Suaugusiųjų pasaulyje namo projektavimui reikia ne tik lakios vaizduotės ir gerų sumanymų, bet ir specialistinių žinių bei sugebėjimų, kad pastatas būtų funkcionalus, saugus, ekonomiškas ir patogus, kad įsikomponuotų į aplinką, kurioje gyvena ir dirba žmogus. Svarbu taip pat nustatyti objekto kainą, prižiūrėti, kad darbai būtų atlikti pagal projektą, tamtikrus standartus bei numatytą kokybę. Taigi, tam, kad pažinti visus šiuos niuansus – yra skirtos architektūros studijos. Asmuo, pasirenkantis šias studijas, turėtų turėti lakią vaizduotę, plastinius sugebėjimus, būti jautrus formai, spalvai bei erdvei, mokėti atlikti plastinius ir techninius brėžinius, turėti žinias apie statybines medžiagas bei konstrukcijų meną, o taip pat mokėti dirbti kompiuteriu, kad galėtų aptarnauti specialias projektavimo programas.
Turbūt nesumeluosiu, jei parašysiu, kad šiuo laiku, vienintelis žmogus mūsų krašte baigęs Balstogės politechnikos institute architektūrą yra Gražina Mulerčikienė. Ji yra pirmoji Punsko licėjaus absolventė įsigijusi architekto profesiją, bet ne paskutinė – Vilniuje architektūrą studijuoja dar keli jauni žmonės.
Gražina Mulerčikienė prieš 15 metų baigusi Punsko Kovo 11-osios licėjų, nusprendė studijuoti architektūrą Balstogės Politechnikos institute.
- Visada mėgau piešti, mane labai domino įvairūs rankų darbai; nemėgstu “kalti” teorijos, greičiau - praktinius užsiėmimus. Todėl architektūros studijos man atrodė patrauklios, – pasakoja Gražina. – Deja, teko nusivilti: stojant į šią kryptį, buvo trijų pakopų brėžinių piešimo egzaminas, o Punsko mokykloje - nebuvo galimybių tinkamai tokiam egzaminui pasiruošti. Net plastinio paruošimo nebuvo – tai ką mokėjau – tai pati iš savęs.
Tačiau pirmoji nesekmė Gražinos neišgąsdino. Ji pasiryžo bandyti dar kartą po metų. Laiko neleido veltui – važinėjo į piešimo kursus, mokėsi atlikti brėžinius pagal studijų reikalavimus. Be to, įstojo į Suvalkų policealinę ekonomikos mokyklą, tačiau, pamačiusi, kad tai ne tas, ko ji ieško – sugrįžo prie pirminio pasirinkimo. Jai vis prie širdies buvo praktiniai dalykai, ypač vidaus interjero dizainas, - ji mėgdavo vartyt žurnalus su moderniai įrengtais būstais.
- Tuos manualinius gebėjimus – piešimą, siuvinėjimą ir pan., galbūt išsinešiau iš savo namų. Mano tėtė labai gražiai piešia, daug rankų darbų moka pats atlikti: drožinėti, lipdyti iš gipso.
Po metų, baigusi kursus, Gražinos ranka jau buvo labiau įgudusi. Šį kartą, mergina buvo pasiruošusi stoti į institutą dar kartą – atliko 10 darbų pagal reikalavimus. Stojamasis egzaminas turi konkurso bruožų – pagal pateiktus brėžinius, piešinius, komisija sprendžia apie kandidato praktinius gabumus, gebėjimus piešti, erdvės vaizduotę. Gražina šį “konkursą” laimėjo ir sėkmingai pradėjo architektūros studijas.
- Studijų metu atlikom labai daug praktinių dalykų: dirbome įvairius eskizus, lipdėm, derinom formas ir spalvas. Sugalvodavom įvairių statinių projektus, o vėliau turėdavom juos pristatyti dėstytojams ir draugams. Mokėmės ir statybininko darbų, - buvo toks dalykas: statyba. Pvz., mokėmės įvairiomis technologijomis dėlioti plytas, įvairių techninių sprendimų. Paskutiniais studijų metais – tai jau tik pristatydavom savo vizijas, pernešdami jas į konkrečius projektus.
5 metų architektūros studijos nėra lengvos, po pirmų metų labai daug žmonių atkrito. Deja – norint kažką pasiekti - reikia dirbti, persilaužti, o paskui – kažkaip viskas lengviau eina, – prisimena Gražina.
Architekto profesija – prestižinė, mat nuo jo sugebėjimų ir vaizduotės priklauso statinio ir aplinkos išvaizda, forma. Klientas gali su juo derinti būsimojo pastato paskirtį, techninius reikalavimus ir statybos sąnaudas. Architekto užduotis – ne tik rengti projektą ir eskizus, bet ir įvairių sistemų, pvz., šildymo, vėdinimo, elektros įrangos ir sanitarinės technikos, išdėstymą pastate. Deja, visuomenės pripažinimas neateina taip greitai. Ir čia Gražinai teko truputį nusivilti.
- Po studijų, prasidėjo labai sunkus laikotarpis: beveik neįmanoma buvo gauti darbą pagal išsilavinimą, - prisimena moteris. - Vaikščiojau po įvairias architektūros dirbtuves, bet jauno žmogaus, ką tik po studijų – nieks nenorėjo priimti. Priežastis – 24-25-metis neturi patirties. O kaip tą patirtį įgauti, jei nėra kur atlikti stažuotės? Visi iškart norėjo turėti darbininką: gerai išsilavinusį, jauną ir dar su praktika.
Taigi, Gražinai teko keliauti per daugelį dirbtuvių, kur per ilgai “vietos nešildydavo”.
- Pagaliau patekau į vieną architektūros dirbtuvę, kur reikėjo įdiegti kompiuterinę projektavimo programą, o nieks šito darbo nesiėmė – vyresni darbininkai “su patirtim” paprastai nemokėjo dirbti kompiuteriu, – pasakoja architektė. - Jie man pasakė, kad jeigu aš tą programą perprasiu – galėsiu pasilikti ir dirbti toliau. Taigi per 3 mėnesius pati per save išmokau projektuoti kompiuterine programa, ir - taip likau. Tai buvo mano pradžia. Pinigų daug neuždirbau, bet jau galėjau bent praktiką atlikti. Tai nebuvo paskutinė firma, kur dirbau. Deja, aš baigiau studijas tuo laikoatrpiu, kai darbo pagal mano profesiją, paprasčiausiai - nebuvo.
Laimei, Lenkija įstojo į ES struktūras. Atsivėrė naujos galimybės – įvairūs projektai, susiję su statybomis, remontais, aplinkos gražinimu. Nuo to laiko architektams darbų netrūksta.
- Nors šiuo metu visi kalba apie krizę, bet mūsų, architektų, tarpe - darbų yra nemažai. Matome, kad ir Suvalkuose vyksta daug statybų – tikina Gražina.
Kaip atrodo darbas architektūros dirbtuvėje?
- Gaudavau konkrečią temą, kurią reikia įvykdyti. Koncepciją su klientu nustatydavo pats dirbtuvės šefas, o vėliau pagal nurodymus, projekto brėžinius pavesdavo atlikti man, – dėsto punskietė. - Vėliau viską dariau pati – sugalvodavau kelis projekto variantus, atlikdavau brėžinius, visą statinio projektą.
Kartais įgyta profesija ir sugebėjimai praverčia ne tik darbuose, bet ir asmeniniam gyvenime. Gražina, kartu su vyru Dariumi, nusprendė statyti nuosavą namą, juolab, kad šeima padidėjo dviem vaikučiais.
- Sugalvojau, kad mūsų namo projektą pasidarysiu pati. Punske nusipirkom sklypą. Ilgai galvojom, svarstėm, kurioj vietoj pradėti statybą. Ypatingą dėmesį kreipėme į saulės kritimo kampą. Taip pat stebėjom, kaip namas “atsiras” ant sklypo, stengėmės, kad būtų ne tik estetiškas, bet ir funkcionalus. Nuo šiaurės pusės – langų mažiau, nuo pietų – daugiau, kad būtų daugiau šviesos, šilumos nuo saulės. Namą, aišku - tai mažinom, tai didinom. Buvo labai daug pataisų, pagaliau išėjo toks, koks dabar yra. Aš pati nuo “a” iki “z” projektavau, o meistrai stengėsi pastatyti pagal mano pageidavimus, – juokaudama prisimena Gražina.
Mulerčikų namas pastatytas neseniai, dar nevisiškai baigtas, bet išsiskiria novatoriškumu, originaliais sprendimais. Pastatas nedidelis, tačiau jaukus ir ekonomiškas.
- Dabar, kai pagyvenau savo name, kai kuriuos dalykus galbūt ir pakeisčiau – toki pokyčiai visada atsiranda pagyvenus pastate. Tačiau pasiguodžiu tuo, kad per daug kitų galimybių neturėjom, nes sklypas nėra didelis, - sako šeimininkė.
Tai ne vienintelis namas, kurį suprojektavo architektė.
- Keli projektai, prie kurių teko man dirbti, yra jau įgyvendinti, - prasitaria Gražina. – Pastatai statyti pagal dirbtuvės architektų grupės, kurioje ir aš dalyvavau, parengtus projektus, tačiau kai kuriuos dalykus pakeitė patys meistrai, mat jiems statant atrodė, kad galima kai ką sumodifikuoti, o klientas greičiau paklauso statybininko, nei architekto patarimų, - pajuokauja Gražina.
Pastatų kompleksas Suvalkų specialioje ekonominėje strefoje – PADMA ART firmos būstinė. Tos pačios architektų grupės projektas. Dar ne visos dalys pastatytos, - yra tik pagrindinė dalis.
Pastatas pastatytas Olecke netoli Mozūrijos aukštesniosios mokyklos (Wszechnica Mazurska) pagal Gražinos ir kolegų architektų projektą “Žaczek”. Tai gyvenamasis namas su dalimi skirta paslaugoms.
Šiuo metu Gražina dirba inspektoriumi Suvalkų miesto įstaigos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje. Šiame skyriuje tikrinami statybų projektai, išduodami statyboms leidimai. - Projektuoti, aišku, daug įdomiau, - tvirtina moteris, - bet dabar, kai turiu mažus vaikus, patogiau yra dirbti stabiliame poste. Pats projektavimas reikalauja daugiau laiko ir energijos. Be to, vis dar turiu įvairių darbų, kuriuos atlieku ir namuose. Tačiau, turint mažylius, labai sunku suderint profesinį darbą su mamos ir šeimininkės pareigomis.
Gražina nesigaili savo pasirinktų studijų ir profesinio kelio, nors pati jo pradžia nebuvo lengva.
- Šiuo metu viskas pasikeitė į gerą pusę. Jau praėjo 10 metų, kai baigiau aukštus mokslus. Beje, tik 5 metus - dirbu pastoviai.
Architekto darbas – duodantis plačias galimybes vystytis. Deja, tam, kad užsitarnauti architekto-specialisto vardą, reikia įgyti bent dešimties metų dokumentais įrodytą patirtį šioje srityje, - tada galima dirbti savarankiškai.
Nuo 2003 m. Lenkijoje veikia Architektų rūmai, kurie išduoda įgaliojimą architekto profesijai. Architektai norintys veikti savarankiškai, turi būti minėtų rūmų nariais ir mokėti kas mėnesį nario mokestį. Tiems, kurie dirba architektūros dirbtuvėse, narystė Architektų rūmuose – nebūtina. Jie gali dirbti ir avansuoti tos dirbtuvės struktūrose ir būti pvz., jos partneriu. Po kelių praktikos metų, jaunasis architektas, norėdamas įsigyti architekto ir inžinieriaus specializaciją, turi laikyti profesinį egzaminą prieš vietos komisiją.
- Taip, tai tiesa. Baigdamas studijuoti architektūros kryptį, absolventas turi, kaip įprasta, paruošti diplominį darbą, jį pristatyti ir apginti. Tada (po 5 metų), gauna magistro inžinieriaus architekto laipsnį, - patvirtina Gražina. – Vėliau reikia įsigyti įgaliojimus projektuoti. Tam reikia 3 praktikos metų: 2 metai – prie projektavimo ir 1 metai – prie statybų. Po to galima laikyti profesinį egzaminą prieš atitinkamų Architektų rūmų komisiją (mano atveju – Balstogėje). Vėliau, įgyjamas įgaliojimas projektuoti be apribojimų architekto specializacijoje. Aš dar tokio įgaliojimo neturiu, - man vis dar trūksta tų vienerių metų praktikos statyboje, bet manau, kai vaikai truputį paūgės, bus didesni ir savarankiškesni, - turėsiu daugiau laiko, ir šitą spragą įveiksiu.
