(Lenkijoje gyvenančios Boženos Bobinienės atsiliepimas į tiesa.com portale publikuotą straipsnį apie tai, koks yra tikras lietuvis.)
Koks tas
tikras lietuvis? Priklauso, kuria prasme į tai žiūrėsim: ar tikras lietuvis –
tai tas idealizuotas, kurio mes visi norėtume – kurį visi giria ir žavisi juo,
ar tas, kokį jį mato kiti – tarkim, kitų šalių visuomenės (o, deja, šitas
įvaizdis ne visada įdomus).
Žinoma,
kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių – ir tų tyriausių, ir „juodų avinų“.
Tačiau taip kaip ir blogos žinios greičiausiai sklinda ir patenka į visuomenę,
taip ir su tais „blogais charakteriais“ yra. Tuos geruosius užgožia mažiau
geri. Faktas, tikro lietuvio įvaizdis mano „kampe“ pasikeitė – prieš 10 metų
tai buvo: vyrukas - dažniausiai „skustagalvis“, su sportiniais drabužiais,
sportiniais bateliais, o panelė – rėžiančiai išsidažiusi blondinė, pasikėlusi
kuodą, su trumpu mini sijonėliu. Tokie keliaudavo po Lenkiją ir toliau į
Vakarus.
O patriotas? Seniau man patriotas siejosi su senyvu žmogumi, apsikabinėjusiu tautiniais aksesuarais – vėliavėlė, kaklaraištis-juostelė ir rankose irgi trispalvė... Beje, dabar manau, kad patriotas, tai ne tas, kuris reikalui esant, manifestuoja esąs karštas savo Tėvynės mylėtojas (pavyzdžiui, valstybinių švenčių ar kitų progų metu), bet tas, kuris kasdien, savo, kad ir mažiausiais darbais, doru elgesiu stiprina visuomenę. Gerbia kitus, gerbia vietą, kurioje gyvena. Nemokamai.
Tad kiekvieną, kas bent kiek prisideda prie Lietuvos kūrimo ar garsinimo vertėtų laikyti savu. Pridėsiu – kiekvieną, kuris yra Lietuvai palankus. Jei taip nedarytume, vargu, kiek tų lietuvių suskaičiuotume?
Kartais gal tie, kurie skelbia save karštais patriotais, iš tikrųjų turi savyje mažiau to patriotiškumo, nei tie, kurie viešai to nedeklaruoja. Kas iš tų kilnių žodžių, kas iš to, kad jis iškabins trispalvę lange, jeigu kasdien krečia šunybes kitiems, pinigą laiko už dievą ir pan.
Čia yra panašiai kaip su katalikais bažnyčioje. Vieni kiekvieną šventadienį stoja prie pat altoriaus, garsiai meldžiasi, eina Komunijos ir t.t., bet pažįstant juos, ir stebint, kaip gyvena, pamatai, kad tai tik jų tušti gestai. Juk tikėjime ne tame esmė, kad atlikti kunigų primestas pareigas, o esmė tame, kad mes gyventume pagal Kristaus mokslą, būtume geri, dori ir nuolankūs sau ir kitiems. Faktas, yra ir tokių, kurie į bažnyčią visai neina, nes ji jiems nereikalinga (nors dokumentuose prisirašę kaip katalikai).
Laisvės vertę pajuntame, kai jos neturim, o kai ji jau yra – neįvertinam. Kai yra viskas gerai – aptingstam ir prarandam budrumą.
Kai kam Lietuva tapo jau ne motina, o pamote, nuo kurios reikia bėgti, nes ji negera – neduoda saldainių ir dirbti liepia be paguodos ir atlygio. Deja, taip dabar yra – vien patriotiškumu neišgyvensi. Todėl man nenuostabu, kad kai kas susiranda sau „naują mamą“, kuri gal ne visada pamyluoja, bet nors dosniai pamaitina. Bet jei lietuvis išvyksta į svetimą šalį tam, kad ją ir jos žmones pažinti, tai dar nereiškia Lietuvos išdavimo. Iš tikrųjų, kelionės lavina, ir jei tą patirtį galima dar išnaudoti Lietuvoje – tai kodėl nekeliauti? Aš irgi šiek tiek keliavau po pasaulį, bet dar niekad man nešovė į galvą mintis, kad kažkur pasilikti. Vis tiek – savo kraštą pažįsti geriausiai, jis traukia, pasiilgsti jo – namie juk ir priešo galimybes žinai ir moki nuo jo gintis. Manau, nesąmonė laikyti Lietuvos išdavyste tai, kad išvažiuoji keliems mėnesiams į kitą šalį.
Dėl ko dar ilgai galima polemizuoti – dėl išvažiavimo iš Lietuvos ieškant darbo. Jeigu Lietuva neįstengia sulaikyti jaunų, išsilavinusių emigrantų bangos, tai reiškia, kad joje negeri dalykai vyksta arba nevyksta nieko. Nesudaromos sąlygos visiems jauniems, gabiems žmonėms įsikurti – tai ko gi jie turi laukti, jeigu ir pensijos nesulauks – nes jos neužsidirbs? Tokiom sąlygom sunku išlikti ir patriotu, ir tikru lietuviu.
http://www.tiesa.com/naujienos/3587/atsiliepiant-i-svarstymus-apie.html
