Punsko-Seinų kraštas – savitas kampelis su
ypatingomis tradicijomis, kultūra, menu. Saviti ir žmonės – atviri vertybėms,
kurias paliko protėviai. Dalis tų žmonių aktyviai reiškiasi kultūriniam (ir ne
tik) gyvenime: kai kurie pernelyg stengiasi ir nori būti pastebėti bei kuo
teigiamiau įvertinti. Tačiau yra ir tokių, kurie savo neįprastus gebėjimus lyg
ir “slepia” nuo viešumos. Kiek mūsų visuomenėj yra tokių “deimančiukų”, apie
kuriuos neišgirstame ir kurių nepamatome; kurie savo talentus saugo po kuklumo skraiste?
Vistik pavyko Punsko LKN direktorei, Astai Pečiulienei prikalbinti vieną tokią
menininkę ir surengti jos darbų parodą.
Danutė Komičiūtė – nes šį kartą apie ją
kalbėsiu, - lietuvių kalbos mokytoja. Ji sugeba ne tik puikiai išmokyti vaikus
gimtosios kalbos, bet dar ir lietuviškas juostas išausti, ir visus kitus rankų
darbelius atlikti. Apie jos ypatingus gebėjimus žino tie, kuriems prireikė tų
tautiškų juostelių: dovanoms garbingiems mokyklos svečiams, renginiams ir pan.
Šiaip, savo darbų ji niekur neeksponuoja, nors turi jų “pilnas skrynias”. Ne
visi jos darbai pristatomi Punsko LKN foje antrajame aukšte (paroda veikia iki
š.m. kovo pabaigos): daug jų padovanojo bičiuliams, daug dar guli namų
spintoje.
Danutės juostos ir vąšeliu megztos
servetėlės žavingos, atliktos su didžiausiu kruopštumu ir dėmesiu: gražiai
suderintos spalvos, ideali forma įrodo, kad darbų atlikėjos rankos be galo
įgudusios (-ę?), o siela – jautri lietuvių liaudies grožiui ir paprastumui.
Nuo
kada audžiate, mezgate? Ar Jūs šio amato iš ko nors mokėtės?
Danutė Komičiūtė: Megzti išmokė mane mama, o mokykloje, per pamokas šį meną tobulinom su
mokytoja Babkauskaite: mezgėm pirštines, kojines. Šiaip, konkrečiai, megzti
pradėjau pirmam kurse, kuomet mano kursiokės, kurios laisvalaikiu mezgė,
sužinoję, kad aš nieko neveikiu – lyg ir pasityčioję iš manęs, nupirko man
kamuolį siūlo, virbalus ir sako: “megzk!”. Per penkerius studijų metus
prisipirkau knygų apie mezgimą ir įsigilinus, labai pamėgau šį darbą. Mezgu
megztukus, kostiumukus, pirštines, kojines, šalikus, kepures įvairiausias,
servėtėles...
O austi mane išmokė 12 klasėj mokytojas
Juozas Vaina, kuris mums dėstė rankų darbus. Mes pasidarėm tokias mažytes
staklytes, mokytojas pamokė mus jas apmesti siūlais ir austi. Nuo tada mokėjau
austi, bet prie šio amato grįžau daug vėliau, kai jau pati dirbau mokykloje ir
vedžiau praktikas, - tada su mokiniais audėm juostas. Vėliau taip susiklostė,
kad audimu susidomėjau rimtai, tai buvo 2001 m. vasario mėnesis. Nuo tada daug
tų juostų priaudžiau.
Vienos
juostos ilgesnės, su užrašais, kitos – trumpesnės. Kokiu būdu jas audžiate?
D. K.: Audžiu keliomis staklėmis: vienos trumpos, kitos vidutinės, o dar
kitos – labai ilgos, mat, jei reikia išausti kažkokią ilgesnę frazę (citatą,
tekstą), reikalinga vieta ir raidėms, ir raštui.
Ar
raštus, spalvų derinius sugalvojate, ar nusižiūrit iš pavyzdžių?
D. K.: Raštelius susikuriu pati, kad tiktų prie visos juostos rašto ir
teksto. Tekstų ieškau knygose, kur yra labai gražių lietuvių liaudies dainų.
Labai mėgstu lietuvių liaudies meną, kuris iš tikrųjų yra išskirtinis, todėl iš
jo semiuosi žinių ir jas panaudoju raštuose. Mėgstu liaudies motyvus: tulpes,
žvaigždutes, žirgelius – viską, kas atvaizduota lietuvių liaudies mene:
audiniuose (lovatiesėse), architektūroje. Pamatau kur kažkokį motyvą, jei jis
netinka juostos raštui, aš jį pasiimu ir perkuriu.
Žinau, kokios yra raštų kūrimo ir juostos
audimo taisyklės, pvz., tai, kad reikia vengti rašte per ilgų siūlų, kurie
vėliau išsitraukia. Audžiant reikia labai stipriai prispausti siūlą, nes to
nepadarius, vėliau juosta praranda savo formą ir rašto taisyklingumą; reikia
austi su linijuote, ir tikrinti, ar siūlas neprispaustas per daug ar per mažai
– žinoma, blogai suspaudus, reikia siūlą išardyti ir vėl pradėti iš naujo.
Mėgstu ir vartoju ryškias juostų spalvas
todėl, kad jos pačios gražiausios; nemėgstu blankių spalvų.
Kiek
laiko užima sakykim, juostos su užrašu audimas?
D. K.: Jeigu audžiu pagal užsakymą – priklauso, koks tekstas: jeigu
nesudėtingas – greičiau, bet jeigu tai bent kelių žodžių frazė, tai reikia
išsijuosus, sąžiningai padirbėti kokias dvi dienas.
Ar būna kokių nors ypatingų
užsakymų?
D. K.: Daug kas prašo juostų specialioms progoms. Esu išaudusi juostas Punsko
mokyklai, pvz., mokiniams, kurie mokyklos švenčių metu stovi prie vėliavų,
persijuosti; spaudos atgavimo 100-osioms metinėms paminėti; įvairiems svečiams,
pvz., Kauno Vytauto Didžiojo rektoriui, konsului Gecevičiui, Punsko licėjaus
bičiuliams - Gaškoms ir daugeliui kitų žymių asmenybių, jau dabar nebeprisimenu
visų.
O
kokius darbus planuojate nuveikti ateityje?
D. K.: Paskutiniu metu pasirengiau austi juostą su motyvu iš lietuvių
liaudies pasakos “Eglė žalčių karalienė”. Joje bus pavaizduoti įvairūs
liaudiški motyvai, pvz. rūtų šakelė, bei legendos herojai: pirmiausiai Eglė,
paskui jos sūnūs ir paskutinė - dukra Drebulė. O tekstas bus toks: “Mes esam
dzūkai, Dainavos girių karaliai”. Dar vieną juostos projektą esu paruošius
pagal liaudies dainą “Kur bakūžė samanota”, dalinai jau ji apmesta. Tekstai
paimti iš lietuvių liaudies tautosakos, kuri yra mūsų protėvių palikimas ir tą
palikimą tikslinga ir prasminga būtų kur nors įamžinti. Aš norėčiau tai
padaryti juostose.
Be audimo ir mezgimo, aš labai dar mėgstu
medį, kuriame specialiu įrankiu išdeginu vaizdus. Esu sukūrusi keletą tokių
lentelių, kur išdeginau anksčiau sukurtų vaizdelių kopijas. Ateity norėčiau
išdeginti medyje du mano asmeniškai nupieštus vaizdelių projektus: Punsko bei
Seinų bažnyčią.
Audimą labai mėgstu, darbas šis man be galo
patinka. Jei turėčiau daugiau laiko – aš tik tuo ir užsiimčiau, na, bet reikia
dar iš kažko duoną pasipelnyti, - iš juostų audimo nepragyvensi.
Kas
paskatino surengti parodą Punsko LKN?
D. K.: Surengti parodą paskatino mane Astutė (Asta Pečiulienė – red.). Tai
tik trečdalis darbų, kuriuos esu sukaupusi namuose. Vis dėlto, nemėgstu
afišuotis tuo, kad aš taip dirbu, kad esu kažkokia ypatinga audėja, - aš audžiu
savo malonumui, aš šį darbą labai mėgstu. Audimas mane labai atpalaiduoja, ypač
po darbų mokykloje. Tada mintys sukasi vien apie taisyklingą raštų surinkimą, -
ausdama pamirštu visos dienos problemas ir bėdas.
Širdingai
dėkoju už pokalbį.
Božena Bobinienė