Mano vaikystės Kalėdos... Jas gal geriausiai atsimenu kažkur nuo 1980-ųjų metų. Paskutiniai komunizmo „pasispardymai“ Lenkijoje. Daug ko stinga, žiemos – nežmoniškai šaltos ir atšiaurios. O mes su broliu, panašiai kaip ir dabar mano dukros, labai laukėme švenčių. Įstrigo man į atmintį tėvelio iš miško parnešta eglutė, papuošta šiaudiniais ir popieriniais žaisliukais, obuoliais ir šokoladiniais saldainiais (mes su broliu, slapčiomis juos suvalgydavom, o į popieriukus įvyniodavom duonos gabalėlius). Ant eglutės degė paprastos parafino žvakutės (atsimenu, vienąsyk taip ir sudegė visa eglutė, vos nekilo gaisras). Vaikystės šventės man iki šiandien kvepia ta miško eglute; galvoje pasiliko laukimo, paslaptingumo, stebuklų atmosfera. Matau save ir brolį su prilipdytomis prie lango stiklų nosimis, ieškančius danguje pirmosios žvaigždės.
Stalas nebuvo taip apkrautas, kaip šiandien, - parduotuvėse visko trūko, netgi silkių. Atsimenu, kaip mūsų kaimo parduotuvėlėje kartu su mama iki vėlyvo vakaro eilėje, į kurią susirinko visas kaimas, laukėme prekių. Dar ir dabar jaučiu importinių apelsinų kvapą ir skonį. Gal dėl to, kad taip sudėtinga buvo gauti gardesnio maisto, tada jis atrodė ir skanesnis, ir skalsesnis.
Kūčių vakarienė buvo labai svarbi ir iškilminga. Po maldos, dalijomės paplotėliu ir linkėjome sau visko, kas geriausia. Ant baltai padengto, šienu kvepiančio kūčių stalo buvo paprasti valgiai, visada jų būdavo dvylika, visus juos reikėjo paragauti. Tik po vakarienės ateidavo Kalėdų Senelis (mes jį vadiname Mikalojum), - kiek būdavo baimės! Bet ir vilties, kad ką nors gero gausime. Pliekdavome visus žinomus mums poterius, kad tik pelnyti iš jo dovanėlę.
Dovanėlės buvo kuklios. Nepaprastą džiaugsmą mums teikė saldūs apelsinai, šokoladas, spalvoti tušinukai, plunksninė ar koks nors megztukas. Pasidžiaugę, pailsėję, visa šeima važiuodavom rogėmis į gretimą bažnytėlę Piemenėlių mišiosna.
Nors vėlyvas laikas, dvylikta nakties, bet bažnytėlė sausakimša. Čia susirinkę ir vaikai, tokie kaip mes – 4-7-mečiai, ir didesni, ir daug jaunimo. Per daug nematome, nes žmonių galybė, tačiau pasiseka ir prie prakartėlės prieiti, nusilenkti gimusiam Jėzuliui. Skamba kalėdinės giesmės. Nuo žmonių minios šilta ir jauku. Mišios nusitęsia, tad po jų, sulipę į roges, namo grįžtame jau sumigę.
Mano vaikystės Stebuklinga Kalėdų Naktis – žėrintis sniegas, spengiantis šaltis, sidabrinį kelią nušvietusi mėnesiena, kvepiantys mūsų sodo obuoliai ir importiniai apelsinai, žvakučių spindesys miško eglutėje, aidinčios kalėdinės giesmės...
Galbūt labiausiai Kalėdų šventes išgyvename būdami vaikai, - nes tai gražiausios metų šventės, kupinos magijos ir stebuklų. Galbūt, išgyvenus ne vienas Kalėdas, jos tampa pamažu rutina. Tam ypač padeda šių laikų gyvenimo stilius. Atrodo, ir šiandien nėra paprasta gyventi, tačiau visko yra per akis, maistas nusibodęs, - juk kasdien galima valgyti tą patį. Švenčių metu žmonės vartoja labai daug svaiginančių gėrimų, lyg tai būtų geriausia proga pasigerti. Bažnyčioje mažai kas besilanko (nors ir turi kuo nuvažiuoti), nes kam? Prabangios dovanos nebūtinai pradžiugina. Eglutės plastmasinės, padabintos kinietiškais blizgučiais. Na, ir nei sniego, nei šalčio nėra... Gyvename patogiau (aišku, ne visi), bet ar prasmingiau?
Vis dar stengiuos perkelti į dabartį vaikystėje išgyventų Kalėdų tradicijas ir atmosferą. Tačiau laikai keičiasi: vyresnioji dukra nusprendė, kad Jėzaus gimtadieniui būtinai reikia iškepti tortą. O bažnyčioje labai susirūpino, ar tas kūdikėlis prakartėlėje nesušals. Gal tai pasiliks jos atminty ir pieš vaikystės Kalėdų paveikslą?
Šiandien mano dukrų ypatingai nepradžiugins apelsinai ar flomasteriai – mes galime užtikrinti joms tai kasdien. Visgi didžiausią džiaugsmą joms suteikė Kalėdų senelio padovanotos, televizijoje reklamuojamos, lėlės. Kažin, ar jų vaikams pakaks lėlių, kad pajustų Kalėdų švenčių stebuklą.
