Juostos ir nėriniai - Danutės Komičiūtės aistra

Punsko-Seinų kraštas – savitas kampelis su ypatingomis tradicijomis, kultūra, menu. Saviti ir žmonės – atviri vertybėms, kurias paliko protėviai. Dalis tų žmonių aktyviai reiškiasi kultūriniam (ir ne tik) gyvenime: kai kurie pernelyg stengiasi ir nori būti pastebėti bei kuo teigiamiau įvertinti. Tačiau yra ir tokių, kurie savo neįprastus gebėjimus lyg ir “slepia” nuo viešumos. Kiek mūsų visuomenėj yra tokių “deimančiukų”, apie kuriuos neišgirstame ir kurių nepamatome; kurie savo talentus saugo po kuklumo skraiste? Vistik pavyko Punsko LKN direktorei, Astai Pečiulienei prikalbinti vieną tokią menininkę ir surengti jos darbų parodą.

Danutė Komičiūtė – nes šį kartą apie ją kalbėsiu, - lietuvių kalbos mokytoja. Ji sugeba ne tik puikiai išmokyti vaikus gimtosios kalbos, bet dar ir lietuviškas juostas išausti, ir visus kitus rankų darbelius atlikti. Apie jos ypatingus gebėjimus žino tie, kuriems prireikė tų tautiškų juostelių: dovanoms garbingiems mokyklos svečiams, renginiams ir pan. Šiaip, savo darbų ji niekur neeksponuoja, nors turi jų “pilnas skrynias”. Ne visi jos darbai pristatomi Punsko LKN foje antrajame aukšte (paroda veikia iki š.m. kovo pabaigos): daug jų padovanojo bičiuliams, daug dar guli namų spintoje.

Danutės juostos ir vąšeliu megztos servetėlės žavingos, atliktos su didžiausiu kruopštumu ir dėmesiu: gražiai suderintos spalvos, ideali forma įrodo, kad darbų atlikėjos rankos be galo įgudusios (-ę?), o siela – jautri lietuvių liaudies grožiui ir paprastumui.

Nuo kada audžiate, mezgate? Ar Jūs šio amato iš ko nors mokėtės?

Danutė Komičiūtė: Megzti išmokė mane mama, o mokykloje, per pamokas šį meną tobulinom su mokytoja Babkauskaite: mezgėm pirštines, kojines. Šiaip, konkrečiai, megzti pradėjau pirmam kurse, kuomet mano kursiokės, kurios laisvalaikiu mezgė, sužinoję, kad aš nieko neveikiu – lyg ir pasityčioję iš manęs, nupirko man kamuolį siūlo, virbalus ir sako: “megzk!”. Per penkerius studijų metus prisipirkau knygų apie mezgimą ir įsigilinus, labai pamėgau šį darbą. Mezgu megztukus, kostiumukus, pirštines, kojines, šalikus, kepures įvairiausias, servėtėles...

O austi mane išmokė 12 klasėj mokytojas Juozas Vaina, kuris mums dėstė rankų darbus. Mes pasidarėm tokias mažytes staklytes, mokytojas pamokė mus jas apmesti siūlais ir austi. Nuo tada mokėjau austi, bet prie šio amato grįžau daug vėliau, kai jau pati dirbau mokykloje ir vedžiau praktikas, - tada su mokiniais audėm juostas. Vėliau taip susiklostė, kad audimu susidomėjau rimtai, tai buvo 2001 m. vasario mėnesis. Nuo tada daug tų juostų priaudžiau.

Vienos juostos ilgesnės, su užrašais, kitos – trumpesnės. Kokiu būdu jas audžiate?

D. K.: Audžiu keliomis staklėmis: vienos trumpos, kitos vidutinės, o dar kitos – labai ilgos, mat, jei reikia išausti kažkokią ilgesnę frazę (citatą, tekstą), reikalinga vieta ir raidėms, ir raštui.

Ar raštus, spalvų derinius sugalvojate, ar nusižiūrit iš pavyzdžių?

D. K.: Raštelius susikuriu pati, kad tiktų prie visos juostos rašto ir teksto. Tekstų ieškau knygose, kur yra labai gražių lietuvių liaudies dainų. Labai mėgstu lietuvių liaudies meną, kuris iš tikrųjų yra išskirtinis, todėl iš jo semiuosi žinių ir jas panaudoju raštuose. Mėgstu liaudies motyvus: tulpes, žvaigždutes, žirgelius – viską, kas atvaizduota lietuvių liaudies mene: audiniuose (lovatiesėse), architektūroje. Pamatau kur kažkokį motyvą, jei jis netinka juostos raštui, aš jį pasiimu ir perkuriu.

Žinau, kokios yra raštų kūrimo ir juostos audimo taisyklės, pvz., tai, kad reikia vengti rašte per ilgų siūlų, kurie vėliau išsitraukia. Audžiant reikia labai stipriai prispausti siūlą, nes to nepadarius, vėliau juosta praranda savo formą ir rašto taisyklingumą; reikia austi su linijuote, ir tikrinti, ar siūlas neprispaustas per daug ar per mažai – žinoma, blogai suspaudus, reikia siūlą išardyti ir vėl pradėti iš naujo.

Mėgstu ir vartoju ryškias juostų spalvas todėl, kad jos pačios gražiausios; nemėgstu blankių spalvų.

Kiek laiko užima sakykim, juostos su užrašu audimas?

D. K.: Jeigu audžiu pagal užsakymą – priklauso, koks tekstas: jeigu nesudėtingas – greičiau, bet jeigu tai bent kelių žodžių frazė, tai reikia išsijuosus, sąžiningai padirbėti kokias dvi dienas.

Ar būna kokių nors ypatingų užsakymų?

D. K.: Daug kas prašo juostų specialioms progoms. Esu išaudusi juostas Punsko mokyklai, pvz., mokiniams, kurie mokyklos švenčių metu stovi prie vėliavų, persijuosti; spaudos atgavimo 100-osioms metinėms paminėti; įvairiems svečiams, pvz., Kauno Vytauto Didžiojo rektoriui, konsului Gecevičiui, Punsko licėjaus bičiuliams - Gaškoms ir daugeliui kitų žymių asmenybių, jau dabar nebeprisimenu visų.

O kokius darbus planuojate nuveikti ateityje?

D. K.: Paskutiniu metu pasirengiau austi juostą su motyvu iš lietuvių liaudies pasakos “Eglė žalčių karalienė”. Joje bus pavaizduoti įvairūs liaudiški motyvai, pvz. rūtų šakelė, bei legendos herojai: pirmiausiai Eglė, paskui jos sūnūs ir paskutinė - dukra Drebulė. O tekstas bus toks: “Mes esam dzūkai, Dainavos girių karaliai”. Dar vieną juostos projektą esu paruošius pagal liaudies dainą “Kur bakūžė samanota”, dalinai jau ji apmesta. Tekstai paimti iš lietuvių liaudies tautosakos, kuri yra mūsų protėvių palikimas ir tą palikimą tikslinga ir prasminga būtų kur nors įamžinti. Aš norėčiau tai padaryti juostose.

Be audimo ir mezgimo, aš labai dar mėgstu medį, kuriame specialiu įrankiu išdeginu vaizdus. Esu sukūrusi keletą tokių lentelių, kur išdeginau anksčiau sukurtų vaizdelių kopijas. Ateity norėčiau išdeginti medyje du mano asmeniškai nupieštus vaizdelių projektus: Punsko bei Seinų bažnyčią.

Audimą labai mėgstu, darbas šis man be galo patinka. Jei turėčiau daugiau laiko – aš tik tuo ir užsiimčiau, na, bet reikia dar iš kažko duoną pasipelnyti, - iš juostų audimo nepragyvensi.

Kas paskatino surengti parodą Punsko LKN?

D. K.: Surengti parodą paskatino mane Astutė (Asta Pečiulienė – red.). Tai tik trečdalis darbų, kuriuos esu sukaupusi namuose. Vis dėlto, nemėgstu afišuotis tuo, kad aš taip dirbu, kad esu kažkokia ypatinga audėja, - aš audžiu savo malonumui, aš šį darbą labai mėgstu. Audimas mane labai atpalaiduoja, ypač po darbų mokykloje. Tada mintys sukasi vien apie taisyklingą raštų surinkimą, - ausdama pamirštu visos dienos problemas ir bėdas.

Širdingai dėkoju už pokalbį.

Božena Bobinienė