lenkiška, o juk ir mes patys Lietuvoje pykstame, kai kas nors čia gyvenantis nemoka lietuviškai ir pernelyg aukštai kelia savo tautiškumą. Apskritai, kaip pačiai pavyksta taip teisingai gyvent?
- Taigi, čia ir yra ta bėda: kiek mes esam lietuviai, kiek lenkai. Iš tikrųjų, mus nuo mažens mokė, kad mes iš niekur neatėjom, kad visada čia gyvenom ir, kad visada buvom lietuviais. Tai kodėl mes negalim reikalauti, kad traktuotų mus lygiavertiškai. Jeigu galvosim, kad gyvendami Lenkijoje, turime nusileisti viskam, kas lenkiška, tada mūsų kova dėl lietuvių kalbos ir viso kito - netenka prasmės.
Jeigu mes turėtume prisitaikyti prie valstybės, kurioje gyvenam - gal tada ir reikėtų tapti lenkais. Galime ir nekelti savo tautiškumo, tik tada – ar žavėsis Lietuva tuo Punsko-Seinų kraštu?
Aš galiu taip sau kalbėti ir mąstyti – man paprasta, nes man pavyko sukurti lietuvišką šeimą. Nežinau, kaip būtų buvę su manim, jeigu mano vyras būtų lenkas ar kokios nors kitos tautybės. Tačiau, manau, tai dar nereiškia, kad turėčiau pasiduot tik jo kilmės įtakai: išsižadėt savo kalbos, kultūros, tradicijų. Man atrodo, kad viskas, kas vyksta mišriose šeimose, turėtų būti išsverta po lygiai, na, nebent ta antroji pusė pati nori asimiliuotis. Žinau, kad tai įmanoma, nes mūsų krašte yra tokių mišrių šeimų, kurios sugeba išauklėti vaikus ir gyventi „pusiau lenkiškai – pusiau lietuviškai“.

Nors dažniausiai visi grožisi, džiaugiasi Suvalkų trikampio lietuviais, jų aktyvumu, lietuviškumu, tačiau kartais ir iki Lietuvos ataidi kalbos, kad nelabai lietuviai ten vieningi, pešasi tarpusavy dėl garbės ar pinigų. Kaip gali tai pakomentuoti?
- Būtent dėl to savo puslapyje neleidžiu rašyti komentarų... (šypsosi – aut.past.). Kaip visur – visokių dalykų būna: ir gerų, ir blogų. Gyvenam mažoje visuomenėje, kur kiekvienas kiekvieną pažįsta, kartais atsiranda tokių, kurie mano esą nepakeičiami. Aišku, be jų, yra daugiau tokių „ypatingųjų“, kuriems atrodo, kad jie patys geriausi. Na ir prasideda: kai jau maža purvo savo kieme, pradeda mėtytis juo ir svetur. Tačiau, manau, tokios kalbos ir veiksmai prie nieko gero neveda, tik kenkia visai visuomenei – nevalia paukščiui dergti savo lizdo. Ką gi, gėda man už tuos peštukus.

- Dirbi „Aušros“ leidykloje, kokia jos reikšmė šiam kraštui?
- Šiemet Punsko „Aušros“ leidykla švenčia savo 15-metį. Manau, leidyklos reikšmė šiam kraštui neįkainojama (deja, ne kiekvienas tai pastebi). Tai vienintelė lietuviška leidykla visoje Lenkijoje. Čia leidžiamas svarbiausias Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ ir kiti – Suvalkų miesto lietuvių „Suvalkietis“, lietuvių vaikų žurnaliukas „Aušrelė“, Šv. Kazimiero draugijos žurnalas „Šaltinis“, Punsko lietuviško licėjaus moksleivių „Dėmesio“.
Leidykloje rengiami ir leidžiami bei spausdinami vadovėliai mūsų krašto lietuviškoms mokykloms pagal Lenkijos ministerijos reikalaujamas mokymo programas. Pati mokiausi lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių (dažnai pačiai tekdavo versti į lietuvių kalbą biologijos, geografijos ar matematikos vadovėlius), tad įsivaizduoju, koks palengvinimas mokiniams yra mokytis iš lietuviškų vadovėlių. Be to, leidykloje leidžiama ir vietos autorių grožinė literatūra, prisiminimai; atliekami kiti užsakymai pagal įvairių įmonių poreikius.
„Aušros“ leidykla stengiasi gerinti ir šio krašto įvaizdį: leidžia įvairius informacinio pobūdžio leidinius, krašto albumus, bukletus, lankstinukus, redaguoja minėtus internetinius puslapius. Be to, kiek įmanoma, dalyvauja įvairiuose ES projektuose, ne kaip partnerė, bet paskirų darbų atlikėja. Pavyzdys: tarptautinis projektas „Euroregiono Nemunas įvaizdžio gerinimas“, kurio rezultatas – 7 informaciniai žurnalai bei keli turistiniai ir kultūriniai leidiniai, - tuose leidiniuose stengėmės maksimaliai patalpinti aktualios informacijos ir apie mūsų kraštą. Projekte dalyvavo Lenkijos, Lietuvos bei RF Kaliningrado srities partneriai, tad leidiniai buvo išleisti visomis tomis kalbomis ir tose šalyse išplatinti.

- Kai lankaisi Lietuvoje, jautiesi sava? Niekad nebuvo kilę minčių joje apsigyventi?
- Nežinau, kaip tai jaučia kiti vadinamojo Suvalkų trikampio lietuviai, bet aš visada jaučiau, kad esu lyg „pakabinta“ erdvėje tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tai lyg dvi aibės su bendra dalimi – Punsko-Seinų kraštu, kur mes ir esam. Man atrodo, niekad netapsiu tikra lenkė ir niekad nebūsiu lietuvė iš Lietuvos. Dar studijų metais į mus – lietuviukus iš Lenkijos ir dėstytojai, ir draugai žiūrėdavo kaip į „lenkus“. Ir dabar girdisi, kad Lietuvoje mus vadina lenkais – nesvarbu, kad kalbam lietuviškai. O lenkai Lenkijoje, jeigu mes prisipažįstam, kad esam lietuviais, tai ir vadina lietuviais, o ne lenkais...
Lietuvoje niekada nesijaučiau svetima. Čia kur kas labiau jaučiuosi „pas save“ nei kažkur Lenkijos gilumoj. Beje, blogiausiai jaučiuosi Seinuose - ten, dar atrodo, iš kiekvienos kertės išlenda tarpukario „baubai“; ten ir žmonės, - kurie save vadina lenkais, labai priešiškai nusistatę prieš lietuvius. Todėl labai vertinu Seinų lietuvių pastangas puoselėjant lietuvišką švietimą ir kultūrą.
Mintis apsigyventi Lietuvoje – ne tik buvo kilusi – bet ji vis dar aktuali, ypač mano vyrui, kuris ten praleido šešeris metus studijuodamas, ir ypač tada, kai kyla įvairių, kad ir buitinių, problemų čia, Lenkijoje. Bet nežinau, ar kada nors tai įgyvendinsim, per daug giliai įleidom šaknis Punske: čia turim nuosavą namą, kurį statėm savo rankom, čia gimė mūsų vaikai, čia (kol kas) dirbam.

- Ar sapnus sapnuoji tik lietuviškai ar būna ir lenkiškai?
- Aišku, lietuviškai. Neprisimenu lenkiškų sapnų (šypsosi – aut. past.). Nežinau, Deimante, man atrodo, tai ir yra ta problema, dėl kurios vis dar neaišku – kieno mes – ar Lenkijos, ar Lietuvos. Jeigu mes jaučiamės lietuviai, tai kodėl turėtumėm sapnuoti lenkiškai? Ar kada nors sapnavai pavyzdžiui angliškai ar vokiškai?

http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/punsko-lietuve-esu-pakabinta-tarp-lenkijos-ir-lietuvos.d?id=17792580

Kai namai kvepia keptu pyragu

Burokų kaimas – vienas tų Punsko valsčiaus (Lenkija) kaimų, kurie artimiausiai prisišlieję prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Vieną ankstyvo rudens dieną ir nuvykome į tą kaimą pas p. Birutę Zimnickienę – garsiąją Punsko krašto šeimininkę. Sumanių šeimininkių šioje apylinkėje netrūksta, tačiau p. Birutė savo sugebėjimus moka dar ir išreklamuoti, o skaniais pyragais ne tik apylinkės smaližius patenkinti, bet ir miestiečius iš Lenkijos gilumos sugundyti. Mes p. Birutę gerai pažįstam, žinom jos kulinarinius talentus, bet išsiruošėm pas ją dar kartą, kad šnekterėti apie jos naujus pasiekimus, žygius Lenkijos televizijoje, tolimesnius sumanymus.
Birutė Zimnickienė mus šiltai pasitinka, vedasi į jaukią virtuvę, sodina už stalo ir vaišina – žinoma – savo pyragais. Gerdami kavą ir skanaudami pyragus, kalbamės apie š. m. rugsėjo 21-24 d. įvykusį VII-ąjį „Mūsų kulinarinis paveldas” konkursą. Mūsų pašnekovė šiame konkurse dalyvavo ne pirmą kartą. Mes gerai atsimename, kai 2000-aisiais metais ji laimėjo garbės prizą „Perlą“ už visoje Lenkijoje geriausį raguolį (šakotį, mūsuose dar „bankuchenu“ vadinamą).

2008 metais minėto konkurso finalas įvyko Palenkės vaivadijos maršalkos įstaigoje. Renginio pagrindinis tikslas – atrasti ir pristatyti regioninius produktus bei padėti jų gamintojams tuos produktus apsaugoti atsižvelgiant į ES teisę. Be to, konkurso idėja yra paskatinti kaimo gyventojus ieškoti alternatyvių pelno šaltinių. Konkursą parengė Lenkijos regioninio ir vietinio produkto rūmai (Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego). Finansinę paramą skyrė Bendradarbiavimo fondas programa „Agro Smak 2” bei vaivadijos savivaldybės. Regiono finalą globojo Vaivadijos maršalka, kuris laureatams skyrė prizus. Šiemet konkurse dalyvavo virš 50 gamintojų, kurie pristatė per 70 įvairių gaminių iš visos Palenkės vaivadijos.
Poniai Birutei ir vėl pasisekė: konkurso „Ypatingų produktų kategorijoje” ji laimėjo III vietą už pyragą „kaminą”, o vėliau, jos pagamintas „skruzdėlynas” buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Perlu” ir pripažintas geriausiu Palenkės vaivadijos regioniniu produktu.
Pastaruoju metu pastebimas didžiulis susidomėjimas kulinariniu paveldu. Vasarą iš didmiesčių atvažiuojantys į kaimą poilsiautojai ieško sveikų, ekologiškų produktų, kurie primena dar vaikystėje pažintus skonius. O vietos gyventojai naudojasi proga papildomai pasipelnyti.
Laimėjimai konkursuose padėjo Birutei Zimnickienei išgarsinti savo sugebėjimus. Netrukus po „Mūsų kulinarinis paveldas” konkurso finalo, ją pakvietė Lenkijos viešosios televizijos I-osios programos kelių laidų autoriai. Apie lietuviškus pyragus mūsų krašto šeimininkė pasakojo tiesioginiame „Kawa czy herbata” laidos eteryje, bei laidoje ūkininkams „Tydzien”.

Ponia Birutė – labai energinga, žvali ir darbšti moteris. Kartu su vyru, išleidę į pasaulį tris dukras ir sūnų, savo ūkyje - kiek pajėgia - dirba patys, tačiau dažnai jėgų pritrūksta ir reikia samdytis darbininkus. Šeimininkė pripažįsta, kad retai kada eina į karvidę, greičiau – prie krosnelės su šakočiu ar keptuvės skruzdėlynui gaminti. Ypatingai vasarą, norint pasipelnyti, reikia smarkiai prie pyragų padirbėti. Tačiau ponia Birutė labai šį darbą mėgsta. Su atsidavimu studijuoja senas kulinarines knygas, ieško įdomių, susijusių su mūsų kraštu, receptūrų. Apie šakočio kepimo pradžią ir tolesnę jo raidą gali pripasakoti visą knygą, - turi net sumanymų aprašyti ar sufilmuoti visą kepimo procesą nuo senovės iki nūdienos. Deja, nelabai yra kam tuo užsiimti. „Norėčiau, kad mūsų močiučių paliktos receptūros, kepimo būdas, neišnyktų. Jau šiandien retai kuri moteris žino, kaip reikia kepti šakotį ant ugnies (žarijų), dauguma gamina jį pasinaudodama elektrinėmis krosnelėmis, o seniau juk įmanoma buvo tai padaryti tik ant žarijų. Kam koki svetimi žmonės turi aprašinėti mūsų kulinarinį paveldą, jeigu mes patys galėtume tai kuo puikiausiai atlikti” – tikina ponia Zimnickienė.
Birutė Zimnickienė noriai dalijasi savo sugebėjimais su kitomis šeimininkėmis. Dažnai yra kviečiama į įvairius renginius, kad pristatytų šakočio kepimą ant žarijų, skruzdėlyno, kugelių, vėdarų, ar kitų lietuviškų patiekalų gaminimą.

„Kai kada manęs moterys klausia: iš kur aš taip viską žinau? Man atrodo, kad aš tai žinojau visada – mane mokė mano mama, o ją – jos mama – mano močiutė. Ir aš moku ne tik pyragus išsikepti, bet ir mėsą paruošti, ir siūti, ir kitus namų ruošos bei rankų darbus atlikti. Stengiuos visa tai perduoti ne tik savo dukroms, bet ir kitoms šeimininkėms” – sukdama volą su šakočiu savo specialioje virtuvėlėje, sako šeimininkė. Mes, matydami, jog ponia Birutė užsiėmus, krypstame prie mašinos. „Atleiskite, kad neišlydėsiu, bet matot – negaliu palikt pyrago: arba nukris, arba prisvils…” – šūktelėja pavymui. Taigi, ne be prasmės kalbama: „Be noragų, nėr pyragų”.