Justas Bliūdžius, vaikinas iš Punsko, nuo pat vaikystės žavėjosi gamta, jos didybe ir įvairove. Tačiau visada labiausiai jo dėmėsį patraukė abstrakščiu mąstymu išsiskiriantis žmogus. Mintimis grįždamas į metus praleistus visose Punsko mokyklose, jis nuoširdžiai prisimena savo biologijos mokytojus. Lig šiolei šiltai mini mokytoją Marytę Misiukonienę, kuri pamokų metu labai vaizdžiai pateikdavo ne tik žinias apie gamtą ir jos dėsnius, bet ir krūvą gerų gyvenimiškų pavyzdžių ir patarimų. Jos įskiepytas dėmesys biologijos mokslams prasitęsė ir licėjuje. Čia Justą mokė mokyt. Alvydas Nevulis, kuris paskatino gabų vaikiną stoti į Kauno Medicinos Universitetą. Šiemet Justas baigia jau 6-tąjį kursą. Beje, medicinos mokslai – ne vienintelis dalykas, kuris jį patraukia. Vaikino didžiausias pomėgis – pažintinės, gana egzotiškos kelionės. Ilgainiui Justas susidomėjo Afrika – ne vien gamta, bet ir jos žmonėmis, jų paprastu, bet vargingu gyvenimu. Jaunuolis pabrėžia, kad nuo pat pradžių rinktis gyvenimo kelią, būdus įgyvendinti svajones jam padėjo jo tėvai, kurie visada jį labai palaiko ir remia.
Justas Bliūdžius: Būdamas 4-ame kurse nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę ir pradėjau planuoti išvyką į Afriką. Ruandą pasirinkau neatsitiktinai.
Manau, dauguma girdėjo apie 1994 Ruandoje vykusį genocidą, kai susikiršinus dviems vietinėms gentims Tutsi ir Hutu, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių. Tuos įvykius stebėjau filme "Ruandos viešbutis" (Hotel Rwanda). Pamaniau, kad norėčiau pamatyti savo akimis ir patirti tos šalies žmonių kasdienę būtį. Man buvo įdomu, kaip žmogus gali egzistuoti tokioje žiaurioje aplinkoje.
Ruanda – viena tankiausiai apgyvendintų Afrikos valstybių. Jos plotas užima vos trečdalį Lietuvos ploto, o gyventojų ten net 11 milijonų. Šios šalies žmones niokoja įvairios ligos. Daugelį jų galima būtų išgydyti, tačiau tai neįmanoma, mat statistiškai, šimtu tūkstančių gyventojų rūpinasi tik 2 gydytojai (palyginimui, tokiam žmonių skaičiui Lietuvoje atitenka 80 gydytojų). Kas penktas vaikas miršta prieš pasiekdamas 5-erius metus. Viena didžiausių ne tik Ruandos, bet visos Afrikos problema – ŽIV. Šiuo virusu užsikrėtusiųjų skaičius labai aukštas, epideminio lygio, siekiantis 10% populiacijos.
Jaunas būsimas medikas greitai susirado ligoninę, kuri priėmė jį atlikti savanores praktikas. Gavo teigiamą atsaką iš Butare mieste esančio Valstybinio Ruandos universiteto universitetinės ligoninės, chirurgijos skyriaus. Tokia žinia labai jį nudžiugino ir jis su didžiausiu entuziazmu pradėjo ruoštis pusantro mėnesio trunkančiai išvykai.
Ruanda – šalis esanti Afrikos širdyje, prie pat pusiaujo. Jos kaimynės: Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Tanzanija ir Uganda. Šalies sostinė ir svarbiausias miestas Kigalis išsidėstęs Ruandos centre. Klimatas čia labai malonus. Temperatūra ištisus metus svyruoja tarp 18-25oC. Daugelis atvykusių tvirtina, kad čia oras yra tiesiog idealus. Būdingiausias Ruandos kraštovaizdis – bananmedžių miškais ir pievomis padengtos nedidelės kalvelės, todėl ji vadinama “Tūkstančio kalvų šalimi”.
Deja, čia žmonės gyvena labai vargingai. Įprasta diena kaime atrodo taip: keliamasi čia su saule – 6 val. ryto. Ruandiečiai pasiima indus ir keliauja prie upės ar ežero pasisemti vandens. Derlingi slėniai ir žemės plotai esantys vandens telkinių pakrantėse yra išpirkti europiečių ar vietinių turtuolių, todėl paprastam kaimiečiui norint parsinešti vandens tenka eiti keletą ar net keliolika kilometrų. Daug vandens nepasiimsi, todėl kelionę reikia pakartoti du ar tris sykius.
Vanduo vartojamas ne tik kaip gėrimas, bet ir maisto gaminimui. Maistas labai paprastas – virtos saldžios bulvės ar manijokas (beje, manijoko negalima valgyti nevirto, mat termiškai neapdorotas sukelia viso kūno paralyžių), pupos. Dažnai žmonės neturi nei aliejaus nei druskos maistui pasiskaninti; valgo tik vieną kartą per dieną. Be to, ir medienos laužo prakūrimui gauti labai sunku. Medžių čia labai reta; dažniausiai vaikai eina ieškoti smulkių šakų laužui kūrenti.
Mieste gyvenimas visiškai kitoks. Čia surasi didžiulius kvartalus su prabangiomis vilomis. Gaila tik, kad tie žmonės nenori padėti savo tautiečiams išbristi iš skurdo. Jie greičiau pasinaudoja kaime gyvenačių žmonių neraštiškumu ir bejėgiškumu. Turtuoliai išgrobia viską, ką anie turi; už kaimiečių iš žemės rankomis “išplėštus” maisto produktus moka juokingus pinigus, palikdami juos gyventi visiškam skurde.
Justas pastebėjo, kad Ruandoje, taip kaip ir pas mus, žmonės labai skirtingi. Vaikinui artimesni kaimiečiai, mat jie labai nuoširdūs. Nepaisant vargingo gyvenimo, jie visada pasitinka su šypsena ir rankos paspaudimu dėkoja už suteiktą dėmėsį. Beje, mieste – atvirkščiai: pastoviai kažkokie simuliantai traukė jį už rankų, bandė išvilioti pinigų, apiplėšti. Justas į sostinę vykdavo tik esant svarbiems reikalams.
Vaikinas nesiskundžia gyvenimo sąlygomis, kurios jam buvo suteiktos Afrikoje. Gyveno universiteto bendrabutyje nuosavame kambaryje. Visada turėjo ką valgyti, buvo suteiktos sąlygos ir nusiprausti, nors vanduo buvo tik šaltas ir dažnai jo reikėdavo laukti net 4 dienas…
Įsimintiniausia man buvo pirmoji praktikų diena Butare universitetinėje ligoninėje. Būdamas priėmimo skyriuje, stebėjau gydytojų ir seselių darbą. Mano dėmesį patraukė į skyrių atvykusi moteris su 4-mete mergaite. Mažylė buvo labai nerami, karščiavo, verkė. Po kiek laiko motina atidengė jos pėdas ir delnus. Abi pėdos ir delnai buvo pajuodę. Įtariau, jog tai gali būti ligos padarinys, apie kurią mum kažkada pasakojo dėstytojai (Pjautuvinė mažakraujystė). Vis dėl to, ne liga mane sujaudino labiausiai.
Budintysis chirurgas nebyliai apžiūrėjęs mergaitę, paėmė ją iš motinos rankų ir atidavė seselėmis, kad paruoštų operacijai. Motina buvo sumišusi, nežinojo kas vyksta. Buvo paprašyta nurimti.
Tą pačią dieną mergaitei buvo atlikta abiejų pėdų ir delnų amputacija. Vos suspėjau sugauti alpstančią moterį, kai ji išvydo pooperacinėje palatoje gulinčią dukrelę. Vėliau sužinojau, jog motinai nieks nepaaiškino, kokia bus atlikta operacija, nei kokia liga mergaitė serga. Paaiškėjo dar, kad jai tetrūko 4000 frankų (16 zlotų/litų) nusipirkti autobuso bilietą į Kigalio (sostinės) ligoninę, kurioje buvo tinkamos gydymo priemonės ir galbūt mergaitė būtų išvengusi negalios.
Ruandoje, kaip ir kitose Afrikos šalyse veikia įvairios misijos, tarptautinės pašalpos oraganizacijos. Justas turėjo progą pažinti daugiau kaip 30 metų Ruandoje gyvenantį ir veikiantį lietuvių kilmės kunigą misionierių Hermaną Šulcą. Musha kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės, kunigas įkūrė “Jaunimo sodybą”, kurioje našlaičiai vaikai suranda užuovėją ir švietimą. Jo įsteigtoje amatų mokykloje ir gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių patenka į kitas gimnazijas, yra ir tokių, kurie studijuoja arba yra baigę Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetus. Ruandoje našlaičių ypatingai daug. Šiuo metu kun. Hermanas priglaudęs jų per 150.
Svečiavausi pas kunigą dvi savaites. Kartu su vietine sesele, puikiai kalbančia anglų kalba, dirbau medicinos centre. Ten ateidavo labiausiai nepasiturintys ligoniai. Vaistus dalinome veltui – juos kunigas gauna nuo rėmėjų iš Vokietijos.
Hermanas pastoviai grįžta į Europą ieškodamas geros valios žmonių, kurie norėtų padėti apleistiems, niekam nereikalingiems vaikams. Jis visada su savimi pasiima grupę našlaičių, kuriuos nori atitraukti nuo Ruandoje esančios žiaurios realybės. Susitikimuose jaunuoliai šoka tradicinį “Intore” šokį, dainuoja liaudies dainas, o kunigas Šulcas pasakoja apie gyvenimą Ruandoje bei savo vygdomą veiklą. Šiemet, pirmąją sausio savaitę jų grupė lankėsi ir Punsko krašte. Punskiečiai neapvylė, gausiai dalyvavo susitikimuose. Ypatingai Punsko vaikų darželio auklėtiniams, mokyklų mokiniams bendravimas su ruandiečiais ir kun. Hermanu paliko neišdildomų įspūdžių.
Justas dar nėra tikras, kokią turėtų pasirinkti medicinos specialybę, tačiau neturi abejonių dėl vieno – būtinai dar kartą sugrįš į Afriką. Jis negali užmiršti ten vyraujančios ypatingos atmosferos. Nors tenykščius žmones pastoviai alina didžiulis skurdas, nepagydomos ligos, jie visuomet išlaiko savo giedrią nuotaiką. Ir Justas, ir kartu su juo keliavę draugai net neabejoja, jog kažkada dar pastatys savo koją Kigalio oro uoste.
Beje, išvyka į Ruandą nebuvo pirma kelionė į užsienį Justo gyvenime.
Viena studijavimo privilegijų yra ilgos atostogos. Kasmet, po ilgų ir sunkių dešimties mėnesių norisi atitrūkti nuo mokslų, užsiimti kuo nors kitu, kad “protelis pailsėtų”, gimtų naujų idėjų, atsirastų jėgų naujiems mokslo metams. Mano būdas pakrauti “akumuliatorių” – kelionės.
Be abejo, tam reikia lėšų, o jų greičiausiai galima įsigyti tik vakarų valstybėse, todėl pirmi mano kelionių taikiniai buvo būtent jos. Studijų metais buvau išvykęs į Australiją, JAV, tarp kitko, Havajus. Vėliau truputį važinėjau po Afriką, esu “iššukavęs” didesnę dalį Europos.
Justas planuodamas išvyką į kurią nors šalį, visada kruopščiai pasiruošia, ieško apie ją žinių internete, literatūroje, stengiasi ją geriau pažinti ir išvengti nereikalingų nemalonumų. Visada svarbiausia yra daug žinoti apie tos šalies gyventojus.
Šiais laikais daugeliui žmonių nėra sudėtinga pasiekti tarkim, Romos koliziejų ar nusifotografuoti kartu su Afrikos vaikais. Tai yra ta kelionių rūšis, kuomet turistais rūpinasi ir aptarnauja turizmo biurai. Tokio keliautojo rūpestis – nuvažiuoti ir suspėti pamatyti tai, ką iš anksto numatė kelionių agentūra. Justo tokios išvykos nedomina. Jam patinka sudėtingi sprendimai, jis stengiasi pažinti svetimą šalį “nuo virtuvės” pusės. Vaikinas ne visada turi tiksliai suplanuotą kelionės maršrutą.
Be abejo, daug sudėtingiau yra būti pvz., eilinio italo namuose, valgyti su juo kartu keptą picą, iš jo lūpų išgirsti apie jo šalį, realią jo paties ir jo šeimos padėtį. Arba: kartu su Afrikos vaikais nešti keletą kilometrų vandenį, po to eiti kartu su jais į laukus padirbėti... Tokiu būdu pajuntu to krašto esmę, pamatau tenykščių gyventojų kasdienybę. Norėdamas kuo geriau pajusti šalies specifiką, dažnai net ir turėdamas pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, pasirenku kitą keliavimo būdą – atsistoju šalikelėje, ištiesiu ranką ir ištraukiu pigiausią pasaulyje bilietą – savo nykštį. Niekada nežinai, su kuo važiuosi, kur nukeliausi, kur teks miegoti.
Justas ir keliaudamas, ir šiaip, gyvenime, vadovaujasi vienu rytų posakiu: “It’s better to travel well than to arrive”, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia: “Geriau yra teisingai keliauti nei atvykti”. Vaikinas įsitikinęs, kad su tokia nuostata jam pasiseks praleisti gyvenimą be galo įdomiai ir turiningai.
